Mieli Lietuvos žmonės, Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime,
susitinkame ypatingu metu. Už mūsų nugarų – įtampos, praradimų ir nerimo metai, pažymėti pandemijos ženklu.
Prieš akis – mūsų visų rytojus, į kurį turime įžengti sustiprėję, sukaupę jėgų ir pasiruošę naujiems išbandymams.
Susitinkame šiandien tarsi ant slenksčio – žiūrėdami vieni į kitus, lyg į svetimus kartais. Tegul išmintis, pagarba ir tikėjimas padeda mums atgauti jėgas! Tik kartu mes galime būti kūrėjai. Tik santarvės jėga augina. Ir tik bendriems tikslams bus lemta tapti rytojumi.
Gerbiami bendrapiliečiai,
kritinės situacijos tampa didinamuoju stiklu mūsų silpnybėms ir mūsų tvirtumui. Kuo esame stiprūs ir ką turėtume stiprinti, tokią akimirką matome ryškiai, o blogis nebesislepia – vadinasi, tampa pažeidžiamas.
Matome, kad visuomenės sveikatos krizė prislėgė ne tik ekonomiką, bet ir švietimą, o galų gale – virto sugyvenimo, pasitikėjimo krize. Kantrybe ir ištverme apdovanoti Lietuvos žmonės stebėjo, kaip klumpa politikai – bevaisių rietenų, neįsiklausymo pasirinkimuose.
Tiek, kiek valdžia demonstruoja neužtikrintumą, blaškosi, keičia sprendimus, negeba planuoti žingsnių į ateitį, tiek auga visuomenei tenkanti našta.
Prisitaikyti turi ne tik mūsų medikai ir sveikatos apsaugos sistema. Dalis mūsų vaikų iki šiol nelanko mokyklų, studentai nesusitinka auditorijose. Buvo sustoję ir dar iki šiol pilnai neatnaujino veiklos ištisi ūkio sektoriai ir kultūros įstaigos. Žmonės neteko darbo. Nežinia dėl ateities smogė visiems.
Todėl šiandien dėkoju Jums, Lietuvos žmonės, už Jūsų tvirtybę ir savitvardą. Kad nenuleidote rankų, padėjote vienas kitam, kad ištvėrėte, kad nepalūžote.
Medikai, savanoriai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, verslo atstovai, kultūros žmonės, pareigūnai, kariškiai – sunkiausiu metu Jūs buvote mūsų valstybės ramstis!
Gerbiamieji,
kritinės situacijos yra išmėginimas, kai žmonės pamato, kiek jie rūpi valstybei, o valstybė – ar ji teberūpi žmonėms.
Praėjusieji metai dar kartą priminė, kaip svarbu kurti gerovės valstybę. Stiprią ir teisingą valstybę, kuri visada ateitų žmonėms į pagalbą – ir pati galėtų tikėtis jų paramos. Valstybę, kurią kasdien kurtų jos piliečių reiškiama pagarba vieni kitiems, tarpusavio pasitikėjimas ir ryžtas teikti pagalbą atsidūrusiems bėdoje.
Daugelio šių dalykų išmokstame šeimoje. Lietuvos visuomenė prasideda nuo šeimos ir remiasi į ją. Būtent šeimoje kuriami ir palaikomi santykiai leidžia kiekvienam jaustis mažos bendruomenės dalimi, ugdyti pasitikėjimą savimi ir kitais, mokytis bendrauti ir bendradarbiauti. To bendradarbiavimo pastaraisiais mėnesiais mums ypač reikėjo.
Pernai, keičiantis vyriausybėms, paraginau atsigręžti į ekspertus ir vertinti jų patarimus bei patirtį. Sveikatos ekspertų taryba įrodė mokslu grįstų rekomendacijų naudą, palengvino antrosios pandemijos bangos sąlygomis vykusį valdžios vairo perdavimą. Ačiū jiems.
Kita vertus, įsitikinome, kad politinė valia išlieka nepakeičiama. Kai ekspertų nuomonės išsiskiria, lyderystės privalo imtis politikai. Per pastaruosius metus pamatėme, kaip lyderystė iš ministerijų kabinetų perėjo į savivaldą. Jos ėmėsi tie, kurie kasdien mato žmonių poreikius ir geba į juos atsiliepti nelaukdami nurodymų. Tie, kas nebijo prisiimti atsakomybės. Nuo neįprastų verslo skatinimo idėjų, garsinusių Lietuvą pasaulyje, iki vakcinavimo registracijos sistemos – visa tai buvo inicijuota savivaldos žmonių, kuriems taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti.
Šiandien, reikšmingai išaugus vakcinų tiekimui, mums lieka užduotis – sklandžiai paskiepyti Lietuvos gyventojus.
Vos mėnuo ir pamatysime, ar 70 proc. suaugusių šalies gyventojų bus paskiepyti iki vasaros vidurio. Nėra prasmės ginčytis, ar tai įvyks liepos pirmą, ar paskutinę savaitę. Neturime prabangos rudenį iš naujo kartoti išeitą pandemijos mokyklos kursą. Mūsų visų gyvenimai negali dar kartą sustoti.
