Česlovas Stankevičius: „Nepriklausomybė yra esminė vertybė, bet ne gausybės ragas“


Print

Prieš 20 me­tų ką tik iš­rink­tos Lie­tu­vos Aukš­čiau­siosios Tarybos–Atkuriamojo Sei­mo de­pu­ta­tai bal­sų dau­gu­ma pa­skel­bė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo Ak­tą. Tarp Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rų bu­vo ir Kau­ne iš­rink­tas Są­jū­džio at­sto­vas Čes­lo­vas STANKEVIČIUS. Ki­tą die­ną jis bu­vo iš­rink­tas At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Įdo­mu, kad šias aukš­tas ir at­sa­kin­gas pa­rei­gas jam ten­ka ei­ti ir pas­ta­ruo­ju me­tu. „XXI am­žiaus“ korespondento Kęs­tu­čio PRANCKEVIČIAUS pa­kal­bin­tas Č. Stan­ke­vi­čius mie­lai su­ti­ko pa­si­da­lin­ti sa­vo nuo­mo­ne apie mū­sų vals­ty­bės 20-ies me­tų ke­lią. Be­je, Č. Stan­ke­vi­čius iš vi­sų ki­tų Sei­mo na­rių iš­si­ski­ria są­ži­nin­gu­mu: tuo lai­ku, kai be­veik vi­si kruopš­čiai nau­do­ja­si 3000 li­tų dy­džio „par­la­men­ti­nei veik­lai“ skir­to­mis iš­lai­do­mis, jis tam te­pa­nau­do­ja tik vie­ną li­tą.

Vy­res­nės ir šiek tiek jau­nes­nės kar­tos žmo­nės su džiaugs­mu pri­si­me­na tas is­to­ri­nes 1990 me­tų anks­ty­vo pa­va­sa­rio aki­mir­kas. Ta­čiau anuo­met ne vi­sų šir­dy­se tvy­ro­jo šven­ti­nės nuo­tai­kos. Kai ku­rie po­li­ti­kos, vi­suo­me­nės at­sto­vai su­abe­jo­jo – gal rei­kė­jo dar pa­lauk­ti, ne­sku­bė­ti… O kaip Jūs žvel­gia­te į šį is­to­ri­nį įvy­kį, nu­lė­mu­sį ga­lin­giau­sios pa­sau­ly­je im­pe­ri­jos griū­tį?

Žvelg­da­mi į lem­tin­gus 1990-uo­sius ir Lie­tu­vos dvi­de­šimt­me­čio ke­lią ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad mums, pa­ly­gin­ti su SSRS im­pe­ri­jos žiau­riai nu­slo­pin­tais 1956 me­tų veng­rų ir 1968 me­tų  če­kų iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mais, pa­vy­ko pa­siek­ti lais­vę ir iš­veng­ti di­džiu­lių au­kų.

Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad Lie­tu­vai pa­vy­ko iš­veng­ti ir Krem­liaus spen­džia­mų  spąs­tų jos ne­pri­klau­so­my­bei. Pri­si­min­ki­me, kad Są­jū­džiui ei­nant į 1990 m. va­sa­rio 24 die­nos rin­ki­mus su ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo pro­gra­ma,  va­sa­rio 7 die­ną į pas­ku­ti­nį po­sė­dį su­si­rin­ku­si ma­rio­ne­ti­nė LTSR Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­mė­gi­no už­bėg­ti Są­jū­džiui už akių ir pri­ėmė nu­ta­ri­mą, ku­riuo So­vie­tų Są­jun­gai pa­siū­lė al­ter­na­ty­vą – pra­dė­ti de­ry­bas dėl Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Gal­būt ne vi­si ta­da su­pra­to, ką toks pa­siū­ly­mas reiš­kė. Jis ati­ti­ko Krem­liaus pla­nus: jei­gu Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė pri­pa­žįs­ta­ma esan­ti   de­ry­bų ob­jek­tas, tai užuot ją vie­na­ša­liš­kai pa­skel­bus, dėl jos rei­kia de­rė­tis ir su­si­tar­ti. O su­si­tar­ti bū­tų ga­li­ma tik dėl to­kios „ne­pri­klau­so­my­bės“, ko­kia bū­tų pri­im­ti­na Lie­tu­vą oku­pa­vu­siai im­pe­ri­jai. To­kios de­ry­bos bū­tų Lie­tu­vą nu­ve­dę į „at­nau­jin­tą SSRS“ su­dė­tį. Kad bū­tent to­kie ir bu­vo Krem­liaus pla­nai, pa­ro­dė vė­les­nė įvy­kių rai­da.

