Ne jūsų reikalas, pone Jurijau Dolinski!


Print

Šių metų kovo 18-ąją Lietuvoje leidžiamame savaitraštyje “Ekspress-nedelia” pasirodė Jurijaus Dolinskio straipsnis “Šventė su neapykantos ašaromis akyse”. Į J.Dolinskio išdėstytus priekaištus derėtų ne tik įsiklausyti, bet ir pasamprotauti, ką visa tai galėtų reikšti. J.Dolinskio rašinys apie sudėtingus Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykius byloja, jog Lietuvos rusų bendruomenėje, matyt, pradeda formuotis antilietuviškos tendencijos. Prieš keletą dienų jau rašėme, kad rusų kalba Lietuvoje leidžiamame savaitraštyje “Litovskij kurjer” pasirodė niekieno nepasirašyta publikacija “Ar rusų Lietuvoje nėra?”, informuojanti, jog Kovo 11-osios šventinę eiseną Vilniuje Lietuvos rusų bendruomenės atstovai specialiai ignoravo. Ignoravo ne todėl, kad buvo labai užsiėmę kitais svarbiais reikalais ar tiesiog … pramiegojo. “Litovskij kurjer” straipsnyje teigiama, jog kai kurie Lietuvos rusai neatėjo į mūsų Nepriklausomybės šventę todėl, kad nekenčia mūsų Kovo 11-osios Akto, kad mūsų nepriklausomybę laiko “farsu” bei “politinėmis intrigomis”.

Nesu nuolatinis “Ekspess-nedelia” ar “Litovskij kurjer” skaitytojas, todėl negaliu pateikti išsamesnės šių leidinių analizės. Tačiau esu vienas iš tų, kurie karts nuo karto atidžiai perskaito vieną kitą Lietuvoje rusų kalba leidžiamą leidinį. Perskaito ne todėl, kad labai žavėtųsi šių savaitraščių pozicija, o tam, kad žinotų, kokios nuotaikos vyrauja tarp mūsų rusakalbių. Per pastaruosius kelerius metus susidariau štai tokią nuomonę: rusų kalba Lietuvoje leidžiami leidiniai niekad nebuvo labai palankūs Lietuvai ir niekad nebuvo labai kritiški Rusijai. Čia neįžvelgiu nieko keisto. Tačiau šių leidinių tonas, man regis, nūnai keičiasi ne Lietuvos naudai. Šitaip sakydamas jokiu būdu neraginu keisti leidinių pozicijos bei požiūrio – užsiimti cenzūra. Leidiniai turi vaizduoti realią padėtį, o ne imtis nutylėjimų ar dezinformacijos. Jei esama aukštas pareigas užimančių rusų, kuriems “gėda eiti Kovo 11-osios eisenoje greta lietuvių”, – taip ir reikia rašyti. Nes tiesa – visuomet geriau už melą, kad ir kokia ji būtų karti.

Tačiau Lietuvai derėtų rimčiau susimąstyti, kodėl po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių kai kurie Lietuvos rusų bendruomenės atstovai tolsta nuo mūsų? Lietuvos politikams taip pat nereikėtų atmesti versijos, jog lojalumo būtent šiomis dienomis kažkodėl sparčiai mažėja. Štai ponas J.Dolinskis iš “Ekspress-nedelia” jau atvirai piktinasi, kodėl mes, lietuviai, į savo Kovo 11-osios minėjimą pasikvietėme Rusiją kritikuojantį britų žurnalistą, publicistą, politiką Edvardą Luką, parašiusį bestselerį “Naujasis šaltasis karas”, ir disidentą, žmogaus teisių gynėją, politiką Sergėjų Kovaliovą, šiandieninę Rusijos valdžią įvardijantį kaip “neteisėtai išrinktą”? Pirmiausiai norėtųsi paklausti J.Dolinskio, kaip jis drįsta mums, lietuviams, nurodinėti, ką galime, o ko negalime kviestis į svečius per mums brangius jubiliejus?

