Dar ne taip seniai šioje salėje kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Manyčiau, čia buvo pasakyta testamentinė poeto kalba.
Joje skausmingai išsakyti rūpesčiai, kurie mus visus yra užgulę ir kurie turėtų telkti, jungti, o ne skaidyti. Simboliška, kad toks susitelkimas, žmonių susijungimas prieš tris dienas buvo parodytas šioje salėje, atsisveikinant su poetu.
Nežinau, ar čia Vilnius kada matė tokias eiles žmonių, iš visos Lietuvos atvykusių atsisveikinti su poetu. Niekas jų neragino, nevertė čia atvykti. Ėjo, važiavo įvairaus amžiaus ir įsitikinimų žmonės, vėl pajutę vienybę, kurios taip dažnai pasigendame politikoje, kultūroje, kasdieniniame gyvenime.
Tai buvo ne vien gedulas, bet ir vilties pasireiškimas. Ta viltis reiškėsi ypatingu būdu, kaip tarp daugybės žmonių atsiradusi nematoma, negirdima, tik jaučiama jungtis. Tai lyg kažkoks Sąjūdžio sambūrių, Baltijos kelio atgarsis, sąšauka, iš kurios kilo Nepriklausomybė.
Gana dažnai net piktokai pašnekame apie savo žmones, t.y. kad jie abejingi, niekuo netiki ir nepasitiki, kad jiems rūpi tiktai pinigai, kad palieka Lietuvą. Kažin, ar tas žmogus visada toks abejingas, nes būna įpainiotas į tokius biurokratinius voratinklius, kad negali net pajudėti. Vis dėlto reikia pasakyti, kad tas žmogus yra užgniaužiamas politikų, ypač pastaruoju metu jam kalant į galvą, kad viskas gerėja, kad nereikalingos jo pastangos, kad valdžia kažką daro ir padarys geriau. Šiek tiek primena nuostabiausius brežnevinius laikus, kada viskas kilo, gerėjo, kaip dabar tragiškai didėjant bedarbystei ir jaunų žmonių emigracijai.
Lietuvoje jau užfiksuotas Europos Sąjungos bedarbystės rekordas. Nuolat girdi, kad dėl to yra kalti patys žmonės, jiems suverčiama kaltė, kad jiems trūksta patriotizmo, maironiškos meilės Lietuvai Tėvynei. Lengva dėl mūsų šiandieninės dramos atsikalbinėti visokiais aukštais žodžiais, visus gėdijant, bet nejaučiant savo pačių gėdos dėl to, kas privaloma padaryti laiku ir vietoje. Žmogaus dvasia nugramzdinama kažkur giliai, užgožiama pramoginės kultūros renginiais ir reginiais, kad ji niekam nesireikštų kaip priekaištas. Ši glušinimo sistema gerai veikia, iš tenai jos šoumenai jau ateina net į Seimą “prikelti tautos”, kuri dar negulėjo ir neguli paslika, tik tie patys kėlėjai kur nors ir su kuo paguli.
Ar nekelia nerimo tai, kad tarp tų vadinamųjų išrinktųjų jau beveik nėra humanitarų? Ar tai nėra ženklas, jog mūsų laukia ne vien socialinės atskirties didėjimas, bet ir intelektualinė katastrofa. Po kelių ar keliolikos metų tai tikrai patirsime.