Nuo 1990 m. ko­vo 7 die­nos Vy­tau­to Land­sber­gio va­do­vau­ja­ma su Są­jū­džio pro­gra­ma į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą iš­rink­tų sep­ty­nių de­pu­ta­tų gru­pė – Vy­te­nis An­driu­kai­tis, Val­de­ma­ras Kat­kus, Kęs­tu­tis La­pins­kas, Ro­mu­al­das Ozo­las, Al­gir­das Sau­dar­gas, Čes­lo­vas Stan­ke­vi­čius, ku­rio­je dir­bo ir tei­si­nin­kas  (ne de­pu­ta­tas) Vy­tau­tas Sin­ke­vi­čius, ren­gė vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo do­ku­men­tų pro­jek­tus. Tuo me­tu Krem­liu­je jau bu­vo bai­gia­mas  reng­ti  „ne­iš­sto­ji­mo iš SSRS me­cha­niz­mas“, ku­rį tu­rė­jo pa­tvir­tin­ti be­ne ko­vo 13 die­ną šau­kia­mas SSRS liau­dies de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mas. To­dėl Lie­tu­vos  Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos po­sė­dį bu­vo nu­spręs­ta su­šauk­ti 1990 m. ko­vo 10 die­ną. Vė­lų ko­vo 11-osios va­ka­rą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pri­ėmė Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės  at­kū­ri­mo ak­tą ir ki­tus kon­sti­tu­ci­nius do­ku­men­tus. Vi­si už Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo ak­tą bal­sa­vę Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai Ak­tą pa­si­ra­šė. Lie­tu­va de ju­re vėl ta­po ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė.

Ko­vo 11-osios do­ku­men­tais tei­siš­kai vie­na­reikš­miai įtvir­tin­tas iki oku­pa­ci­jos bu­vu­sios ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tęs­ti­nu­mas. Be­je, ga­liu pa­aiš­kin­ti, kad dėl vals­ty­bės tęs­ti­nu­mo pa­brė­ži­mo net ir Ko­vo 11-osios ak­to pa­va­di­ni­me bu­vo pa­nau­do­ti to­kie pa­tys žo­džiai, ko­kie bu­vo Va­sa­rio 16-osios ak­te, t. y. „dėl Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­sta­ty­mo“, o ne „dėl ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mo“, kaip rei­ka­lau­ja šiuo­lai­ki­nės lie­tu­vių kal­bos nor­mos. 

Po 1990 m. ko­vo 11-o­sios nie­kas ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, kaip į Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mą re­a­guos „per­si­tvar­kan­ti“ im­pe­ri­ja. Pri­si­min­ki­me, kad 1989 m. ba­lan­džio 9 die­ną Tbi­li­sy­je So­vie­tų Są­jun­gos spe­cia­lių­jų da­li­nių ka­rei­vių kas­tu­vė­liais bu­vo už­ka­po­ti tai­kūs de­monst­ran­tai, rei­ka­la­vę lais­vės ir ša­lies ne­pri­klau­so­my­bės. 1990 m. sau­sio 20 die­ną So­vie­tų Są­jun­gos KGB ir spe­cia­lių­jų ka­ri­nių pa­jė­gų da­li­niai su­ren­gė tai­kių de­monst­ran­tų sker­dy­nes Azer­bai­dža­no sos­ti­nė­je Ba­ku. Skel­biant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę Lie­tu­vo­je te­be­bu­vo su­telk­ta grės­min­ga oku­pa­ci­nė ka­riuo­me­nė, te­be­bu­vo KGB struk­tū­ros, tad vyk­dy­da­mi tau­tos va­lią ir pri­im­da­mi lem­tin­gą spren­di­mą tik­rai ne­ži­no­jo­me, kas mū­sų lau­kia ry­toj… 

Ne­abe­jo­ti­na, kad Lie­tu­vos Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą ir at­kur­tą­ją ne­pri­klau­so­my­bę ma­siš­kai re­mian­čius tai­kius Lie­tu­vos žmo­nes nuo kru­vi­no su­si­do­ro­ji­mo tuoj po Ko­vo 11-osios ap­sau­go­jo Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­to rei­ka­la­vi­mas, kad So­vie­tų Są­jun­ga prieš lie­tu­vius ne­nau­do­tų ka­ri­nės jė­gos, ką SSRS va­do­vas  M. Gor­ba­čio­vo bu­vo pa­ža­dė­jęs ir to pa­ža­do lai­kė­si iki 1991 m. sau­sio 13-osios.  

M. Gor­ba­čio­vo va­do­vau­ja­ma So­vie­tų Są­jun­gos vy­riau­sy­bė į Ko­vo 11-ąją lais­vai ir de­mo­kra­tiškai iš­rink­to Lie­tu­vos par­la­men­to pri­im­tus ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo do­ku­men­tus re­a­ga­vo ul­ti­ma­tu­mais, rei­ka­lau­da­ma pri­im­tus ak­tus at­šauk­ti. Lie­tu­va nuo pat ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo siū­lė So­vie­tų Są­jun­gai tarp­vals­ty­bi­nius abie­jų vals­ty­bių san­ty­kius su­re­gu­liuo­ti de­ry­bo­mis.  So­vie­tų Są­jun­gos pre­zi­den­tas M. Gor­ba­čio­vas il­gai ne­su­ti­ko de­rė­tis, kel­da­mas de­ry­boms  są­ly­gą – kad Lie­tu­va at­šauk­tų Ko­vo 11-osios ak­tus. Nors po eko­no­mi­nės blo­ka­dos jis pa­ga­liau su­ti­ko de­rė­tis, ta­čiau ne­su­ti­ko, kad de­ry­bos vyk­tų tarp dvie­jų ly­gia­tei­sių vals­ty­bių. Jis no­rė­jo, kad Lie­tu­va de­rė­tų­si tik kaip SSRS res­pub­li­ka su cen­tri­ne val­džia, o pa­ti ne­pri­klau­so­my­bė bū­tų de­ry­bų ob­jek­tas. Lie­tu­vos sta­tu­sas So­vie­tų Są­jun­go­je esą iš­si­spręs­tų de­ry­bo­se. Lie­tu­va su tuo ne­ga­lė­jo su­tik­ti.