Juk Kovo 11-ąją minėjome ne kur nors Maskvoje ar Sankt Peterburge. Minėjome savo namuose – Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Ir vis tiek savo svečių sąrašą privalome derinti? Su kuo derinti – su Kremliumi? Su J.Dolinskiu? Įdomu, kokius svečius straipsnio autorius mums būtų rekomendavęs atsivežti į Vilnių Nepriklausomybės atgavimo 20-mečio proga? Vladimirą Žirinovskį, Ramzaną Kadyrovą? Galų gale Kovo 11-ąją mes jau padarėme Rusijai didelę nuolaidą, į Vilnių nepakviesdami Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio. Gruzijos vadovas – asmeninis Rusijos premjero Vladimiro Putino priešas. Tad mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė geriau įžeisti Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį nei Rusijos premjerą V.Putiną. Ir vis tiek – negana?

Antra, J.Dolinskis savo publikacijoje retoriškai teiraujasi, kokia ateitis laukia Lietuvos, kuri savo pagrindinę šventę kuria eskaluodama “nemeilę ir keršto jausmus savo kaimynui”. Remiantis J.Dolinskio išvedžiojimais, ne oficialusis Kremlius, bet oficialusis Vilnius kursto neapykantą kaimynams. O man atrodo, kad straipsnio autorius bus apsirikęs ar susipainiojęs. Niekas Lietuvoje nekursto neapykantos Rusijai. Dėl Baltijos valstybėse ir kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse vyraujančio nepasitikėjimo Kremliumi kalta … pati Rusija. Tai Kremlius svaidosi demagogiškais pareiškimais. Nejaugi šito J.Dolinskis nemato? O gal nenori matyti? “Rusijos liaudies masės neatsikratė imperinio mąstymo ir valstybės didybės iliuzijos. 1993 – 2000 metais atliktose išsamiose apklausose į klausimą “Ar nacionaliniai Rusijos interesai dažniausiai turėtų peržengti jos dabartinės teritorijos ribas?” teigiamai atsakė 58 – 83 proc. respondentų. Didžioji dalis apklaustųjų taip pat sveikino nuomonę, esą Rusija, jeigu kas nors paprašytų jos, turėtų nedelsiant siųsti kariuomenę “gelbėti” buvusias SSRS respublikas. Nuolatinės Rusijos gyventojų apklausos, atliekamos ne vienerius metus iš eilės, taip pat byloja, kad kai kuriais atvejais net 81 proc. rusų įsitikinę, jog Kremlius privalo jėga, t.y. tankų pagalba, ginti buvusiose SSRS respublikose gyvenančių rusakalbių teises”.

Šie duomenys rodo, jog po SSRS suirimo maždaug 1991-ųjų metų pabaigoje ėmė vėl stiprėti valstybinis Rusijos imperializmas. Pasibaigus šaltajam karui Rusija nė neketina paisyti nacionalinių savo kaimynų Rytų Europoje interesų. Rusija, skirtingai nei Vokietija, nesijaučia kalta dėl komunizmo atneštų bėdų ir neatlygino žalos nesuskaičiuojamoms sovietinio komunizmo aukoms. Pavyzdžiui, Vokietijos kancleris Helmutas Kolis atsiprašė nuskriaustų tautų “vokiečių tautos vardu”, o Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas – ne. Kremlius demonstratyviai atsisakė pripažinti, jog ištisą XX-ąjį amžių puoselėta jo politika smarkiai pakenkė Rytų Europos ekonomikos plėtrai bei politinei, kultūrinei raidai.

Beje, žymus politologas Janušas Bugajskis (Janusz Bugajski), knygos “Šaltoji taika (naujasis Rusijos imperializmas)” autorius, prieš keletą metų yra aiškinęs, kada “Rusijos įtaka Rytų Europoje būtų net pageidaujama nė kiek neatsižvelgiant į imperialistinę Maskvos praeitį”. Pasak J.Bugajskio, visa Rytų Europa pasiruošusi pamiršti nesuskaičiuojamas praeities skriaudas ir priimti Rusijos įtaką. Tačiau šis žingsnis įmanomas tik tuo atveju, jei Rusija atsisakys “imperialistinių užmačių”. Štai citata iš J.Bugajskio knygos “Šaltoji taika”. “Jeigu Rusijos federacija būtų JAV ir kitų Vakarų įtakingų valstybių veidrodinis atvaizdas arba koks dubleris, tada Maskvos politinės ir ekonominės įtakos plitimą į Rytų Europą galima būtų laikyti nekeliančiu grėsmės. Jeigu Rusija turėtų klestinčią liberalią demokratiją, stiprią pilietinę visuomenę, veiksmingą daugiatautę sistemą, veiksmingą rinkos ekonomiką ir sąžiningą taikos politiką Čečėnijoje, tada jos įtaka Rytų Europoje būtų net pageidaujamas dalykas neatsižvelgiant į istorinę patirtį, susijusią su Rusijos imperializmu. Deja, taip nėra, ir dabartinė Rusijos įtaka daugiausia yra neigiama ir grindžiama strateginiais ilgailaikio dominavimo tikslais”.

