Kaip A.Nikžentaitis Klaipėdos kraštą okupavo


Print

Ne bet kas, o Lietuvos istorijos instituto direktorius (jau nebe – Slaptai.lt) A.Nikžentaitis priešinosi, kad Seimas į atmintinų dienų sąrašą įrašytų sausio 15 d. – Klaipėdos krašto atgavimo – ir spalio 16 d. – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido aukų – datas. Mat pagal jį, 1923 m. sausį Klaipėdos krašte jokio sukilimo nebuvo, paprasčiausiai Lietuvos kariai su šauliais jį okupavo, o civiliai lietuvininkai išžudyti kaip Vokietijos reicho piliečiai. Ne vienas tokio akibrokšto papiktintas mokslininkas, visuomenininkas paskelbė argumentuotus atsakymus. Prof. A.Piročkinas tokius istoriko prasimanymus pavadino dergimu, “ bene aukščiausia niekinimo [iškiliausių, tautos pasididžiavimą keliančių Lietuvos istorijos įvykių – V.T.] viršūne” (1). Manęs A.Nikžentaičio išsišokimai, jo vertybinės nuostatos nestebina. Kaip esu rašęs, jis yra viešai prisipažinęs, kad jam Valentino diena svarbesnė negu Vasario 16-oji, priešinosi gen. P.Plechavičiaus apdovanojimui ir bandė prieš šį aktą išprovokuoti Lenkijos valdžios ir Lietuvos lenkų reakciją. Dar 2003 m. sausio 15 d. Klaipėdoje memorialinės lentos sukilimui atminti atidengimą ciniškai sulygino su šunų naudojamu savo teritorijos pažymėjimu. Beje, jam pritarė pavaldinys – istorikas Č.Laurinavičius.

Direktorius tiek suįžūlėjo, kad leido sau mokyti, gėdinti Seimo narius, kad “ okupacija, prievartos naudojimas [prisijungiant Klaipėdos kraštą – V.T.] šių dienų Lietuvoje laikoma vertybe” ir net iš jų išsityčiojo: “Vėl pasirodėme kaip aborigenai. Bet Seimas turi teisę priimti politinį sprendimą” (2). Koks kilnumas! Leido įstatymus priiminėti. Bet draudžia politikams kištis į istoriją: “Demokratinėse valstybėse politikai tik labai retais atvejais bando veltis [koks žodynas! – V.T.] į diskusijas su istorikais”. Aišku, nė kiek neabejoju, kad jis istorikas, net netyrinėjantis naujausių laikų istorijos, turi teisę kištis į Seimo sprendimus, užgaulioti jo neklausančiuosius. Tarp kitko, istoriko niekinamas atsiliepimas apie galingesniųjų nukariautus ir į rezervatus suvarytus aborigenus atsiduoda rasizmu. Kai kam dorovės požiūriu toli iki aborigenų, nes jie gerbia savo praeitį, puoselėja tradicijas. Spėju, kad istoriko įsikišimas paveikė seimūnus, nes, pirma, vienuolika jų nebalsavo už sprendimą sausio 15-ąją įrašyti į atmintinų dienų sąrašą, antra, tą dieną pavadinus Klaipėdos krašto diena, pamirštami žygio dalyviai, žuvusieji, nuvertinama krašto atgavimo svarba. Toks pavadinimas teturi vien etnografinį atspalvį. Kodėl bijomasi vadinti priderančiu vardu? Įtariu, jog vardas parinktas be turinio, A.Piročkino žodžiais tariant, norint iškastruoti tautos sąmonę, ugdyti mankurtus, nežinančius ir nesididžiuojančius tais valdžios vyrais, kariais, savanoriais šauliais, sukilėliais, kurie padovanojo mums Lietuvos “plaučius” (1). Juk faktiškai A.Nikžentaitis su bendraminčiais moko: jie okupantai, pavergėjai. Tiesa, kol kas apie tai sakoma tarp eilučių. Moraliai ir mokslo požiūriu nupulta žemiau juodosios Lietuvos istorijos autoriaus J.Žiugždos. Pažymėtina, kad sovietmečiu Klaipėdos krašto atgavimas nebuvo vadinamas okupacija. Matyt, baimintasi užgauti lietuvių tautos jausmus. Galima pavydėti Rusijai, pompastiškai šventusiai užgrobto Karaliaučiaus įkūrimo metines, net paminėjusiai jo pervadinimą į Kaliningradą. Mums gi etninių žemių susigrąžinimas – tik atmintina diena, bet ne šventė.