Kai de­ry­bos vals­ty­bi­nių  de­le­ga­ci­jų lyg­me­niu 1990 spa­lio 2 die­ną vis dėl­to pra­si­dė­jo, už­si­ra­šiau de­ry­bi­nio su­si­ti­ki­mo me­tu SSRS Vy­riau­sy­bės va­do­vo  N. Ryž­ko­vas pa­sa­ky­tus žo­džius: Ko­dėl jūs no­ri­te iš­kart už­si­duo­ti są­ly­gą – tik ne­pri­klau­so­my­bė?   Ar kon­fe­de­ra­ci­ja Jums taip pat bū­tų ne­pri­im­ti­na? Gal­būt Pa­bal­ti­jui rei­kia ki­to­kio sta­tu­so nei ki­tiems. Gal ra­si­me to­kią for­mu­lę, kad jūs su džiaugs­mu pa­sa­ky­si­te: mes su­tin­ka­me.  Lie­tu­vai ne­su­tin­kant de­rė­tis dėl jo­kio sta­tu­so, sais­tan­čio su  SSRS, 1991 m. sau­sio 13 die­ną So­vie­tų Są­jun­ga prieš Lie­tu­vą įvyk­dė nau­ją ka­ri­nę ag­re­si­ją, no­rė­da­ma tre­čią kar­tą ją anek­suo­ti.  Kai 1991 m. ba­lan­džio mė­ne­sį de­ry­bos bu­vo at­nau­jin­tos, So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vai jau su­ti­ko, kad de­ry­bos vyks­ta tarp dvie­jų vals­ty­bių, ta­čiau de­ry­bų tiks­lu te­be­lai­kė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos sta­tu­są So­vie­tų Są­jun­go­je. To­kios po­zi­ci­jos M. Gor­ba­čio­vas lai­kė­si iki pat SSRS žlu­gi­mo 1991 m. pa­bai­go­je.

Tik ly­gia­gre­čiai vy­ku­sio­se Lie­tu­vos ir Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos de­ry­bo­se su Lie­tu­va  Bo­ri­so Jel­ci­no va­do­vau­ja­mos Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos vy­riau­sy­bė gar­bin­gai lai­kė­si   tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mų, pri­pa­ži­no bu­vu­sią  Lie­tu­vos anek­si­ją ir at­kur­tą­ją ne­pri­klau­so­my­bę bei 1991 m. lie­pos 29 die­ną pa­si­ra­šė tei­sin­gą tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių su­tar­tį, ku­ri ga­lio­ja iki šiol. Tai­gi, šian­dien ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­ji Taryba–Atkuriamasis Sei­mas prieš dvi­de­šimt me­tų ne tik at­kū­rė Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę de ju­re, bet ir de­ry­bo­mis pa­sie­kė jos pri­pa­ži­ni­mą bei at­si­lai­kė prieš at­kak­lias Krem­liaus pa­stan­gas Lie­tu­vą vals­ty­bi­niais ry­šiais su­sais­ty­ti su So­vie­tų Są­jun­ga. 

Pas­ta­rai­siais me­tais mū­sų vi­suo­me­nė­je tvy­ro skir­tin­gos nuo­tai­kos: vie­ni džiau­gia­si at­gau­ta Ne­pri­klau­so­my­be, ki­ti reiš­kia sa­vo nu­si­vy­li­mą, teig­da­mi, kam mums to­kia Lie­tu­va, ne už to­kią vals­ty­bę ko­vo­jo­me… Gal iš tie­sų mū­sų ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je per tą lai­ką ne vis­kas bu­vo pa­da­ry­ta, kaip tu­rė­tų bū­ti tei­si­nė­je vals­ty­bė­je?

Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je ten­ka daž­nai gir­dė­ti ir to­kių žo­džių. Bet taip kal­ba tik da­lis žmo­nių. Tie, ku­rie iš tik­rų­jų ko­vo­jo už Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę ir už tai nu­ken­tė­jo – bu­vę par­ti­za­nai, po­li­ti­niai ka­li­niai, trem­ti­niai  –  pa­pras­tai taip ne­sa­ko. Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę šie žmo­nės ver­ti­na kaip ver­ty­bes, už ku­rias bu­vo ver­ta ko­vo­ti, o jas at­ga­vus  rei­kia bran­gin­ti, sau­go­ti ir puo­se­lė­ti. Štai ir Lie­tu­vos vys­ku­pai Ko­vo 11-osios pro­ga mums pri­mi­nė, kad lais­vė  nė­ra sa­vai­mi­nė duo­ty­bė, kad rei­kia vi­siems pri­si­dė­ti prie jos įtvir­ti­ni­mo, ypač lais­vė­je už­au­gu­siai kar­tai, nuo ku­rios la­biau­siai pri­klau­so to­les­nis lais­vos Lie­tu­vos ke­lias.