Nepasitikėjimas Rusija per pastaruosius kelerius metus Rytų Europoje dar labiau sustiprėjo, nes Rusija, atsisakiusi sąžiningos politikos Čečėnijoje, surengė dar vieną karinę avantiūrą – užpuolė Gruziją. Jeigu J.Dolinskiui neaišku, kas ką užpuolė, siūlyčiau atidžiai perskaityti Rusijos politikės Valerijos Novodvorskajos ar politikos apžvalgininkės Julijos Latyninos straipsnius, smulkiai analizuojančius Kremliaus panaudotas klastas kiršinant gruzinus su abchazais ir osetinais. Tik visiškas naivuolis gali patikėti Kremliaus ideologų sapalionėmis, esą mažytė, vos kelis milijonus gyventojų turinti Gruzija gali išdrįsti atakuoti milžinišką, atominėmis bombomis apsiginklavusią, šimtus milijonų gyventojų turinčią Rusiją.

Beje, Rusija moka itin profesionaliai meluoti ir kiršinti. Juk dėl kadaise Šiaurės Kaukaze kilusio konflikto tarp ingušų ir osetinų kaltos tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino aplinkos intrigos. Kalti, žinoma, ir osetinai su ingušais, kad pasidavė Kremliaus politikai “skaldyk ir valdyk”. Bet didžiausia kaltė gula ant tuometinių Kremliaus vadovų pečių, sumaniusių “nuleisti kraują čečėnų nepriklausomybės idėjas palaikiusiems ingušams”. Kremlius kaltas ir dėl Kalnų Karabache kilusio karo, nes Rusijai “ten rūpėjo visai ne taika”. Didžiosios Armėnijos sukūrimo idėjas puoselėjantiems agresyviesiems armėnams Rusija padėjo pulti Kalnų Karabachą. Rusija netroško sutaikyti armėnų su azerbaidžaniečiais. Rusijai rūpėjo susilpninti nafta ir dujomis turtingą Azerbaidžaną, kad vėliau būtų lengviau manipuliuoti oficialiuoju Baku bei už “trumpo pavadžio” laikyti armėnus. O gal ponas J.Dolinskis mano, jog šiuose nesenuose kariniuose konfliktuose nesama Kremliaus niekšybės?

Dėl praėjusios savaitės teroro aktų Maskvos metro traukiniuose kalčiausia vėlgi neteisinga, agresyvi Kremliaus politika Šiaurės Kaukaze. Nekaltus žmones žudančių teroristų niekas neteisina. Tačiau klausydamasis per RTVi transliuotų diskusijų šia skaudžia tema išgirdau dėmesio vertų samprotavimų apie paperkamus Rusijos milicininkus ir noriai kyšius imančius Rusijos slaptųjų tarnybų karininkus. Mat daugelis šia tema diskutavusių politikų, žurnalistų, politikos apžvalgininkų teiravosi, kaip į budriai saugomą Maskvą karts nuo karto prasprųsta savižudžiai iš Kaukazo regiono. Juk kaip beskaičiuosi, o Rusijos slaptosios tarnybos daro klaidą po klaidos: nesugebėjo neutralizuoti gyvenamųjų namų sprogdinimų, paskui – įkaitų dramos Rusijos teatre, paskui – išgelbėti rugsėjo 1-ąją užpultos mokyklos Šiaurės Osetijoje. Ir niekas iš Rusijos jėgos struktūrų vadovų neatsiprašė, neatsistatydino, neatgailavo… Tokia Rusijos slaptųjų tarnybų vadovų laikysena nebaugina pono J.Dolinskio?

