Knygų gausybėje ne taip paprasta pastebėti knygą, kurią sąmoningai siekiama nutylėti. Prisipažįstu, man taip ir atsitiko. Apie Vlado Terlecko knygą “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” sužinojau neseniai. Bet kai sužinojau, kai perskaičiau – labai apsidžiaugiau. Apsidžiaugiau ir pasijutau stipresnis, nes pamačiau, kad yra dar vienas žmogus , kuris nebijo eiti “prieš profesorius ir ekspertus, prieš direktorius ir rektorius, prieš universitetus ir institutus, prieš katedras ir komisijas, prieš pažintimis ir įsipareigojimais susaistytą mokslo elitą, asmeninius ryšius branginantį labiau nei mokslinę tiesą. Bet kartu – už mus visus, už mūsų praeitį ir ateitį”. Tokių žmonių yra, bet nedaug. Vienas iš jų – Nepriklausomybės akto signataras Vladas Terleckas.
Jo knyga “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” – apie Lietuvos istorijos stribus. Su pavardėmis ir titulais, moksliniais laipsniais ir apdovanojimais, su jų darbais ir darbeliais. “Anie, tikrieji stribai, buvo Lietuvos žmonių, o šitie – Lietuvos tikrosios istorijos naikintojai”. Tai – “…neatšaukiamas nuosprendis dabarties istorikų, ir ne tik jų, dviveidiškumui, konformizmui, neprincipingumui, neprofesionalumui, nepatriotiškumui…”, “…iššūkis nuo Tėvynės ir nuo tiesos nusigręžusiai pasiligojusiai visuomenei”, “Tėvynės meilės vadovėlis”, “Gyvenimo knyga”. Tai – “Žygdarbis”.
Žodžiai kabutėse – ne mano, o knygos leidėjo Petro Jonušo žodžiai, kurie, man regis, labai taiklūs ir teisingi. Mes, visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt žurnalistai, išgirdome knygos leidėjo priekaištus žiniasklaidai dėl “dešimtmečio tylos” ir ketiname netylėti, plačiau supažindinti mūsų skaitytojus su “Lietuvos istorijos stribais”, kurių nepabūgo nepriklausomybės akto signataras dr. Vladas Terleckas.
Skaitykite Petro Jonušo, knygos “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” “Leidėjo žodį”.
Lietuvos istorikų karaliai – nuogi!
Šios trumpos lakios frazės visiškai pakaktų nusakyti knygos esnę. Tačiau ne apie juos – aukštas profesines ir institucines pozicijas užimančius ar žiniasklaidos išpopuliarintus Lietuvos istorijos mokslo veikėjus ši meile Tėvynei ir jos istorijai alsuojanti knyga.
Mums kalba žymios Lietuvos teisuolių ir patriotų šeimos atstovas, profesionalus ekonomistas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas ir mokslininkas dr. Vladas Terleckas. Šios knygos išleidimo metais švenčiantis savo gražų gyvenimo ir kūrybos brandos 70-ies metų jubiliejų. Atkaklus, darbštus ir nepalenkiamas, bet mielas ir elegantiškas, visad išdidžiai iškėlęs savo šviesią galvą, gerokai paėjėjęs gyvenimo keliu, bet palikęs jaunatviškas idealistas, tuoj pat užsidegantis karštai Lietuvos gynimo diskusijai, nors gydytojai to ir neberekomenduoja. Toks tas Vladas Terleckas yra ir visada bus. Įsimylėjęs Lietuvos istoriją. Istorijos poetas.
O ši jo knyga – garbingo Lietuvos Piliečio daugiametis, o tiksliau – viso gyvenimo darbas. Tai ir neatšaukiamas nuosprendis dabarties istorikų, ir ne tik jų, dviveidiškumui, konformizmui, neprincipingumui, neprofesionalumui, nepatriotiškumui, nesugebėjimui per Nepriklausomybės dešimtmečius nuo sovietinės propagandos ir melo išvaduoti net mokyklinių istorijos vadovėlių ir mūsų vaikų, taip pat ir mūsų visų ateities. Ji ne tik atskleidžia Lietuvai kylančias grėsmes ir iššūkius, bet ir pati yra iššūkis nuo Tėvynės ir nuo tiesos nusigręžusiai pasiligojusiai visuomenei.
Kitaip ir nepavadinsi – Lietuvos istorijos stribai! Anie, tikrieji stribai, buvo Lietuvos žmonių, o šitie – Lietuvos tikrosios istorijos naukintojai.
Nors ir skaudinamas nesuvokiamo daugiamečio visuomenės abejingumo, autorius, nekreipdamas į tai dėmesio, metų metais, dešimtmečiais dirbo, dirbo, dirbo. Rašė. Plušo archyvuose. Atliko daugelio neatliktus darbus ir pareigas. Kovojo už paminamą teisybę, kaip išmanydamas gelbėjo mus visus, mūsų protėvius ir ainius, mūsų garbę ir orumą. Lietuvą. Vienas prieš profesorius ir ekspertus, prieš direktorius ir rektorius, prieš universitetus ir institutus, prieš katedras ir komisijas, prieš pažintimis ir įsipareigojimais susaistytą mokslo elitą, asmeninius ryšius branginantį labiau nei mokslinę tiesą. Bet kartu – už mus visus, už mūsų praeitį ir ateitį.
