Brangūs Lietuvos žmonės, Jūsų ekscelencijos Prezidentai Dalia Grybauskaite, Valdai Adamkau, Vytautai Landsbergi, Pone Seimo pirmininke, Gerbiami Seimo nariai, Gerbiami svečiai,
šiandien, priimdamas Lietuvos žmonių man suteiktus įgaliojimus, pirmiausia norėčiau padėkoti – Lietuvos vadovams garbingai ir išmintingai vadovavusiems valstybei sudėtingiausiais jai periodais.
Semdamiesi jėgų iš Tautos istorijos ir didžiavyrių – nuo karaliaus Mindaugo iki Nepriklausomybės akto signatarų, nuo pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių iki partizanų, tremtinių ir sovietmečio disidentų – nuo pamatų sukūrėme valstybę, tapusia Europos Sąjungos šalių šeimos nare ir patikima Šiaurės Atlanto aljanso partnere.
Sukūrėme valstybę, kuri šiandien gyvena turbūt sėkmingiausią ir ekonomiškai turtingiausią laikmetį šalies istorijoje.
Tačiau kodėl tada daugelio mūsų neapleidžia jausmas, kad nuolat verždamiesi pirmyn pamiršome kažką labai svarbaus? Kodėl statistika ir žmonių savijauta žengia skyrium? Kaip, kalbėdami apie dviejų greičių Europą, nepastebėjome, jog sukūrėme dviejų greičių Lietuvą?
Prezidento priesaikos žodžiai, kuriuos ką tik ištariau, tai ne tik įstatymuose numatytas tekstas – tai mano asmeninis įsipareigojimas Tautai ir Tėvynei.
Prisiekiau saugoti Lietuvos žemių vientisumą.
Bet Lietuva šiandien yra kur kas daugiau nei nuostabus žemės lopinėlis prie Baltijos. Lietuva – tai pirmiausia jos žmonės. Čia Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje, Skuode ir Peterbore, Kaune ir Bergene, Rietave ir Alikantėje.
Nėra ir negali būti dviejų, trijų ar penkių Lietuvų. Ji yra viena – mūsų visų.
Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta.
Lietuvos vientisumas neatsiejamas nuo mūsų visuomenės vienybės. Tik vieningi būsime stiprūs. Tik kartu sutelkę jėgas, veikdami kryptingai ir bendrai būsime valstybė, kuri gyvena gerai ir kurioje gyventi gera.
Susiskaldymas, pyktis, nuolatinė priešprieša, konfliktai – visa tai atima brangų laiką, kurį galėtume ir turėtume skirti Lietuvos kūrimui ir stiprinimui bei pakerta pasitikėjimą valstybe. Nežabotas konkuravimas skaldo mus į priešų stovyklas ir veda į akligatvį, kuriame neįmanoma susitarti nei dėl strateginių šalies tikslų, nei dėl priemonių jiems įgyvendinti.
Prezidento – vienintelio Tautos visuotinai rinkto valstybės vadovo – pareiga kurti darbingą terpę racionaliam visų politinių jėgų bendradarbiavimui, subalansuoti jų veiklą Valstybei reikalinga ir efektyvia linkme.
Mes, Lietuva, ne kartą parodėme, kad gebame pamiršti visus prieštaravimus ir susivienyti svarbiausiais istorijos momentais. Taip buvo Sąjūdžio laikais, 1991 metų sausį, taip buvo 2003 metais, kai balsavome dėl narystės Europos Sąjungoje, taip buvo, kai pasiekėme nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos gynybos politikos.
Šiandien mes privalome dar kartą susivienyti, nes sprendimai, kuriuos priimsime dabar, lems valstybės ateitį artimiausius 30 metų.
Nacionaliniai susitarimai dėl švietimo, socialinės atskirties mažinimo, regionų politikos, valstybės prioriteto – tiek finansavimo, tiek ir požiūrio prasme – suteikimas kultūrai, – yra tos sritys, kuriose imsiuosi asmeninės iniciatyvos ir telksiu visas politines jėgas, nevyriausybines organizacijas, piliečių judėjimus, sąžiningus, profesionalius ir atsakingus žmones bendram tikslui.
Prisiekiau būti lygiai teisingas visiems.
Tai reiškia, kad būsiu aktyviai veikiantis prezidentas ir atsakingai išnaudosiu visas Konstitucijos man suteikiamas galias ir Tautos palaikymą.
Žmonių viltys, išsakytos per Prezidento rinkimus, parodė, kad Prezidento institucija pelno didžiausią piliečių pasitikėjimą. Prezidentas – tai žmonių atstovas, turintis tiesioginį Tautos mandatą. Todėl savo pareigas suprantu kaip įpareigojimą ryžtingai ginti ir atstovauti visų piliečių interesus.