Gerbiamieji,
šį pavasarį naujos kadencijos Seimo nariams sakiau, kad kelias iš karantino negali vesti pro socialinių ryšių, verslo, švietimo griuvėsius.
Pandemija pasibeldė į visų mūsų duris. Karantino sąlygomis sparčiai augo socialinė atskirtis ir nelygybė. Lietuvos žmonės turėjo nemažai priežasčių nusivilti ir suabejoti socialiniu teisingumu – vienu iš valstybės pagrindų.
Krizė labai aiškiai atskyrė atsakingą verslą nuo praėjusio amžiaus verslo kultūros. Vieni kūrė darbo vietas ir rėmė pilietines iniciatyvas, kiti tenkino asmeninius poreikius gaudami valstybės paramą. Kol dalis verslų laukė vėluojančios Valstybės pagalbos, kad išgyventų, kiti, pasinaudoję sukurtomis išimtimis, pirko ferarius ir jachtas.
Statistika rodo, kad pernai Lietuvoje sparčiai augo vidutinis atlyginimas. Tačiau neapgaudinėkime savęs – aukštyn šovė turtingiausių šalies gyventojų pajamos, o skurdžiausiai gyvenančiųjų atlyginimai stovėjo vietoje arba net mažėjo. Taip auga atskirtis. Taip tarpsta susvetimėjimas valstybėje. Politikų priedermė tai pakeisti.
Mano siūlymu Seime svarstomas neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas. Nesutinku, kad ši pagalba mažiausiai uždirbančiam žmogui yra perteklinė, nesprendžia esminių problemų ar gali palaukti. Negali! Netiesos jausmas valstybėje palaukti negali.
Itin sunki žmonių su negalia, slaugos ar priežiūros reikalaujančių asmenų bei jų šeimų narių padėtis. Dėl sustabdytų ar apribotų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų jie jaučiasi dar labiau izoliuoti – ar net palikti likimo valiai.
Virusas taip pat skaudžiai kirto mūsų jaunajai kartai, kurią, ignoruodami kitas išeitis, pasmerkėme ypač ilgam nuotoliniam mokymui namuose. Uždarymas vienutėje su kompiuteriu ar telefonu rankose lems tik dar didesnius mokymosi rezultatų skirtumus. Tiesą sakant, jau lemia.
Todėl mūsų pareiga – tikslingomis priemonėmis siekti geresnės vaikų sveikatos, mokymosi ir užimtumo, socialinio gyvenimo kokybės. Kad ateityje netektų su apmaudu kalbėti apie „prarastus metus“ ar „prarastąją kartą“.
Didžiulė mūsų visų klaida buvo tai, kad kultūros įstaigos, vienos iš tų, kurios galėjo gana saugiai veikti ir sklaidyti visuomenėje besikaupiančią įtampą, buvo atidarytos beveik paskutinės – ilgajam karantinui einant į pabaigą. Klaidą šiandien galime ištaisyti tik padėdami kultūrai vėl pakilti ir užimti deramą vietą mūsų gyvenimuose, nes tai – mūsų nacionalinės tapatybės pamatas ir visuomenės atrama.
Ten, kur nėra kultūros, tarpsta arogancija ir poreikis skirstyti bei rūšiuoti Lietuvos žmones. Ar pastebite, kaip iš mūsų gyvenimų, viešumos, dialogų kasdien traukiasi pagarba? Jos vietą užima įtampa ir pyktis. Ar pastebite, kaip įtikėjimas savo teisumu, vienintele teisinga pozicija augina sienas? Jų šešėliai tįsta į žmones, didindami neviltį – apleistumo ir vienatvės jausmą.
Gerbiamieji,
pasitikėjimas valstybe susvyravo ir dėl kai kurių politikų sprendimų, kurie atspindėjo ne visuomenės, o atskirų asmenų, grupių ar politinių partijų interesus.
Todėl vetavau įstatymus, kuriais siekta mažinti valstybės ir savivaldybių bendrovių nepriklausomumą, piktnaudžiauti versline žvejyba, taip pat griauti lygiaverčius centrinės ir vietos valdžios santykius, visoms savivaldybėms nepagrįstai primetant privalomą seniūnijų steigimą.
Kartu noriu pabrėžti ir tuos valdžios žingsnius, kurie parodė, koks naudingas gali būti gerovės valstybės principų įgyvendinimas, mažinant atskirtį. Socialinės garantijos ligos ir vaikų priežiūros atvejais, vienkartinės išmokos senjorams ir vaistų priemokos jiems, prastovų subsidijos – visa tai padėjo sušvelninti pirmąjį pandemijos smūgį pažeidžiamiausiems Lietuvos žmonėms.
Siekdamas sumažinti pandemijos pasekmes šeimoms, inicijavau vienkartines išmokas vaikams ir padidintas išmokas vaikams su negalia, vaikams iš daugiavaikių ir nepasiturinčių šeimų. Tai nors šiek tiek pagerino 330 tūkstančių šeimų padėtį.