Kai žmo­nės sa­ko, kad ne to­kios Lie­tu­vos no­rė­ję, rei­kia pa­si­steng­ti su­pras­ti, ką jie iš tik­rų­jų tuo no­ri pa­sa­ky­ti. 1989–1990 me­tais ab­so­liu­ti dau­gu­ma Lie­tu­vos žmo­nių no­rė­jo lais­vos, ne­pri­klau­so­mos ir de­mo­kra­tinės Lie­tu­vos, už to­kią Lie­tu­vą pa­si­sa­kė rem­da­mi Są­jū­dį, už ją bal­sa­vo 1991 m. va­sa­rio 9 die­nos ple­bis­ci­to me­tu. Lie­tu­va da­bar to­kia ir yra. Min­ties, žo­džio, spau­dos,  po­li­ti­nės veik­los, rin­ki­mų, su­si­rin­ki­mų, mi­tin­gų, dar­bo ir ūki­nės veik­los pa­si­rin­ki­mo, ke­lio­nių, stu­di­jų ir vi­sos ki­tos lais­vės Lie­tu­vo­je yra ga­ran­tuo­tos. 

Ma­tyt, ne ne­pri­klau­so­my­be, ne de­mo­kra­tijos ir lais­vių sto­ka žmo­nės yra nu­si­vy­lę. Kai jie sa­ko, kad ne to­kios Lie­tu­vos jie ti­kė­jo­si, ma­tyt, kaž­ko­kie ki­ti jų lū­kes­čiai nė­ra iš­si­pil­dę.  Ma­tyt,  jie ti­kė­jo­si, kad lais­va Lie­tu­va sa­vai­me ir grei­tai taps ide­a­lia gy­ven­ti ša­li­mi. Kiek­vie­na ša­lis yra to­kia, ko­kią ben­dro­mis pa­stan­go­mis ir at­sa­ko­my­be per il­gą lai­ką su­kū­rė jos gy­ven­to­jai. Gal­būt vie­ni nu­si­vy­lė pa­pli­tu­siu pik­tnau­džia­vi­mu lais­ve, lais­vės gri­ma­so­mis, lais­ve be pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės, su­ve­šė­ju­sia ko­rup­ci­ja, so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sto­ka. Ki­ti gal nu­si­vy­lė pa­ti­kė­ję val­džios sie­kian­čių vis nau­jų „gel­bė­to­jų“ sal­džiais pa­ža­dais, ku­rių iš­te­sė­ji­mo ti­kė­tis ap­skri­tai ne­re­a­lu.

Da­lis vi­suo­me­nės gal­būt tu­rė­jo ne­pa­grįs­tų  lū­kes­čių, kad ne­pri­klau­so­my­bė at­neš grei­tą ge­ro­vę ir su­kles­tė­ji­mą. Ta­čiau ne­pri­klau­so­my­bė yra es­mi­nė ver­ty­bė, bet ne gau­sy­bės ra­gas. Žlu­gu­si so­vie­ti­nė san­tvar­ka ne­pa­li­ko fi­nan­si­nių re­zer­vų, pa­li­ko tik at­si­li­ku­sį ūkį. Kraš­to eko­no­mi­ką ir fi­nan­sų sis­te­mą rei­kė­jo su­kur­ti iš nau­jo. Lie­tu­va per ke­lio­li­ka ne­pri­klau­so­my­bės me­tų pa­da­rė di­džiu­lę pa­žan­gą. Ša­lis la­bai pa­si­kei­tė, ta­po eu­ro­pie­tiš­ka, ta­čiau grei­tai pri­ar­tė­ti prie tur­tin­gų­jų ša­lių ge­ro­vės ly­gio ne­ga­lė­jo – tam rei­kia žy­miai il­ges­nio vys­ty­mo­si lai­ko­tar­pio. 2004 me­tais na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­spar­ti­no ša­lies plėt­rą ir pa­dė­jo ma­žin­ti at­si­li­ki­mą. Ta­čiau tuo pat me­tu tūks­tan­čiai darbš­čių lie­tu­vių iš­vy­ko ieš­ko­ti dar­bų ir ge­res­nių už­dar­bių ki­to­se ša­ly­se, dėl to kal­tin­da­mi „ne to­kią“ dos­nią Lie­tu­vą. 