Teisingumo jausmo trūkumas greta ekonominių paskatų yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių Lietuvos žmonės ryžtasi palikti savo šalį.
Prezidentas privalo užtikrinti, kad įstatymų viršenybė galiotų kiekvienam, kad teisėsaugos sistema būtų apsaugota nuo politikų įtakos, kad teisingumą vykdytų profesionalūs ir nepriekaištingos reputacijos žmonės, kad iš kiekvieno valstybės pareigūno būtų reikalaujama asmeninės atsakomybės.
Manau, kad pasiekti tai galima principingumu ir atvirumu, todėl stiprinsiu ir plėsiu pilietinės visuomenės galimybes tiesiogiai dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos valstybės gyvenimo klausimus.
Šiandien prisiekiau tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Gerovė nėra vien iliuzija ar tiesiog gražus žodis. Tai kiekvieno iš mūsų teisė, o visiems mums kartu, t. y. valstybei – pareiga.
Turime suprasti – gerovės valstybės nebus, jei kiekvienas rūpinsimės tik savimi, jei didės socialinė atskirtis, o žmonės jausis svetimi savo šalyje.
Todėl iškeldami Gerovės valstybės idėją išskyrėme penkis esminius šalies rodiklius:
Pajamų nelygybės mažinimas. Šiandien pajamų atotrūkis tarp 20 proc. labiausiai pasiturinčiai gyvenančių žmonių ir 20 proc. mažiausiai pasiturinčių sudaro daugiau nei 7 kartus. Europos Sąjungoje šis rodiklis yra 5 kartai ir mes privalome link jo artėti per artimiausius 5 metus.
Antrasis – biudžeto mokestinių pajamų didinimas nuo šiandieninių 30 procentų iki 35 procentų BVP. Tai daugiau nei 2 mlrd. eurų papildomų lėšų, kurias galėtume skirti socialinei apsaugai, sveikatai, kultūrai, viešosioms paslaugoms ir atlyginimams.
Trečiasis – regioninės atskirties mažinimas.
Ketvirtasis – efektyvus ES fondų lėšų panaudojimas.
Penktasis ir, žvelgiant į ateitį, manau, pats svarbiausias rodiklis yra švietimo kokybės pažanga. Mes privalome baigti niekaip nesibaigiančias švietimo reformas, pasiekti nacionalinį susitarimą dėl švietimo pokyčių, kuris nebus peržiūrimas keičiantis valdžiai. Ir investuoti lėšas ir laiką į savo vaikų išsilavinimą, nes tai – pati prasmingiausia investicija.
Būtent šie Gerovės Lietuvos rodikliai man bus Vyriausybės ir visų politinių jėgų bendro darbo vertinimo kriterijais. Todėl skirdamas ministrus, pasirašydamas įstatymus, kritikuodamas ir girdamas viską vertinsiu pagal tai, kiek institucijos ir pareigūnai tarnauja Lietuvos žmonių gerovei.
Šiandien prisiekiau visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę.
Turime visada prisiminti – Laisvės ir nepriklausomybės niekas nedovanoja, ją reikia išsikovoti ir ginti.
Lietuva niekada nebuvo daugiausia karių ar ginklų turinčia valstybe. Visos didžiausios mūsų tautos pergalės iškovotos žmonių ryžto, pasiaukojimo ir išmintingos politikos, leidusios telkti sąjungininkus, dėka.
Todėl vykdydama užsienio politiką Lietuvos Respublika bus patikimu partneriu, kuris turi vertybinį stuburą, paremtą visuotinai priimtinomis tarptautinėmis teisės normomis.
Mūsų strateginis kursas privalo išlikti tvirtas ir nuoseklus – dar gilesnė euroatlantinė integracija ir glaudūs santykiai tiek su Europos Sąjunga, tiek su JAV.
Turime plėtoti ir vystyti dvišalius santykius su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Latvija, Estija –kartu siekti energetinės nepriklausomybės bei ginti savo interesus Europos Sąjungoje ir NATO.
Privalome stiprinti saugumą, išlaikydami krašto apsaugos sistemos finansavimo įsipareigojimus, investuodami į gynybinius pajėgumus, didindami reguliarios kariuomenės pajėgas ir plėsdami aktyvų rezervą bei piliečių, pasiruošusių ginti valstybę skaičių.
Brangūs Lietuvos žmonės,
Priesaika, kurią šiandien daviau Tautai ir Tėvynei, yra užrašyta Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, tačiau ją ištarti galėtume kiekvienas iš mūsų.
Būti ištikimam Lietuvai, saugoti ją, stiprinti nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, sąžiningai eiti savo pareigas – tai juk kiekvieno Lietuvos sūnaus ir dukros priesaika savo šaliai.
Vykdykime ją kartu.
Vardan tos, Lietuvos!
Ir tepadeda mums Dievas.
