Apie “istorinę klaidą”, nepagrįstus kaltinimus bei nuomonę, esą mūsų nepriklausomybė – menkavertė


Print

Šiandien minime Kovo 11-ąją – dieną, kada ryžomės atkurti nepriklausomą valstybę, mesdami iššūkį tuometinei Sovietų Sąjungos vadovybei. Tądien neišsigandome nei KGB, nei tankų raudonomis žvaigždėmis, nei sovietų kalėjimų. Tačiau prabėgus 20-čiai metų po tos lemtingos dienos nuotaikos nėra džiugios. Šiandien susiduriame su daug nenumatytų, netikėtai iškilusių negerovių, kurias įveikti – vis sunkiau. Ar mūsų bėdos – neišvengiamos? Kas mus įstūmė į tas neišsprendžiamas problemas? Ar Lietuvos labui padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso? Su Kovo 11-osios Akto signataru Vladu Terlecku kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

 
Leiskite pasveikinti Jus Kovo 11-osios Akto 20-mečio proga. Turėtume džiaugtis sulaukę tokio jubiliejaus, bet džiaugsmo, atvirai kalbant, lyg ir per mažai. Bet pirmiausiai norėčiau Jūsų paklausti, ar tada lengvai apsisprendėte balsuoti už Lietuvos valstybės atkūrimą?

Ačiū. Sveikinu Jus ir visus tautiečius. Iki balsavimo, kaip dauguma tautos, neabejojau būtinybe skelbti Nepriklausomybę. Atėjus lemtingam momentui, kai balsavimo biuletenyje reikėjo palikti žodelį „už“, „susilaikė“, „prieš“, nelauktai ėmė kankinti klausimai – kuo į tai atsakys Kremlius, kas laukia Lietuvos, jos žmonių, ar jie neprakeiks mūsų? Deja, tautos tvirtą atsakymą sužinojome vėliau, per 1991 m. sausio 13 d. įvykius. Akimirką trukusias dvejones padėjo išsklaidyti savanorių, partizanų pasišventimas, kraujo aukos Lietuvai prisiminimas. Pagalvojau: negi dabartinė karta mažiau myli Tėvynę, juk masiniai mitingai bylojo, jog mes visi – už nepriklausomybę. Sužinojus balsavimo rezultatus, kilo džiaugsmo euforija, kurią slopino stipriai pajausta užgriūvanti atsakomybės našta, visų laukiantys sunkūs darbai. Nuotaiką labai apkartino jau kitą rytą prie Aukščiausiosios tarybos (AT) susirinkęs ir surinktas moteriškių būrys protestuoti, kad AT  Pirmininku išrinkome ne tą žmogų. Nepaisyta, kad už V. Landsbergio kandidatūrą balsavo net dalis LKP atstovavusių deputatų. O kur dar Arvydo Juozaičio rašinys “Istorinė klaida“, kuriame dėstytos mintys ne ką lenkė moteriškių supratimą. Tai kas pradėjo skaldyti, jaukti žmonių protus? Revanšo veiksmai prasidėjo jau prie kūdikėlio – Lietuva – lopšio. Vieni alinančiai dienomis ir naktimis dirbo, o kiti kėlė destrukciją, prie mikrofonų varė demagogiją. Savoms ir svetimoms jėgoms, pasitelkus parsidavusią žiniasklaidą, pavyko į žmonių sąmonę įkalti mintį, kad signatarai tik tiek ir nuveikė, kad pasirašė Kovo 11-osios Aktą. Kartais tai “pamirštama“ ir mes kaltinami už viską, kas yra bloga Lietuvoje, tarsi žmonės nežinotų, kad nuo 1992 m. rudens įstatymus kuria visai kiti žmonės – Seimo nariai. Šie kas kartą į viešumą iškeliami pramanai mus skaudina ir įžeidžia. Lengvatikiai turėtų pagalvoti, ar tuo nesiekiama sumenkinti, sukompromituoti Nepriklausomybės atkūrimo.

Kokia nuotaika pasitinkate šią iškilią Lietuvos istorijos datą? Nuotaikos prastokos?