Ban­kuo­se pa­gau­sė­jus lais­vų pi­ni­gų, dau­ge­lis žmo­nių – ir darb­da­vių, ir dir­ban­čių­jų – pa­si­da­vė ban­kų ska­ti­na­mam var­to­ji­mui kre­di­tan, iš­lai­doms ne pa­gal iš­ga­les. Sko­lin­tais pi­ni­gais bu­vo sta­to­mi ver­slo ob­jek­tai ir gy­ve­na­mie­ji būs­tai, spar­čiai au­go už­dar­biai ir so­cia­li­nės iš­mo­kos. Bu­vu­si Vy­riau­sy­bė taip pat iš­lai­da­vo, užuot kau­pu­si at­sar­gas juo­dai die­nai. Na­tū­ra­lu, kad ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, jog spar­taus eko­no­mi­kos au­gi­mo ir ge­ro­vės ki­li­mo Lie­tu­vo­je lū­kes­čiai bu­vo ne­pa­grįs­ti ir ne­ga­lės iš­si­pil­dy­ti. Bū­tų bu­vę dar pu­sė bė­dos, jei ne­bū­tų spro­gęs ro­ži­nis glo­ba­li­nės fi­nan­sų ir ban­kų sis­te­mos bur­bu­las, su­kė­lęs pa­sau­li­nę fi­nan­sų ir eko­no­mi­kos kri­zę, ypač skau­džiai smo­gu­sią Lie­tu­vai.    

2008 me­tais iš­rink­ta val­džia pri­va­lė­jo im­tis at­sa­ko­my­bės ir sku­biai  ma­žin­ti vi­sas iš­lai­das,  kad ša­lį ap­sau­go­tų  nuo fi­nan­si­nio ban­kro­to.  Pa­sau­li­nės kri­zės pa­da­ri­niai ir bū­ti­nos ko­vos su ja prie­mo­nės Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vę nu­bloš­kė  ke­le­tą me­tų at­gal. Ar­gi žmo­nės to ti­kė­jo­si, ar­gi jie anks­tes­nės Vy­riau­sy­bės bu­vo apie tai įspė­ti? Žmo­nėms sun­ku su­si­tai­ky­ti su pa­blo­gė­ju­sia pa­dė­ti­mi. Tai, kad eko­no­mi­kos nuos­mu­kis Lie­tu­vo­je su­sto­jo, kad Lat­vi­jo­je ir Grai­ki­jo­je pa­dė­tis  yra blo­ges­nė kaip Lie­tu­vo­je, jų ne­ga­li pa­guos­ti. Skau­džiau­sia kri­zės rykš­tė – ket­vir­tis mi­li­jo­no be­dar­bių Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lis be­dar­bių tu­ri šei­mas, ne­pil­na­me­čių vai­kų, ku­riuos ne­ga­li iš­mai­tin­ti, ap­reng­ti  ir iš­leis­ti į mo­kyk­lą. Dėl kri­zės su­kel­to di­džiu­lio ne­dar­bo šuo­lio ša­lies biu­dže­tas ne­te­ko di­de­lės da­lies  mo­kes­ti­nių pa­ja­mų, bū­ti­nų pen­si­joms mo­kė­ti ir so­cia­li­nėms pro­gra­moms fi­nan­suo­ti. Ne­dar­bas ga­li su­kel­ti nau­ją emig­ra­ci­jos ban­gą ir nau­jų sun­kių so­cia­li­nių pa­da­ri­nių. 

Esant to­kioms ap­lin­ky­bėms, ne­sun­ku su­pras­ti ne­ti­kė­tai į sun­kią būk­lę pa­te­ku­sių žmo­nių pa­sa­ky­mus „ne to­kios Lie­tu­vos no­rė­jo­me“. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad to­kie žo­džiai reiš­kia žmo­nių su­si­rū­pi­ni­mą dėl juos iš­ti­ku­sių sun­ku­mų, o ne nu­si­vy­li­mą  Lie­tu­vos lais­ve ir ne­pri­klau­so­my­be.  Da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos pa­dė­ty­je Vy­riau­sy­bė ir Sei­mas tu­ri ro­dy­ti dau­giau jaut­ru­mo ir dė­me­sio la­biau­siai pa­žei­džia­mų so­cia­li­nių gru­pių iš­gy­ve­ni­mui, la­biau rem­tis so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo ir so­li­da­ru­mo prin­ci­pais. Lais­vo­sios rin­kos pro­pa­gan­di­nin­kai su sa­vo pa­ta­ri­mais ge­riau ku­rį lai­ką pa­ty­lė­tų.  

Žmo­nės daž­nai pik­ti­na­si į val­džią pa­ten­kan­čiųjų val­džios įga­lio­ji­mų pa­nau­do­ji­mu sa­vo ar su­si­ju­sių in­te­re­sų gru­puo­čių nau­dai ar­ba pik­ti­nan­čiu el­ge­siu, ku­ris kom­pro­mi­tuo­ja vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas ir men­ki­na pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­be. Bet juk rin­ki­muo­se žmo­nės  pa­tys pa­si­ren­ka to­kius as­me­nis. Pas­ta­rie­ji, pa­te­kę į val­džią, ir su­ku­ria to­kias pro­ble­mas.

