Suokalbis prieš Kovo 11-osios sukaktį?


Print

Sąmoningai nevartoju žodžio „šventė“. Mat Vytautas Landsbergis išaiškino, kad Seimo gudručių pastangomis buvo taip patobulintas Darbo kodeksas, jog neliko valstybinių švenčių. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Tarptautinė darbo diena ir kt. tapo tik nedarbo dienomis. Tokius veiksmus V. Landsbergis pavadino tyliąja diversija. Kaip ruoštasi pasitikti mūsų valstybės atkūrimo 20-metį? Pirmasis nerimastingas ženklas, kad deramai nepaminėsime svarbios Lietuvos istorijos datos buvo vieno vadovo vieši užgaulūs netiesos žodžiai signatarų adresu, kurie įžiebė nemalonų aiškinimąsi, skaldymąsi, aistras. Ar taip nutiko dėl bendravimo kultūros, diplomatinio takto stokos? Rezultatas: 40 – 50 Aukščiausiosios Tarybos deputatų nepaėmė jubiliejinių medalių, nukentėjo valstybės įvaizdis. Negi nesuvokiama, kad skaudžiausias signatarų įžeidimas: priskirti jiems vienintelį nuopelną – Kovo 11-osios Akto pasirašymą. Tarsi nebūtų jų dvejų metų alinančio parlamentinio darbo.

Po to – visa grandinė veiksmų, kurių visuma atrodo kaip sąmoningas, kryptingas siekimas bet kokia kaina jaukti žmonių protus, nuteikti prieš 20-mečio sukaktį, gadinti nuotaiką, ir taip prastą dėl ekonominės krizės, pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Iš pradžių socdemų strategai užsigeidžia jubiliejaus išvakarėse surengti konferenciją Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje. Jos negavus, pasipila kaltinimai Seimo vadovybei. Žaidžiama nepralošiama partija: duos salę, padidės dėmesys konferencijai, neduos – bus proga papildomai kaltinti konservatorius, kad skriaudžia, pretekstas agituoti žmones „nešvęsti kartu su valdžia“. Socdeminė konferencija įvyksta Mokslų Akademijos salėje. Jau vien jos pranešėjų sudėtis (L. Truska, Č. Laurinavičius) nepaliko jokių abejonių dėl konferencijos tonacijos. Sprendžiant pagal žiniasklaidos pranešimus, svarbiausias konferencijos dalyvių „mokslinis atradimas“ – Lietuvos nepriklausomybės pamatus paklojo sovietinė Aukščiausioji Taryba, nepriklausomybę savo įsčiose išnešiojo savarankiškoji LKP. Tad, savaime suprantama, „landsberginei“ Aukščiausiajai Tarybai beliko viso labo padaryti smulkmeną: priimti Nepriklausomybės Aktą. Tad nėra čia ko ir švęsti, gal net derėtų Kovo 11-ąją pakeisti vasario 7 diena.

Paklausykime, ką apie tai mano žymus tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas. Cituoju jo žodžius: „LTSR Aukščiausioji Taryba įgaliojimų atkurti nepriklausomybę teisiškai turėti negalėjo – ji tiesiog buvo ne rinkta, o „parinkta“ (nebuvo tautos atstovybė – V.T.). 1990-ųjų vasario 7 dienos nutarimas ir Kovo 11-osios Aktas nėra tarpusavyje priklausomi įvykiai“. Kodėl ta konferencija buvo surengta ne vasario 7 d. ar kitomis artimiausiomis dienomis, bet būtent Kovo 11-osios išvakarėse? Neabejoju, kad jos įkvėpėjai bandė pasiųsti tautai signalą – nesirinkite prie Seimo, nes nėra ko švęsti bei kilstelti savo reitingus.

Negana to. Sinchronizuotai viešojoje erdvėje buvo suorganizuota neva diskusija, svarstybos kam – Vasario 16 d. ar Kovo 11 d. Aktų signatarams buvo sunkiau, sudėtingiau, kuri iš šių datų svarbesnė. Deja, tik viena ausimi tegirdėjau vieną kitą mintį, kurių leitmotyvas – sunkiau buvo 1918-02-16 Lietuvos Tarybos nariams. Taikliai ir teisingai šios diskusijos prasmę nusakė V. Landsbergis  metafora: „Ta diskusija panaši į svarstymą šv. Kalėdos ar šv. Velykos svarbesnės“. Ar konferencijos ir diskusijos tonacija nebuvo užsienio valstybių vadovams ženklas, kad patys lietuviai nežino, kas yra kas, abejoja Kovo 11-osios Akto svarba?