Kodėl nejaučiame šventinės, pakylėtos nuotaikos per Vasario 16–ąją, Kovo 11–ąją? Be abejo, nuotaiką gadina sunkmetis, dideli gyvenimo lygio skirtumai tarp įvairių socialinių sluoksnių, padėtis teisėtvarkoje ir kt. Prastas švenčių organizavimas. Kai kurie istorikai kosmopolitai pasėjo abejones dėl Nepriklausomybės vertingumo, Vasario 16–osios svarbos. Gal ne visi žino, kad buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis aiškino studentams, jog jam iš visų vasario mėnesio švenčių mieliausia būtent meilės, Valentino diena, o ne Vasario 16-oji. Deja, dalis mokytojų prisideda prie Valentino dienos populiarinimo. Pagaliau žmonėms kažkodėl būdinga nevertinti sveikatos, asmeninės ir valstybinės laisvės, kol viso to neprarandama. Paskui gailimasi, bet pavėluotai gailimasi.

Kokie tuomet buvo AT deputatų atlyginimai?

Sakyčiau, kuklūs, kaip kad ir priderėjo. Deputatų mėnesinė alga “popieriuje“ buvo 320 rublių, t.y. maždaug toks, kaip vidutinis dirbusiųjų darbo užmokestis. Man priklausė pusė šios sumos, nes pagrindinė mano darbovietė buvo Vilniaus universitetas. Nuo 1990 m. balandžio ar gegužės mėn. 10 proc. algos aukojome blokados fondui. Turbūt visi turėjome po vieną padėjėją. Mano padėjėja dirbo be atlyginimo. Regis, darbui rinkimų apygardose buvo skiriama 100 ar 120 rublių. Aš iš jų neėmiau nė kapeikos. Apie automobilių nuomojimą biudžeto lėšomis nebuvo jokios kalbos. Tiesa, nepamenu, ar savo automobiliais vykusiems į susitikimus su rinkėjais buvo kompensuojamos išlaidos kurui (pagal čekius). Tačiau naudojomės “privilegija“ būti sunaikintais. Visiškai neseniai V. Landsbergis paviešino, jog jau 1990-03-12 represinės struktūros buvo parengusios mūsų izoliavimo pasiūlymą, bet jam nepritarė Kremlius. Praeitą rudenį vienas kontraversiškas mūsų veikėjas viešai pripažino, kad jam pavaldi struktūra buvo parengusi planą 1991 m. sausį Aukščiausiąją tarybą paversti fakelu, pakartoti Pilėnų istoriją. Tik dabar tapo galutinai aišku, kodėl 1991-01-13 Aukščiausiosios Tarybos pastate buvo pristatinėta begalybė butelių su benzinu, simboliškai užkimštų laikraščio skiautėmis. Tauta mus apgynė nuo svetimųjų smogikų, bet nebūtų apsaugojusi nuo savų avantiūristų. Visos patalpos buvo persigėrusios benzino garais ir smarve. Tereikėjo kibirkšties. Nutrauksiu ir kolegų tylą, turbūt paremtą korektiškumo motyvu apie tai, kad po sausio įvykių daktarai pripažino daugiau nei 80 proc. deputatų rimtas sveikatos problemas.

Kokius svarbius darbus Jūs susspėjote nuveikti, dirbadmi Aukščiausioje Taryboje?

Kai kurių svarbių bankininkystės ir pinigų įstatymų sukūrimą (drauge su kitais), pagalbą Lietuvos bankui, strategijos SSSR bankų padaliniams Lietuvoje likviduoti sumanymą, prisidėjimą prie provokacinio kainų pakėlimo sustabdymo, sutrukdymą premjerui parduoti Lietuvos auksą (laikytą Prancūzijoje) ir sugriauti Lietuvos banką ir taip dar labiau uždelsti savų pinigų įvedimą ir kt. Buvo didelė malonė ir džiaugsmas dalyvauti savo valstybės rūmo statyboje. Dėkoju likimui, kad teko gyventi tais audringais metais su nenuspėjama baigtimi.

Kokios didžiausios nepriklausomos Lietuvos pergalės, pasiektos per pastaruosius 20 metų? Omenyje turiu pirmiausiai dvasinius, moralinius pasiekimus.