Ši knyga yra tarsi 2007 m. autoriaus išleistos knygos “Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu” antrasis papildytas leidimas: knyga padvigubėjo, pasipildė naujais straipsniais, o senieji buvo dar kartą atidžiai peržiūrėti. Neapsiriksime pasakę, kad tai autoriaus Gyvenimo knyga, į kurią sudėta viso jo gyvenimo potyriais ir apmąstymais bei šimtais šaltinių pagrįsti pusšimtis autoriaus darbų, periodikoje skelbtų per pastarąjį dešimtmetį nuo 1999 metų. Apie mūsų taurią, šviesią ir gražią, pačią gražiausią Lietuvą, per tūkstantmečius vis randančią ir randančią jėgų atsitiesti, nusimesti svetimųjų jungą ir klasta diegiamą, o apsigaunančių savųjų priimamą, melu grįstą, netinkamą gyvenimą.
Knyga daug ką paaiškina, bet dar daugiau klausimų lieka neatsakyta. Kodėl Lietuvos istorijai, vadinasi, ir Lietuvai priešiški žmonės užima aukštas profesines ir valstybines pareigas, yra visaip populiarinami visuomenėje, o mokslininkai Lietuvos patriotai, teisuoliai ir šviesuoliai yra menkinami ir slopinami? Kodėl ši būklė nekinta ištisus Nepriklausomybės dešimtmečius? Kodėl autorius nekviečiamas į televizijas, pažintines ar diskusijų laidas, nors išmano ir turi ką pasakyti? Kodėl jam nesiūloma skelbtis istorikų moksliniuose žurnaluose ir didžiuosiuose dienraščiuose? Kodėl neveikia demokratinės visuomenės viešumo ir savisaugos mechanizmai?
Prisipažinsiu, labai nustebau, kai knygos rengimo spaudai metu įsišnekėjęs su autoriumi išgirdau, kad nei į minėtą buvusį knygos leidimą, nei į daugumą spaudoje skelbtų straipsnių nesulaukta visiškai jokios viešos reakcijos! Iš knygoje publikuojamų per dešimtmetį spaudoje skelbtų pusšimčio straipsnių tik dešimtadalis susilaukė nors šiokių tokių atsiliepimų, kurių dalis pateikama šioje knygoje.
Dešimtmetis tylos! Tyli oponentai, tyli istorikų luomas, intelektualioji, skaitančioji visuomenė, elitas, internetas. O kur visuomenę informuojanti žiniasklaida, televizijos, žurnalistai? Be to, tas negražus tylėjimas yra ne tik daugiametis, bet jau ir dvigubas: pirmą kartą nutylėta, kai nepasisakyta išgirdus prieš Lietuvos istoriją nukreiptus išpuolius, o antrą kartą – kai nereaguota į V.Terlecko viešai paskelbtus tai demaskuojančius darbus. Net internetas, ir tas tuščias: nesunku įsitikinti, kad ir čia tarp pluoštelio padrikų anoniminių komentarų nėra nei specialistams, nei bent kiek išmanantiems priskirtinų pasisakymų.
Naudodamasis proga, noriu padėkoti knygos redaktoriui Albinui Masaičiui, kurio erudicija, profesinė ir gyvenimo patirtis labai prisidėjo rengiant knygą, ir visam gražiam laikinajam knygos rengėjų kolektyvui. Atsiprašau skaitytojų už nepakankamą knygos iliustracijų, kurios didžiaja dalimi pateikiamos kaip savotiškos kitų leidinių vaizdo citatos, poligrafinę kokybę, kurios nepavyko išgauti perfotografuojant iliustracijas iš cituojamų leidinių.
Džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad galėjau pagal išgales prisidėti, kad šis Tėvynės meilės vadovėlis pasiektų skaitytoją, rastų kelią į tiesos išsiilgusias širdis, sustiprintų mūsų dvasią ir tikėjimą.
Savotiškai simbolinis ir šios knygos pasirodymo laikas: knyga pasiekia skaitytoją Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio pabaigoje minint didingą Lietuvos Tūkstantmetį, bet iškilmių džiaugsmą temdo grėsminga pasaulinė krizė, kurios keliama įtampa ir protų sumaištimi pasinaudodamos vis aktyviau reiškiasi prieš valstybę nukreiptos jėgos.
O baigti šiuos pasamprotavimus leiskite, kaip ir pažadėta antraštėje, leidėjo žodžiu. Vienu žodžiu. Žodžiu, geriausiai, mano manymu, apibudinančiu autoriaus dr. Vlado Terlecko Lietuvos gynimo darbus, kurių dalis sudėta šioje knygoje.
Žygdarbis.
Vytauto Visocko nuotraukoje: knygos autorius dr. Vladas Terleckas.
(Bus daugiau)
2009.12.08