Beje, Rusijos slaptųjų tarnybų klaidos RTVi laidose buvo gretinamos su JAV slaptųjų bei specialiųjų tarnybų nuveiktais darbais. Šis palyginimas Rusijai – gėdingas. Po Rugsėjo 11-osios islamo fanatikams Amerikoje nepavyko surengti nė vieno sprogdinimo. O teroro aktai Rusijoje tapo niūria kasdienybe. Tad nieko nuostabaus, kad, pavyzdžiui, Rusijos politikas Borisas Nemcovas pirmiausiai dėl tororo aktų linčiavo ne į kampą įspraustus čečėnus ir ingušus, o premjerą Vladimirą Putiną su visa jo FSB kariauna. Ginčydamasis su Rusijos Valstybės Dūmos nariu iš didžiosios politikos šiandien išstumtas B.Nemcovas pirmiausiai ragino nuoširdžiai paklausti savęs, o “ką mes, rusai, patys neteisingai darome, kad musulmonai iš Šiaurės Kaukazo verčiau renkasi mirtį, nei gyvenimą”.

Taip pat įsiminė Jevgenijos Albac laida, į kurią buvo pakviesti Izraelio, Didžiosios Britanijos ir Ispanijos atstovai. Pasirodo, palestiniečių teroristams – savižudžiams per visą konflikto laikotarpį nepavyko papirkti nė vieno Izraelio kariškio bei slaptųjų tarnybų atstovo. Tiesa, Izraelio istorijoje esama dviejų atvejų, kai Izraelio kareiviai rezervistai arabams pardavė apie 10 tūkst. šovinių. Tačiau J.Albac laidoje kalbėjęs žydas pabrėžė, jog po šio įvykio Izraelyje kilo didžiulis skandalas bei nepasitenkinimo banga “išdavikais kareiviais”. Tačiau šie du nedideli incidentai byloja, jog palestiniečiams daugiau nėra pasisekę papirkti nė vieno žydo. Maskvoje dirbantis Didžiosios Britanijos žurnalistas didžiavosi, jog britų slaptųjų tarnybų istorijoje taip pat neužfiksuotas nė vienas atvejis, kada teroristams pavyksta papirkti britų policininką ar slaptąjį agentą. Išdidus toje laidoje buvo ir Ispanijos atstovas. Jis tvirtino, jog Ispanijos istorija nežino nė vieno atvejo, kada baskų teroristams būtų pasisekę papirkti bent vieną Ispanijos pareigūną. Didžiuodamiesi savo slaptųjų tarnybų nepaperkamu laidos dalyviai tuo pačiu tvirtino, jog čečėnų ar ingušų kovotojams tikrai yra pasisekę papirkti rusų pareigūnus. Ir ne vieną dešimtį kartų. Apie tai byloja, jų manymu, net Rusijos sostinėje nesunkiai surengiami stambūs teroro aktai. Ar ponas J.Dolinskis nesutinka ir su tokiomis išvadomis?

Kad Kremlius nemokšiškai elgiasi Šiaurės Kaukaze, laidoje “Osoboje mnenije” kalbėjo ir Rusijos slaptųjų tarnybų ekspertas, žurnalistas, politologas Olegas Mlečinas. Jis pastebėjo, jog į Šiaurės Kaukazą rusų karininkai ir FSB agentai siunčiami tarsi į komandiruotes, trunkančias po keletą ar keliolika mėnesių. Tų komandiruočių metu neįmanoma nieko suprasti, juolab – įsiskverbti į teroro aktus rengiančiųjų gretas. Kova su terorizmu – itin sudėtinga veikla. “Jos neįmanoma laimėti vien taikant grubią jėgą”, – samprotavo knygų apie KGB veiklą autorius O.Mlečinas. O Rusijos valdžia, pasak O.Mlečino, kol kas sugeba naudoti “vien grubią karinę jėgą, tuo pačiu provokuodama atsakomąją reakciją”.