klaipeda_11

Jei Klaipėdos atgavimas – okupacija, tada pati logika reikalauja, kad taip vertinantieji paaiškintų, kurios valstybės suverenias teises Lietuva pažeidė, teritoriją užgrobė, kuriai šaliai pajūrio priklausymas būtų šventė? Bet apsišaukėliai netradiciniu mąstymu apie tai tyli, tik kaltina Lietuvą, kuri, esą prisidengusi tariama tautų apsisprendimo teise, užgrobė kraštą. Jeigu Lietuva iš tikrųjų okupavo Klaipėdos kraštą, tuomet išeina, kad 1939 m. Hitleris, jį užgrobdamas, tik ištaisė Versalio taikos sutartimi Vokietijai padarytą skriaudą. Noromis ar nenoromis prieinama iki absurdo – nacistinės Vokietijos agresijos pateisinimo, solidarizavimosi su Versalio taikos sutartimi įtvirtintos tarptautinės sąrangos sulaužymu. Pavojinga ir beprecedentiška, kai tokias mintis, vertybes (tegul potekstėje) dėsto Lietuvos valstybinio mokslo instituto vadovas.

klaipeda_22

Lietuvos teisės į Klaipėdos kraštą išsamiai ir kvalifikuotai išdėstytos klaipėdiečių Kovo 11-osios Akto signatarų (tarp jų dviejų teisės specialistų) pareiškime dėl Lietuvos istorijos instituto pozicijos. Jame rašoma: “Lietuva Klaipėdos krašte nepažeidė jokios kitos valstybės suvereniteto. Klaipėdos krašto teritorijos tapimą integralia Lietuvos respublikos dalimi vadinti okupacija gali tik visiški Lietuvos valstybės ir teisės istorijos neišmanėliai ar priešai” (3).

Į pareiškimą atsiliepė A.Nikžentaitis ne tiek išdėstydamas kontraargumentus, kiek užgauliodamas signatarus. Pareiškimą įvardijo nusižengimu elementarioms etikos normoms, “tamsuolius” ėmė mokyti: “ Istorija yra mokslas, turintis savo metodologiją bei metodus “; “privalu bent perskaityti po 1990 m. išleistą literatūrą ir nesivadovauti pasenusiais istoriografiniais teiginiais”; “Būdami teisininkai, jie turėtų žinoti , kad šiandien Klaipėdos kraštas yra integrali Lietuvos Respublikos dalis ” (4) ir t.t. Matykite, kokie neišmanėliai pareiškimo autoriai! Pagal šį jo minties “perliuką”, kiti Lietuvos žmonės, ne teisininkai, nežino ir negali žinoti, kad Klaipėdos kraštas – sudėtinė Lietuvos dalis. 

Štai po pamokslo apie būtinybę pareiškėjams skaityti naujausią literatūrą istorikas konstatuoja: “Tuomet jiems nekiltų noras aiškinti 1928 metų sutartį tarp Lietuvos ir Vokietijos kaip Klaipėdos krašto pripažinimo Lietuvai faktą” (4). Esą šia sutartimi tik “ buvo bandoma sureguliuoti technines problemas”, ką rodantis Vokietijos diplomatų susirašinėjimas! Ne susirašinėjimais, bet sutartimis sprendžiami sienų klausimai! Neatsitiktinai jis nuslepia minėtos sutarties pavadinimą, kuris skamba taip: “Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sienos dalykams sutvarkyti”. Ja pirmiausia reguliuota ne kažkokie techniniai dalykai, o išsamiai aprašyta sienos tarp abiejų valstybių linija, pripažintas buvusios Vokietijos ir Rusijos sienos išnykimas, joje labai aiškiai Klaipėdos krašto teritorija priskirta Lietuvai. Visų skaitytojų, o ypač pareiškėjų, neįmanoma apgauti! 1928 m. Vokietijos vyriausybė dar nekvestionavo Versalio taikos sutarties 99 str., kuriuo Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Ją sulaužė Hitleris. Nemanau, kad šių faktų nežinotų A. Nikžentaitis. Todėl jam nederėtų kvailinti skaitytojų, kad “ galutinai Klaipėdos problema sureguliuota tik 1990–1993 metais pagal formulę 2 plius 4 pasirašant Vokietijos susivieninimo sutartį ” (4). Ar tuo nenorėta pasakyti, kad iki tol VFR reiškė pretenzijas į mūsų pajūrį, kad Klaipėdos statusas juridiškai buvo neapibrėžtas, kad Kremliaus gąsdinimai “Lietuva bus be Vilniaus ir Klaipėdos krašto” buvo teisiškai motyvuoti?

Pareiškimo autoriai atkreipė valdžios dėmesį į A.Nikžentaičio ir kitų istorikų pasisakymų pavojų valstybei bei paragino “ nuo tokių jau turi pradėti gintis” (3). Į tai istorikas reagavo daug ką pasakančia atsakymo antrašte “Ar istorinės tiesos ieškojimas yra baudžiamas?” (4). Kam apsimetinėti neišmanėlių auka. Puikiai žino, ko siekia savo “novacijomis”, po kuo rausiasi. Juk Lietuvoje istorijos klastojimai, praeities niekinimas, dvasinis nuodijimas yra skatinamas. Pakanka tai pavadinti mitų ir stereotipų griovimu, netradiciniu mąstymu, istorinės tiesos ieškojimu, ir gali tikėtis Prezidento apdovanojimo, bent jau pakvietimo pasitarti dėl patriotinio auklėjimo.