Ži­no­ma. Nau­do­da­mie­si de­mo­kra­tijos vai­siais, į Sei­mą ar sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bas ga­li kan­di­da­tuo­ti vi­si, kas no­ri. Rin­kė­jai taip pat tu­ri tei­sę rink­ti, ką no­ri, ir nie­kas jų va­lios ne­ga­li var­žy­ti. Sa­ko­ma, kad rin­kė­jai yra vi­suo­met tei­sūs, bet kar­tais  pa­mirš­ta­ma pri­dur­ti, kad jie yra ir at­sa­kin­gi. Jei­gu į ren­ka­mą val­džią jie iš­ren­ka žmo­nes, ku­rių el­ge­siu vė­liau pik­ti­na­si, tai ro­do, kad jie iš­rin­ko ne­pa­kan­ka­mai at­sa­kin­gus žmo­nes. At­sa­ko­my­bės sto­ka vie­no­je ar ki­to­je pu­sė­je, o daž­nai ir abie­jo­se, ir su­ku­ria čia ap­ta­ria­mas pro­ble­mas.

At­sa­kin­gi kan­di­da­tai ne­tu­ri žars­ty­ti ne­re­a­lių po­pu­lis­ti­nių pa­ža­dų, o at­sa­kin­gi rin­kė­jai to­kiais pa­ža­dais leng­vai pa­ti­kė­ti. Nei kan­di­da­tai, nei rin­kė­jai nė­ra šven­tie­ji ir ga­li pa­da­ry­ti klai­dų. Ta­čiau žmo­nių iš­rink­ti į val­džią as­me­nys pri­va­lo elg­tis at­sa­kin­gai, kad ne­pa­pik­tin­tų vi­suo­me­nės. Čia kal­bama apie po­li­ti­nius spren­di­mus, ku­rie rin­kė­jams ga­li pa­tik­ti ar ne­pa­tik­ti. Kal­bama apie ne­leis­ti­ną iš­rink­tų­jų el­ge­sį ir ele­men­ta­rių eti­kos nor­mų ne­si­lai­ky­mą. De­ja, ne vi­si iš­rink­ti į val­džią pri­si­me­na ne tik jiems su­teik­tas tei­ses, bet ir te­ku­sią at­sa­ko­my­bę. 

Iš ži­niask­lai­dos te­ko iš­girs­ti, kad Jūs per be­veik pus­an­trų me­tų Sei­me par­la­men­ti­nei veik­lai iš­leidote vos ke­le­tą li­tų! Įdo­mu, kaip įma­no­ma plė­to­ti at­sa­kin­gą vals­ty­bės veik­lą iš­lei­džiant mažai pi­ni­gų? Juk per tuos ke­lio­li­ka me­tų įvai­rio­se Sei­mo ka­den­ci­jo­se ta­po ko­ne tra­di­ci­ja kuo dau­giau iš­lai­dau­ti ir taip vi­suo­me­nei pa­ro­dy­ti, kad štai kaip mes dir­ba­me, vargs­ta­me jū­sų, tau­tie­čiai, la­bui…

Aš vi­siš­kai so­li­da­ri­zuo­juo­si su tais žmo­nė­mis, ku­rie pik­ti­na­si val­di­nin­ki­jos iš­lai­da­vi­mu.  Ma­ne ge­ro­kai šo­ki­ra­vo, kai su­ži­no­jau, kad anks­tes­nės Vy­riau­sy­bės „ma­lo­ne“ net ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų li­tų bu­vo iš­leis­ta  va­di­na­ma­jam  „Lie­tu­vos įvaiz­džio kū­ri­mui“… Kaip tie pi­ni­gai bu­vo pa­nau­do­ti ir ko­kią „nau­dą“ iš to tu­rė­jo vals­ty­bė bei mo­kes­čių mo­kė­to­jai, var­gu ar kas ga­li pa­aiš­kin­ti… Ne­ma­žai tik­ra­jai kul­tū­rai rem­ti rei­ka­lin­gų mi­li­jo­nų bu­vo iš­švais­ty­ta po „Vil­niaus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės“ prie­dan­ga.

Kai dėl Sei­mo na­rių par­la­men­ti­nei veik­lai ski­ria­mų lė­šų, tai jos yra smar­kiai su­ma­žin­tos. Tie pi­ni­gai nė­ra skir­ti as­me­ni­niam nau­do­ji­mui – už juos rei­kia griež­tai at­si­skai­ty­ti ir jų pa­nau­do­ji­mą pa­tei­sin­ti. Pa­grin­di­nės iš­lai­dos yra su­si­ję su trans­por­to ir biu­ro pa­tal­pų apy­gar­do­se nu­oma. Sei­mo na­riams tik­rai rei­kia lan­ky­tis sa­vo apy­gar­do­se ir tam rei­kia trans­por­to. Par­la­men­ti­nei veik­lai ski­ria­mos pi­ni­gų su­mos ne­ga­li­ma vir­šy­ti, bet jos ne­bū­ti­na iki pas­ku­ti­nio li­to iš­leis­ti. Vi­suo­me­nę pik­ti­na tai, kad ne­ma­žai Sei­mo na­rių yra iš­si­nuo­mo­ję bran­gius au­to­mo­bi­lius, kai į rin­ki­mų apy­gar­dą nu­vyk­ti pa­kak­tų ir pa­pras­tes­nių.  