Be kita ko, kaip ir politikas B.Nemcovas, taip ir žurnalistas O.Mlečinas ragino Kremlių vis dažniau “pažvelgti į veidrodį”, nes tik pažvelgus į veidrodį “išryškėja tavo paties raukšlės”. Paklaustas, kaip vertina, jog Rusijoje per vieną ne itin populiarų televizijos kanalą buvo parodytas dokumentinis filmas, pasakojantis tikrąją tiesą apie Katynės žudynes, O.Mlečinas apgailestavo, kad tas filmas Rusijoje parodytas tik vieną kartą, laukiant Lenkijos politikų vizito. Pasak “Osoboje mnenije” kalbėjusiojo O.Mlečino, filmą, pasakojantį, jog dėl lenkų karininkų žudynių Katynėje kalti ne vokiečiai, o tuometinė SSRS vadovybė, reikia Rusijoje rodyti dešimtis, šimtus kartų. Kad šiandieninės Rusijos visuomenė galų gale sužinotų ir apie savo šalies praeities klaidas. Ypač įstrigo atmintin O.Mlečino žodžiai, jog Katynės istorija turėtų būti įtraukta į Rusijos istorijos vadovėlius, skirtus rusų moksleiviams. “Kodėl bijome pažvelgti į savo raukšles? Juk dėl Katynės žudynių mes, šiandien gyvenantys, nesame atsakingi. Tad kodėl vengiame atvirai kalbėti apie savo ne visuomet gražią, ne visuomet įspūdingą praeitį? Be sąžinigo praeities vertinimo neįmanomas judėjimas į sąžiningą ateitį” – tvirtino O.Mlečinas. O ponas J.Dolinskis mano priešingai? Jis Katynės žudikų pavardes norėtų nutylėti?

Tad į J.Dolinskio klausimą, kodėl į savo Nepriklausomybės šventę pasikvietėme atvirai apie Rusijos praeitį ir dabartį kalbėti drįstančius politologą E.Luką ir disidentą S.Kovaliovą, galėčiau atkirsti taip: gerai, kad pasikvietėme E.Luką ir S.Kovaliovą, bet blogai, kad nepasikvietėme dar ir V.Novordvorskajos, B.Nemcovo, O.Mlečino, J.Latyninos…

Beje, pačios Lietuvos rusų bendruomenės laikysena – nebe priekaištų. Kiek kartų lietuviai rengė protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje, piktindamiesi agresyviais Rusijos kariuomenės veiksmais, sakykim, Čečėnijoje, Gruzijoje?! Mano žiniomis, Lietuvos rusų bendruomenės atstovų nebuvo nė viename tokio pobūdžio renginyje. Lietuvos rusai nėra surengę prie Rusijos ambasados mitingo net žymiai suprantamesniais klausimais. Pavyzdžiui, jiems nė sykio nekilo mintis pasmerkti Kremliaus įgyvendinamos nutautinimo politikos Kaliningrado srityje. Lietuvos rusai nė sykio nesipiktino, kodėl buvusioje Mažojoje Lietuvoje gyvenantiems lietuviams Rusijos valdžia nesuteikia nė trečdalio to, ką jiems Lietuvoje suteikia oficialusis Vilnius, leisdamas laisvai puoselėti savo kalbą, tradicijas, turėti rusiškus leidinius, mokyklas, darželius.

Dabar štai vis garsiau suskamba net atvirai priešiški pamokymai. Jau net drįstama visai nedalyvauti Kovo 11-osios eitynėse. Gal, sakau, tokių akibrokštų iniciatoriai specialiai provokuoja mus, lietuvius, kad ilgainiui agresyvioji D.Medvedevo ir V.Putino valdoma Rusija turėtų pretekstą sušukti: “esant reikalui, ginsime net atokiausiame pasaulio kampelyje gyvenančius savo tautiečius”? 

Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėja Tatjana Michniova turėtų oficialiai paaiškinti, kas gi dedasi margaspalvėje Lietuvos rusų bendruomenėje. Nejaugi dauguma Lietuvos rusų pritaria J.Dolinskio pozicijai?

Gintaro Visocko nuotr.

2010.04.08


Prisijunkite prie diskusijos