Įvairiomis prasmėmis didžiausia pergalė – tautos atsilaikymas prieš SSSR agresiją 1991 m. sausį. Nepriklausomybė, suteikusi dvasinę laisvę – bet kokios kūrybos, saviraiškos pagrindą. Man daug ką reiškia, kad negirdžiu reikalavimų „говори на человеческом языке, на языке Ленина“, kad nematau svetimų kareivių, kad, susirgus artimiesiems, nereikia nusižeminus ieškoti „blato“ bananams, mandarinams, valandas stovėti eilėje prie produktų, nereikia prašyti leidimų kelionei į užsienį ir jų negauti, laikyti liežuvį už dantų, visąlaik saugotis šnipelių, matyti į kitą gatvės pusę perbėgančius draugus, išgirdusius, kad brolis vėl sėdi ir t. t.

Kokios didžiausios šiandieninės Lietuvos nesėkmės, praradimai, klaidos?

Didžiausia AT deputatų klaida – K. Prunskienės paskyrimas premjere. Praradimams priskirčiau dvasinę eroziją, lietuvybės pamatų griovimą, susitaikymą su primityviausios, seksą ir smurtą propaguojančios antikultūros invazija. Man nepriimtinas valstybės vaidmens ekonomikoje, ypač bankų sektoriuje, sumenkinimas ir net jos funkcijų privatizavimas, keliaklupsčiavimas prieš užsienio kapitalą, išeičių ieškojimas užsienio investicijose, ūkio strategijos nebuvimas. Lemtinga klaida laikiau ir laikau čekinį privatizavimą, atrodo, pagamintą ne mūsų “virtuvėje“, padėjusį mafijai susiglemžti turtus.

Kodėl išsilaisvinus iš sovietinio jungo pavojai išnykti kaip valstybei, tautai, – niekur neprapuolė?

Todėl, kad buvo sugalvotas ir sėkmingai taikomas modernesnis ekonominis pavergimas, suderintas su intensyvia ideologine, kultūrine propaganda. Aiman. Atsiranda lengvatikių net tarp inteligentų, užkimbančių ant šios meškerės. Taip sakydamas, turiu mintyje pirmiausiai menininkus, priimančius Maskvos apdovanojimus. Ar bus pamiršę, kad už tai reikės atidirbti. Geriausias to pavyzdys būtų P. Cvirkos patraukimas tarnystei svetimiems už romano „Žemė maitintoja“ išvertimą į rusų kalbą ir honorarą už tai.

Iš kur atsirado tas lietuviškas saviniekos, saviplakos sindromas, esą mūsų istorija prasta, mūsų papročiai – niekam tikę, lietuvių kalbą geriau iškeiskime į anglų…

Tektų klausti taip besielgiančių. Apie šio sindromo paskatas ir technologijas esu plačiai parašęs knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, kuri išleista 2009-aisiais. Ten išsamiai analizuoju šios ligos priežastis bei pasekmes.

Sovietmečiu mes priešinomės rusifikacijai, o dabar savo noru pataikaujame anglų kalbai, savąją nustumdami į šalį.

Priešinomės todėl, kad rusų kalba buvo brukama per jėgą į viešąjį gyvenimą. Prisipažinkime, kad ne visi taip elgėmės, o pataikaudami bent Vilniuje viešajame transporte, parduotuvėse ir kitur kreipdavomės nė Tėvų kalba. Lygiai taip pat elgdavomės darbe, svečiuose, jei ten būdavo vienas kitatautis. Nepamirškime, jog per 1979 m. gyventojų surašymą, regis, didesnė pusė lietuvių nurodė, kad rusų kalbą moka laisvai ir daugiausia tokių buvo tarp mechanizatorių, fermų darbuotojų. Taigi daug kas priklausė nuo žmonių išsilavinimo, tautinio susipratimo. Antra vertus, be rusų kalbos mokėjimo nebuvo galima išsiversti dirbant mokslinį darbą, norint pažinti ne tik Rusijos, bet ir pasaulio literatūrą. Šiandien verslininkai, medikai, meno žmonės, turistai ir kiti niekaip negali išsiversti be anglų kalbos. Tokia padėtis ne tik Lietuvoje. Problemos kyla dėl beždžioniavimo, siekimo anglų kalbos mokėjimo demonstravimu išsiskirti iš kitų, pabrėžti savo pranašumą. Už tai didelė kaltė tenka pirmiausiai mokytojams, pramogų verslo, koncertų organizatoriams. Jų pastangomis tiesiog mada tapo į repertuarą įtraukti anglų kalba atliekamą dainą. Dažnai tuo mėginama pridengti atlikėjų betalentystę, dvasinį skurdą. Dėl lietuvių kalbos sergėtojų kaltės, savo pareigų neatlikimo neleistinai išplito angliški firmų firmelių pavadinimai. Už vis paradoksaliausia ir skurdžiausia, kad dalis mūsų kalbininkų, tarp jų net akademikas, atkakliai bruka svetimvardžių originalią rašybą, griaunančią mūsų kalbos pamatus. Bet apie tai esu rašęs. Gėda buvo klausyti Vyriausybės kanclerio aiškinimo, kad tokia rašyba reikalinga užsieniečių kažkokioms teisėms apginti. Jam visiškai nerūpi lietuvių kalba ir jos turimas konstitucinis statusas.