Kovo 11-osios išvakarėse sujudo Seimo opozicija: skelbėsi jau tapsianti dauguma, ėmė mojuoti parengta neva kvalifikuota krizės įveikimo programa. Praėjo nemažai laiko, bet „išganingosios“ programos, regis, net nepaskelbė. Ganėtinai pažindamas rengėjų ekonominę kompetenciją nieko išmintingo iš jų nesitikiu. Bet kodėl šį šurmulį reikėjo kelti Kovo 11-osios išvakarėse? Tikri valstybininkai taip elgtis neturėtų. Negi koks gaisras neleido palūkėti kelių dienų?

Patyrę socdemų propagandistai griebėsi ir kitų šventines nuotaikas drumsčiusių priemonių. Iškėlė ultimatumą dešiniesiems: neleisite Č. Juršėnui pasisakyti iškilmingame posėdyje, visa opozicija demonstratyviai jame nedalyvaus. Turbūt mažai kas nesutiks, kad politinė kultūra, parlamentinės tradicijos, pagarba Č. Juršėnui reikalavo jam suteikti žodį. Bet ar tam buvo realios galimybės? Abejoju. Ką būtų tekę iš kalbėtojų sąrašo išbraukti – Prezidentę, Seimo Pirmininkę, V. Landsbergį, kardinolą ar ką nors iš aukštųjų užsienio svečių? O gal reikėjo pailginti iškilmingą posėdžio laiką? Nematau didelių Seimo vadovybės pasirinkimo galimybių. Turbūt nesupyks A. Sakalas už paviešinimą jo pasakytų žodžių, jog dėl įtemptos dienotvarkės nebuvo kaip Č. Juršėno įterpti į kalbėjusių gretas. Taigi jis nematė kažkokio dešiniųjų nusiteikimo prieš Č. Juršėną, kalbėtojų atrankos pagal politinį principą. Deja, posėdyje nedaug mačiau opozicijos atstovų. Tokiu savo elgesiu jie parodė nepagarbą valstybės šventei. Turbūt ją iškeitė į keliones po užsienius. O taip jie suokia apie meilę Tėvynei!

Gudrus ėjimas buvo parengtas paskutiniam momentui prieš iškilmingą posėdį – Prezidento A. Brazausko kreipimosi į tautą įteikimas Seimo Pirmininkei, jai užimant savo vietą prie mikrofono. Manau, kad šiuo veiksmu jo organizatoriams pavyko „pagauti“ Pirmininkę, kreipimasis liko neperskaitytas, dėl to žiniasklaidoje buvo sukelta erzelynė, pasipylė kaltinimai nepagarba sunkiai sergančiam A. Brazauskui. Manau, kad dėl didelės įtampos Pirmininkė tiesiog pristigo greitos orientacijos suvokti tikrąjį kreipimosi kopijų „pakišimo“ paskutinę akimirką tikslą – politikavimą. Pirmininkės atsiprašymas, greitas kreipimosi kopijų išplatinimas posėdžio dalyviams nelabai  pataisė padėtį, nuosėdos liko. Įsitikinęs, jog socdemams pavyko pasiekti tikslą – kad kreipimasis nebūtų perskaitytas. Deja, reikiamas dėmesys nebuvo parodytas V. Adamkui, nes jis buvo pasodintas ant „laktų“, o ne garbingiems svečiams skirtoje vietoje. Kada išmoksime paprasčiausių elgesio kultūros pagrindų?!

Kairiesiems savaip talkino Jungtinis demokratinis judėjimas (JDJ), ant Tauro kalno surengęs alternatyvų mitingą „su valdžia nešvęsime“, kuri neklausanti, negirdinti judėjimo vedlių, o besideranti tik su verslininkais ir profsąjungiečiais. Regis, per LR televiziją parodytas mitingo reportažas atmintyje atgamino matytus jedinstvininkų sueigų vaizdus. Tuo tarpu žurnalistė G.Milkevičiūtė tikina ir džiaugiasi, kad „ant Tauro kalno atėjo nemažai tautos šviesuolių ir paprastų žmonių“, kai prie Seimo rinkęsi ponai, pensininkai, bedarbiai nelinksmais veidais. Kiek tų šviesuolių susirinko po JDJ vėliava? Pagal žiniasklaidą, juos galima būtų suskaičiuoti ant vieno rankos pirštų, iš kurių bent vienas „švietė“ 1990 m. pabaigoje KGB įkurtame Lietuvos ateities forume. Gaila, kad kitam šviesuoliui neužtenka išminties nepriimti Kremliaus apdovanojimo. Gal į šviesuolius pretenduoja ir greta vieno JDJ vedlio stovėjęs antilietuviškų paskvilių autorius?