Yra paveikta, subanalinta mūsų viešoji gyvenimo erdvė, dėl to, kaip rodo artėjantys rinkimai, į išrinktųjų gretas drįsta veržtis net visokios padugnės. Ar dėl to valstybė nepraranda orumo? O šiaip vadinamoji krizė yra gera priedanga nušalinti visuomenines struktūras ir pasisavinti įvairias kompetencijas, kurios niekam kitam lyg ir nepriklauso. Vienas skaudžiausių dalykų galbūt tai, kad mus palieka mūsų vaikai. Beveik nežinau nė vienos man pažįstamos šeimos, iš kurios kas nors nebūtų išvykęs į kitas šalis. Bet štai kas. Iš tų išvykstančiųjų nesu girdėjęs, kad jie palieka Lietuvą nekęsdami, kad į ją niekada nė už ką negrįš. Lietuvos nereikia tik visokiems banditams, kuriais mes aprūpiname Europą. Ne vienas jų tikriausiai net nenujaučia, kad jau nebegalės grįžti, nes valstybė jų nelaukia ir nelauks, gėdydama juos tėvynės meilės stoka, absoliučiai nieko nežadėdama. Net grąžinamos pilietybės. Dinkit, rupūžės, – ir viskas. Be jūsų bus mažiau rūpesčių. Visi išvykstantieji jauni žmonės suverčiami į vieną katilą, po juo padedama nemažai malkų.
Nežinau, ar daromi kokie nors tyrimai, dėl ko išvykstama. Dalis išvyksta negaunantys darbo, dirba bet ką dėl to, kad Lietuvoje išlaikytų šeimą, vaikus. Kartais ne iš gero gyvenimo juos palieka seneliams, siunčia užsidirbtus pinigus. Ar kas skaičiuoja, kiek milijonų pinigų šitaip pasiekia Lietuvą? Nežinia, kiek šeimų Lietuvoje neturi kitos išeities.
Štai dar visai naujas dalykas. Jauni žmonės vasarą išvažiuoja užsidirbti šiek tiek pinigų, kad galėtų užsimokėti už staiga taip pabrangusį mokslą. Gerai, kad jauni žmonės pabūna kitose šalyse, daug ką pamato, išmoksta, parveža į Lietuvą. Juk taip buvo tarpukario Lietuvoje. Tada jauni, gabūs, drąsūs žmonės iš Europos parvežė modernią kultūrą, mokslo naujovių. Jie buvo laukiami, jie vos tik grįžę reiškėsi įvairiose srityse, kėlė kultūrinį valstybės prestižą. Jie vykdavo kaip tik su tokiomis nuostatomis.
Išvykstančiųjų studijuoti pastaruoju metu tikslai yra šiek tiek kiti. Gal kai kas jau ir girdėjo, kad ne vienoje Vakarų aukštojoje mokykloje studijuoti yra žymiai pigiau arba nemokamai. Mat tenai dar yra tokių nuo Lietuvos toli atsilikusių mokslinyčių. Bet štai neturtingam krašte buvo įvestas drakoniškas mokestis už studijas, remiantis išganingomis rinkos ekonomikos doktrinomis, atveriantis kelią turtingųjų elitui, kuriam tie tūkstančiai nieko nereiškia. Bet štai mažamečio valstiečio sūnui Marcelijui Martinaičiui iš Paserbenčio kaimo mokslai dabar būtų visiškai neprieinami, tas Martinaitis tikriausiai nebūtų išleidęs jokios poezijos knygos.
Dažnai gabus jaunas žmogus, kaip nors nepataikęs ten, kur teikiamos lengvatos, imdamas kreditą tampa bankų kumečiu. Ilgai tęsis jo finansinis persekiojimas. Kur ir kaip, už ką jis įsikurs, sukurs šeimą, turės galimybių tobulinti savo profesinius įgūdžius? Ir štai socialinė atskirtis yra jau įstatymiškai įteisinama. Yar žlugdomos tokios prestižinės specialybės, kaip, sakysime, muzikos. Ten gali būti priimtas net avinas, jeigu jis ateis su pinigais. Tokie avinai bus labai pageidaujami.
Nei daugiau, nei mažiau, prekiaujama jaunais žmonėmis, jų talentais. O štai išvykusiems Lietuva užveria kelius sugrįžti. Nieko, o nieko nedaroma, kad jie sugrįžę čia rastų ką veikti. O juk išvyksta jaunimo elitas.
Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius – poetas Marcelijus Martinaitis.
2011.02.24