Aš ne­tu­riu sa­vo apy­gar­dos, tad man ne­rei­kia biu­ro nuo­mos iš­lai­dų. Ne­nu­omo­ju ir au­to­mo­bi­lio. Kvie­čia­mas į vi­suo­me­ni­nius ren­gi­nius ki­tuo­se mies­tuo­se, ku­rie nė­ra ofi­cia­lūs ir daž­nai vyks­ta iš­ei­gi­nė­mis die­no­mis, pa­pras­tai ne­vyks­tu, ka­dan­gi man bū­tų su­dė­tin­ga pri­si­tai­ky­ti prie vi­suo­me­ni­nio trans­por­to tvar­ka­raš­čių.

Kaip ver­ti­na­te kai ku­rių po­li­ti­kų ke­ti­ni­mus at­kur­ti Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­ją, ku­rios na­riu Jūs daug me­tų bu­vo­te. An­tai po­li­ti­kos že­mė­la­py­je stai­ga iš­dy­go Krikš­čio­nių par­ti­ja, su­bū­ru­si ap­link sa­ve įvai­raus plau­ko vei­kė­jus, net nie­ko ben­dra ne­tu­rin­čius su šiuo pras­min­gu pa­va­di­ni­mu….

Aš ne­su nei il­ga­me­tis Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos na­rys, nei par­ti­jos vei­kė­jas. Esu tik šios po­li­ti­nės ben­druo­me­nės tal­ki­nin­kas, be­si­sten­gian­tis pa­tei­sin­ti pa­ro­dy­tą pa­si­ti­kė­ji­mą. La­bai ver­ti­nu šios par­ti­jos krikš­čio­niš­ko­mis ver­ty­bė­mis grin­džia­mas de­mo­kra­tijos tra­di­ci­jas, iš­skir­ti­nį dė­me­sį so­cia­li­nės po­li­ti­kos pro­ble­moms. 

Vi­si ži­no, kad Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai tu­ri gar­bin­gą tęs­ti­nę šimt­me­čio is­to­ri­ją. Oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu par­ti­ja vei­kė emig­ra­ci­jo­je, iš­sau­go­jo tęs­ti­nu­mą  ir 1989 me­tais vėl bu­vo at­kur­ta Lie­tu­vo­je. Per dvi­de­šimt­me­tį nuo at­kū­ri­mo krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­ja be triukš­mo ir re­kla­mos tar­na­vo Lie­tu­vai, nu­vei­kė ne­ma­žai  pras­min­gų dar­bų vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­ko­je, ypač sėk­min­gai dar­ba­vo­si vie­tos sa­vi­val­do­je. 

2008 me­tais Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai su­si­jun­gė su gi­mi­nin­ga Tė­vy­nės Są­jun­ga į jung­ti­nę par­ti­ją Tė­vy­nės Są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai. Dar iki su­si­jun­gi­mo ir Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai, ir Tė­vy­nės Są­jun­ga  bu­vo vi­sa­tei­siais Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos na­riais. To­dėl abie­jų par­ti­jų su­si­jun­gi­mui bu­vo vi­sos prie­lai­dos. Jung­ti­nės par­ti­jos pro­gra­ma ryš­kiai grin­džia­ma ben­dro­mis es­mi­nė­mis Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jų ver­ty­bi­nė­mis ir pro­gra­mi­nė­mis nuo­sta­to­mis, to­dėl jung­ti­nės par­ti­jos įstei­gi­mas at­vė­rė pla­tes­nes ga­li­my­bes ak­ty­viau plė­to­ti krikš­čio­niš­ką­ją de­mo­kra­tiją Lie­tu­vo­je. Jung­ti­nė­je par­ti­jo­je Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai vei­kia kaip sa­va­ran­kiš­ka ben­dri­ja, iš­lai­ky­da­mi sa­vi­tu­mą, tei­si­nį ir is­to­ri­nį tęs­ti­nu­mą. 

Tai, kad Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai gy­vuo­ja kaip ak­ty­vi jung­ti­nės par­ti­jos TS-LKD da­lis, pa­ro­dė kovo mėnesį Vil­niu­je su­reng­ta Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų ben­dri­jos su­reng­ta ju­bi­lie­ji­nė (dvi­de­šimt­me­čio) kon­fe­ren­ci­ja, į ku­rią iš vi­sos Lie­tu­vos bu­vo su­va­žia­vę ko­ne pu­sė tūks­tan­čio at­sto­vų. Sa­vo kon­fe­ren­ci­jo­je ben­dra­žy­giai ak­ty­viai svars­tė ak­tu­a­lius po­li­ti­nius, so­cia­li­nius klau­si­mus, be abe­jo, daug dė­me­sio sky­rė ir mū­sų par­la­men­ti­nei veik­lai.