Teko girdėti versiją, esą Lietuva – labai puikus kraštas gyventi. Ir gamta puiki, ir klimatas subalansuotas. Taigi šį kraštą nori užimti kitos, sumanesnės, įžvalgesnės, agresyvesnės tautos, išstumdamos lietuvius į anglijas, ispanijas, australijas…

Man teko girdėti, kad kai kurias šalis labiausia domina mūsų turimos didelės gėlo vandens atsargos. Migracija, dabar jau virstanti tautų kraustymusi, yra senas ir pasaulinis reiškinys. Jis grėsmingas ne tik Lietuvai, bet ir JAV, Anglijai, Prancūzijai, Vokietijai, nes gan greitai senieji jų gyventojai taps etnine mažuma. Mus toks likimas gali ištikti anksčiau. Atrodo, kad globalistai sienų atvėrimu bus iš butelio išleidę pavojingą džiną. Teko skaityti niūrias prognozes apie lauktiną „barbarų“ įsiveržimą. Mes turime menkas galimybes atsilaikyti prieš šį cunamį.

Koks lietuvybės išsaugojimo byloje yra religijos vaidmuo? Ar mums nereikėtų imti pavyzdžio iš musulmonų? Jie – religingesnis, atkaklesni, drąsesni.

Religijos vaidmuo – didžiulis. Nesu islamo, musulmonų dvasinio gyvenimo, charakterio žinovas ir tokiu neapsimetinėsiu. Tik nereiktų pamiršti fanatizmo, islamo panaudojimo politiniams tikslams, vis akivaizdesnio Pietų ir Šiaurės susipriešinimo. Ieškant atsakymo į Jūsų klausimą, būtų teisingiau remtis Lenkijos pavyzdžiu, patirtimi. Akivaizdžiai lenkai – religingesni, Bažnyčios įtaka šalies visuomeniniame gyvenime nepalyginamai didesnė nei Lietuvoje. Kodėl? Mano galva, buvo daug skirtumų tarp Lenkijos ir mūsų šalies nulėmusių veiksnių. Vien ką reiškė tas faktas, kad ilgus metus Katalikų Bažnyčiai vadovavo lenkas ir ją stiprino. Kur dar jo didžiulis autoritetas! Antra, Bažnyčia Lenkijoje buvo pagrindinė opozicinė jėga komunistiniam režimui, patraukusi į savo pusę patriotus, ypač inteligentus. Trečia, ji ir tikintieji nepatyrė tokio persekiojimo, suvaržymų kaip Lietuvoje. Nepamirškime, kad Lenkija – beveik monoetniška šalis, o svarbiausia tarp jos gyventojų gyva katalikybę ir lenkiškumą tapatinanti nuostata.