Šviesuoliai turėtų pasirausti atmintyje apie poną K. Čilinską. 1992-04-27 vicepremjeras Z. Vaišvila kalboje per Lietuvos televiziją K. Čilinską, Vyriausybės sekretorių, įvardijo kaip G. Vagnoriaus valios uolų vykdytoją, padėjusį pastarajam kurpti vienasmeniškus antiįstatyminius nutarimus, iškeltą virš ministrų. Dėl to 10-imt ministrų parašė kreipimąsi į AT dėl nenormalios padėties Vyriausybėje. Įtemptomis dienomis aukščiausiųjų institucijų darbas buvo destabilizuotas. Ką naudingo žmonėms nuveikė K. Čilinskas, būdamas Seimo nariu? Ar nereiktų pasvarstyti, ko jis siekė iš pradžių aršiai kritikuodamas Leo įkūrimą, o po to ir jo likvidavimą. Spaudoje daug rašyta apie lėlių kūrėjos Jūratės Kiaunienės kaltinimus buvusiam jos advokatui Čilinskui: jis tik imituojąs nuskriaustųjų gynėją, „Jis negina nuskriaustųjų, jis gina tik už labai didelius pinigus, meluodamas …“. Kas galėtų paneigti, kad kai kurie JDL vadai nesiekia į Vyriausybės rūmus prastumti „krikščioniško“ Trojos arklio? Šie veikėjai susirinko ant Tauro kalno ne Kovo 11-osios, o pasinaudojant nuskurdusių žmonių pykčiu, save sureikšminti.

Minčių pasvarstymui kelia ir tai, kad mitinge su JDJ pečius surėmė Murzos „nacionaldemokratai“ ir A. Paleckio „frontininkai“. Ne paskutiniu smuiku grojo ir tapšnotojo patarėjas.

Trečiame miesto kampe Kovo 11-ąją paminėjo Lietuvių tautinio centro atstovai, „vadeliojami“ kontraversiško politiko. Tuo jie objektyviai atsiribojo nuo daugumos. Gal nesuprato, kad ta diena – visų laisvės diena, kad separatinis šventimas – tai nugaros atgręžimas Lietuvos valstybingumui, teikiantis džiaugsmą kai kam čia ir svetur. Prisiminkime, kad senovėje per olimpines žaidynes būdavo nutraukiami karai. Neįsivaizduoju, kad, pavyzdžiui, stipriai nuo krizės kenčiantys graikai švęstų nacionalinę šventę išsiskirstę kas sau.

Nepaisant visų pastangų Kovo 11-osios proga sugadinti žmonių nuotaiką, ir be taurakalniečių šviesuolių, kaip niekada prie Seimo, Gedimino pr. susirinko daugybė žmonių – pagyvenusių, jaunų, vaikų. Nuotaika buvo pakili: švietė šypsenos, plazdėjo trispalvės. Šįkart antišventinių nuotaikų kurstytojams nepasisekė.

Bet! Šventė baigėsi, destabilizacija tęsiasi. Ką tik socdemokratų lyderiai ėmė reikalauti paankstintų Seimo rinkimų, nors šie seni politikos vilkai puikiai suvokia, kad ir po jų kardinaliai nepasikeis politinių jėgų išsidėstymas. Bent tai rodo apklausos. Taip pat jie žino, jog rinkimų laikotarpis – tai valdžios neveiklumo, o ne politinės ekonominės krizės įveikos mėnesiai. Kodėl tokia skuba vėl sugrįžti į valdžią? Gal padus svilina aiškėjantys ankstesnių „darbų Lietuvai, tarnavimo jos žmonėms“ vaisiai? Ieškodami atsakymų, prisiminkime, kas ir kuriuo tikslu suorganizavo parašų rinkimą referendumui dėl Seimo paleidimo surengti (gėda, kad šioje akcijoje dalyvauja gęstančios meno „žvaigždės“). Kur dar atvirai prorusiškos partijos įsteigimas? Jau skleidžiama ir visuomeninio Seimo idėja. Bėda, kad pretendentų į jį parakinės seniai sudrėkusios. Spaudoje jau skelbiami kvietimai jungtis prie Rusijos!!! Pagrįstai kritikuodami dabartinę valdžią, matykime ir kitų veiksmus bei siekius. Gegutės gražiai kukuoja, bet neperi.

Vytauto Visocko nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras Vladas Terleckas.

2010.03.25


Prisijunkite prie diskusijos