Labai pavojinga, kad “istorinės tiesos “ ieškotojų gretos gausėja, jie moksle, net diplomatinėje tarnyboje užima aukštas pozicijas. Skaitytojai turėtų žinoti, kad novatoriais besiskelbiantys istorikai tokie nėra. Jie tesugeba aktualizuoti nuo 1923 m. lietuvių bolševikų – Maskvos parankinių – skleistą melą, kad “Lietuva – Klaipėdos krašto okupantė”. Panašių “istorinių tiesų” pakankamai yra ir ne vieno Vokietijos istoriko darbe.

A.Nikžentaičio užimamos laikysenos aktualiausiais Lietuvos istorijos klausimais motyvus gal galėtų padėti suprasti kai kurie jo biografijos momentai. Vos kilus rezervistų skandalui, LTV ekrane pamačiau A.Nikžentaitį. Iki šiol regiu jo sutrikusį veidą, bėgiojantį žvilgsnį, nerišlų ir nesuprantamą pasisakymą. Po to spaudoje pasirodė ne vienas interviu su juo rezervistų tema, kuriuose prisipažino, jog buvo verbuojamas, paporino dvi truputį skirtingas stojimo į VU istorijas. “Atgimime” pasakojo taip: “Norėjau studijuoti istoriją, bet nemaniau, kad ten įstosiu, todėl, pateikęs milicijos siuntimą, stojau į teisę. Tačiau dėl sveikatos būklės nepavyko to padaryti” (5). Interviu “Veidui” pateikė jau kitą šios istorijos versiją: “Tais pačiais metais aš su džiaugsmu įstojau studijuoti istorijos”, nors tvirtina, jog sveikatos tikrinimo komisijos surastos ligos “buvo paprasčiausiai “nepatikimų” atsijojimo būdas” (6, p.21). Nesueina galai. Nepatikimų studijuoti istorijos ar kitų mokslų nepriiminėjo, tokiems milicija siuntimų neišdavinėjo. Kuriais laikais buvo tikrinama stojančiųjų į teisę sveikata ir tais pačiais metais leidžiama įstoti į kitą specialybę? Nustebau, kad informaciniuose leidiniuose nėra A.Nikžentaičio biografijos. Negi iš kuklumo nepateikė.

Pagal interviu, 1986-1987 m. jis buvęs “gundomas” SSRS specialiųjų tarnybų (spėja, kad GRU), 3-4 kartus kviestas susitikti su operatyvininkais, bet metams buvęs paliktas ramybėje. Istoriką piktina liustracijos įstatymas: “Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes jame yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas” (5). Jo logika tokia: įstatymas turi būti man parašytas. Galimus įtarimus jį priklausius rezervui sklaido tokiais argumentais: 1) jo draugo draugas buvo kalbininkas B.Savukynas (ilgametis “Kultūros barų” redaktorius), 2) su kitais dalyvavo konferencijose Tartu, keletas jos dalyvių buvo KGB persekioti, vienas net išmestas pro 12 aukšto namo langą. Gaila, kad neparašė, kas buvo įtartas šnipinėjimu. Kodėl KGB buvo tokia maloni, kodėl “neužšachavo” jo knygelės “Gediminas” išleidimo (1989 m.)? Pono valia išsklaidyti savo pasakojimais sukeltas dviprasmybes. Tad nelabai stebina, kad A.Nikžentaitis puolė ginti rezervistus: “ negalima kalti prie gėdos stulpo”, “ smerkti negalima, nes jie neišdavė Lietuvos Nepriklausomybės idealo” (7, p.16; 8). Iškalbingi ir kiti jo teiginiai: “ kolaboravo kolūkiečiai, darbininkai, tarnautojai” (suprask: visi esame kalti); “ paskutiniais SSSR gyvenimo laikais partija ir visuomenė suartėjo”; “LKP narys buvo laikomas vienu iš mūsų, galbūt net geresniu”; “Sąjūdžio sėkmę garantavo santykinai didelis Lietuvos visuomenės sovietizavimo laipsnis” (8). Būtina žinoti, kad istorikas pusantrų metų stažavosi Malburgo (Vokietija) universitete, kur tyrunėjo tautinius mitus ir stereotipus. Svetimieji rūpinasi, kad mes niekintume savo praeitį. Apskritai A.Nikžentaičiui ne mokslo srityje sekasi kur kas geriau: vadovauja institutui, yra Vokiečių instituto Varšuvoje tarybos narys, antrąja jo žmona tapo buvusios Rytų Vokietijos generolo dukra. Vladas Terleckas (A. Nikžentaičiui Klaipėdos krašto atgavimas 1923 m. – ne vertybė, ne šventė). Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009.

Vytauto Visocko nuotraukoje: knygos “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” autorius Vladas Terleckas.

Kitose nuotraukose: Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas, kuris paruošė Klaipėdos krašto sukilimą ir 1923 metų sausio 9 dieną paskelbė manifestą į Klaipėdos krašto gyventojus, bei  sukilėliai Klaipėdos kraštui atvaduoti 1923 metais (viduryje sėdi P.Klimaitis ir J.Budrys).

2010.01.15


Prisijunkite prie diskusijos