Širdyje labai nepritariu mūsų dvasininkijos nusišalinimui nuo politikos, tautos, valstybės reikalų. Tai sakydamas, neturiu mintyje veržimosi politikuoti nuo “statinės“. Nesuprantu, kodėl 1918–1940 m. kunigams buvo leistina dalyvauti politikoje, padėti stiprinti savo valstybę, o dabar negalima. Kiek tada jie daug padarė Lietuvai! Užtenka prisiminti žemės reformos “tėvą“ M. Krupavičių, lito “tėvą“ V. Jurgutį, Juozą Vailokaitį, stiprinusį litą, lietuvių įtaką bankininkystėje. Gal per darbus jie apleido pastoracinį darbą, bet už tai kiek padėjo žmonėms, kaip stiprino dvasininkų autoritetą. Juolab, kad jie sunkiausiais Lietuvai laikais liko su tauta ir kartu su ja kentėjo nacių kacetuose ar sovietų Gulage. Patriotizmas yra dorovinė, dekaloginė vertybė. Ar ne dvasininkų pareiga jas skleisti? Giliai atmintin įstrigo Vaižganto atsakymas į klausimą – ką jis, esant galimybei, rinktųsi – Dievą ar tėvynę – Tėvynę. Ar ne Dievas dovanojo ją mums, ar meilė Tėvų žemei nėra ir meilė Aukščiausiajam? Man dabartinė krikščionių demokratų partija be kunigų nėra tokia, kaip vadinasi. Kunigų dalyvavimas joje suteiktų savitą veidą, labai sulaikytų politikus nuo nedorų, savanaudiškų veiksmų.

Kokie didžiausi pavojai mūsų laukia ateityje? Ar neatsitiks taip, jog mus per ekonomiką susigrąžins Rusija arba mes ištirpsime Europos Sąjungos katile?

Futurologija nėra mano specialybė, be to, nenoriu žmonėms gadinti nuotaikos. Kodėl naudojate būsimąjį laiką? Ar taip nenutiko? Juk dabar jau vieša paslaptis, kad mūsų žiniasklaidą valdo užsienio šalis, aktyvinanti propagandą prieš Lietuvą. Tokia padėtis leidžia jai manipuliuoti mūsų istorine atmintimi, sąmone ir įtakoti įvairius procesus. Tik mūsų valdžios vyrai to nenori pastebėti arba kiša galvas į smėlį, beviltiškai skėsčioja rankomis ir lemena: “pas mus – demokratija, esame atviri pasauliui“.

Ar lietuviai, besirūpindami vien savo materialine gerove ir nesirūpindami lietuvybe, netampa lietuviškumo išdavikais?

Savaime aišku, kad išduoda, tik atsisakyčiau žodžio “išdavikai“. Kalbant konkrečiau, negalime pamišti posakio “kad tuščiam skrandžiui grojant maršus, kitkas nerūpi“. Toliau tektų kalbėti apie šio reiškinio priežastis, o ne vien prikaišioti “materialistams“. Juk iki šiol tuo niekas dorai nesirūpino, išskyrus reklamos, žiniasklaidos suformuotą apsivalgymo kultą. O kas gi puoselėjo lietuvybę?! Gal girdėjote esant atitinkamą valstybės programą? Kiek suprantu, šią misiją turėjo atlikti nacionalinis transliuotojas. Bet jis iš visų mūsų gaunamų milijonų litų išleidžia patyčioms iš patriotizmo, Lietuvos praeities niekinimui. Ir niekam dėl to neskauda galvos. Priešingai, Seimo švietimo ir kultūros komitetas teigiamai įvertina LT laidas. Ko tada norėti iš paprastų žmonių. Žinoma, tai niekaip nepateisina tų “išbadėjusiųjų“, kurie kaip patrakę graibsto iš lėktuvų barstomus saldainius, per galvas veržiasi prie “ubagų karaliaus“ iškepto jaučio. Jokios tautinės savigarbos, žmogiškojo orumo! Dar baisiau, kad balsuoja už Danajų dovanas, už jų žarstomus pažadus, tevertus saldainio popieriuko. Bent mano beraštis, mažažemis Tėvukas taip nepasielgtų.

Kodėl po kiekvienų naujų rinkimų mūsų Seimas tik blogėja?

Nesutinku su Jūsų klausimo formuluote. Bent tokio dėsningumo nepastebėjau. Negalima nematyto ekonominių ciklų ir pervertinti Seimo galimybes.

Vytauto Visocko nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ autorius Vladas Terleckas.

2010.03.11


Prisijunkite prie diskusijos