Per dvi­de­šimt­me­tį te­ko at­lai­ky­ti įvai­rių iš­ban­dy­mų, pa­tir­ti skal­dy­mą, su­si­prie­ši­ni­mą, nuo­la­ti­nį men­ki­ni­mą vie­šo­jo­je erd­vė­je, pa­stan­gas pa­nai­kin­ti jos įta­ką Lie­tu­vos po­li­ti­niam gy­ve­ni­mui. Dėl to ne­trū­ko anks­čiau ir iki šiol vis at­si­ran­da pa­stan­gų Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jai kur­ti al­ter­na­ty­vias par­ti­jas pa­na­šiais var­dais. Prieš kurį laiką  įsi­stei­gu­si Krikš­čio­nių par­ti­ja pa­si­skel­bė opo­zi­ci­ne Tė­vy­nės sąjungai–Lietuvos krikš­čio­nims de­mok­ra­tams, tuo vis­ką pa­sa­ky­da­ma apie sa­vo tiks­lus. Tad ne­la­bai čia yra ką  ir ko­men­tuo­ti. 

Po­li­ti­ko­je jau esa­te daug ma­tęs. Ko­kią įžvel­gia­te mū­sų vals­ty­bės at­ei­tį? Ar ne­iš­kils pa­vo­jų mū­sų Ne­pri­klau­so­my­bei, ga­lų ga­le, mū­sų tau­ti­nėms, dva­si­nėms ver­ty­bėms, kai ap­lin­kui vis la­biau stip­rė­ja ne­su­val­do­mi glo­ba­li­za­ci­jos vė­jai?

Nai­vu bū­tų ma­ny­ti, kad pa­vo­jai mū­sų vals­ty­bei iš­ny­ko, nors Lie­tu­va ir ta­po pil­na­tei­se NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re. Tu­ri­me su­pras­ti, kad Lie­tu­va yra Eu­ro­pos pa­ri­bio vals­ty­bė, ku­rios kai­my­nys­tė­je gy­vuo­ja eks­pan­si­jos ten­den­ci­jų ne­at­si­sa­kiu­si di­džio­ji vals­ty­bė, te­be­tu­rin­ti įta­kos pre­ten­zi­jų Bal­ti­jos re­gio­ne. Kaip bu­vu­si im­pe­ri­ja, ji dar nė­ra lais­va nuo ne­įver­tin­tos sa­vo pra­ei­ties naš­tos, sun­kiai ieš­kan­ti nor­ma­lios vals­ty­bės ta­pa­ty­bės ir vis dar lie­kan­ti sun­kiai prog­no­zuo­ja­ma kai­my­nė. 

Įsi­vy­ra­vus glo­ba­li­za­ci­jos pro­ce­sams, Lie­tu­va, bū­da­ma at­vi­ra at­vi­ra­me pa­sau­ly­je, taip pat pa­ti­ria ir at­ei­ty­je pa­tirs ne­ma­žai su­dė­tin­gų iš­šū­kių, kaip iš­sau­go­ti sa­vo tau­ti­nį ta­pa­tu­mą, dva­si­nes, mo­ra­li­nes ver­ty­bes, ne­pa­skęs­ti ta­me di­džiu­lia­me, mar­ga­me pa­sau­lio tau­tų ka­ti­le. Vie­nas iš di­džiau­sių iš­šū­kių yra jau­no­sios kar­tos emig­ra­ci­ja. Ne­gausioms tau­toms, ko­kia yra mū­sų tau­ta, gre­sia pa­vo­jus „iš­si­vaikš­čio­ti“ po pa­sau­lį ir nu­tau­tė­ti. Ta­čiau šiuo­lai­ki­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ga­li­my­bės lei­džia emig­ran­tams leng­viau pa­lai­ky­ti ry­šį su tau­tos ka­mie­nu. Lie­tu­vai rei­kia tu­rė­ti ir vyk­dy­ti sa­vo vai­kų su­si­grą­ži­ni­mo stra­te­gi­ją, ro­dy­ti dė­me­sį pa­sau­ly­je iš­si­sklai­džiu­sius sa­vo vai­kams ir kvies­ti juos na­mo. Da­lis jau­nų žmo­nių, pa­val­gę sve­ti­mos duo­nos,  jau bu­vo pra­dė­ję grįž­ti į Lie­tu­vą. Kri­zė su­stab­dė šį pro­ce­są, bet ji po ke­le­rių me­tų pa­si­baigs, Lie­tu­vai vėl rei­kės dau­giau dar­bo ran­kų ir kū­ry­biš­ko pro­to, to­dėl pir­me­ny­bę rei­kės teik­ti ne sve­tim­tau­čiams, bet kvie­čia­miems grįž­ti sa­vo tau­tie­čiams. To­dėl vi­liuo­si, kad mū­sų tau­ta ir per sun­kiau­sias is­to­ri­jos aki­mir­kas su­ge­bė­ju­si iš­lik­ti, įstengs at­si­lai­ky­ti ir prieš glo­ba­liz­mo am­žiaus pa­vo­jus.

Dė­ko­ja­me už po­kal­bį.

„XXI amžius“, Nr. 38

foto: Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Čes­lo­vas  Stankevičius

Olgos Posaškovos nuotrauka

2010.05.27


Prisijunkite prie diskusijos