Kitas svarbus pasiekimas – per dvejus metus nuo 345 iki 414 eurų išaugusi vidutinė senatvės pensija. Taip pat nustatyta, kad mažiausios pensijos negali būti mažesnės už minimalių vartojimo poreikių dydį. Dėl to senjorai susidurs su mažesne skurdo ir atskirties rizika. Palaikau valdančiosios koalicijos siekį toliau gerinti senjorų padėtį, tačiau iki galutinio tikslo – orios senatvės – dar laukia ilgas ir sunkus sprendimų kelias.
Visuomenei sparčiai senstant, privalome didinti ir vyresnio amžiaus žmonių įtraukimą į darbo rinką, padėti jiems išsaugoti sveikatą, plėsti mokymosi visą gyvenimą ir persikvalifikavimo galimybes.
Negalia neturėtų reikšti nuosprendžio visam gyvenimui. Džiaugiuosi, kad nuo šių metų valstybė papildomai padeda apie 40 tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų su negalia įsigyti vaistų bei medicinos priemonių. Seimas priėmė ir mano pasiūlytus Nedarbo socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, užtikrinančius teisę žmonėms su negalia gauti visą nedarbo išmoką.
Žmonių su negalia gerovė man yra vienas iš požymių, kad gyvename civilizuotoje vakarietiškoje valstybėje. Ir jei kiekviena ministerija, savivaldybė, įstaiga ar įmonė kasmet įdiegs žmonių su negalia atskirčiai mažinti bent po keletą sumanymų, metų pabaigoje mes būsime arčiau vienas kito. Arčiau žmogiškumo, arčiau teisingos Lietuvos.
Lietuvos valstybė sukurta jos žmonių, o žmogus ir jo rūpesčiai turėtų nepasimesti tarp tuščių deklaracijų. Deja, daugelis neatidėliotinų, žmonių gyvenimą, verslo ir institucijų veiklą gerinančių sprendimų tebėra galios žaidimų objektas. Toliau sergame ta pačia „liga“, nuo kurios jau ilgą laiką nerandame vaistų. Tai – valstybei ir jos piliečiams naudingų iniciatyvų atmetimas vien todėl, kad jų autoriai yra „ne tie“.
Anuomet opozicijoje buvę dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai skųsdavosi, kad jų balso negirdi, kad įstatymų projektai ignoruojami arba marinami stalčiuose. Šiandien matau, kad mėginama daryti tą patį. Tuštybės sūpuoklės nusveria pasirinkimus, priklausomai nuo politiko vietos – opozicijoje ar valdančiojoje daugumoje.
Gerbiamieji,
visuomenės pasitikėjimas valstybe priklauso ir nuo teisingumo sistemos darbo.
Kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą, į teismus pritraukti geriausius teisės žinovus Lietuvoje. Tačiau tenka konstatuoti, kad teismų sistemos atsinaujinimo neskuba inicijuoti pati teismų savivalda. Iki šiol nenustatyta, kaip apskaičiuoti teisėjo darbo krūvį, be to, net trečdalis apylinkių teisėjų nesispecializuoja nagrinėdami bylas. O sudėtingų, rezonansinių bylų, pagal kurias visuomenė sprendžia apie teismų veiklos efektyvumą, nagrinėjimas tęsiasi metų metus.
Nauja teisėkūros iniciatyva siekiu sisteminio pokyčio, kuris apimtų teisėjų atrankos procedūrą, priartintų administracinius teismus prie žmonių, atvertų galimybę šiems specializuotiems teismams tapti efektyvesniems.
Deja, jokiais įstatymais nesustabdysi teisėjo, kuris nesibodi savo mantijos apšlakstyti alkoholiu. Yra tik vienas kelias – principingai įvertinti tokių teisėjų etiką, nes jokių lengvinančių aplinkybių tokiais atvejais tiesiog negali būti.
Pastaruoju metu taip pat matėme, kaip beprasmiškai užsitęsusi Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija sudavė rimtą smūgį šiai vienai svarbiausių valstybės institucijų. Buvo matyti slaptų užkulisinių žaidimų, nesuderinamų su Konstitucinio Teismo politinio neutralumo principu, šešėlis. Todėl kviečiu Seimą ieškoti būdų, kaip ateityje užkirsti kelią tokio pobūdžio intrigoms.
Neslėpsiu, didelius lūkesčius sieju su naująja generaline prokurore. Jai tenka iššūkis kurti ateities Prokuratūrą, pajėgią tvirtai ir principingai ginti viešąjį interesą, užtikrinti efektyvesnį baudžiamąjį procesą ir sutrumpinti pernelyg ilgus ikiteisminių tyrimų terminus. Turime plėsti prokurorų kompetencijas tirti finansinius ir korupcinius nusikaltimus, taip pat nusikaltimus elektroninėje erdvėje.
Noriu pasidžiaugti, kad mano per Konstitucijos dieną iškeltas siūlymas gerinti teisėkūros kokybę sulaukė atgarsio Vyriausybės programoje. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje pamatysime ne tik teikiamų projektų kiekybės, bet ir kokybės pokytį.
Gerbiamieji,
nuo to, kiek savo šalyje branginame teisingumą, pagarbą ir vienybę, priklauso ir Lietuvos saugumas. Šiandien privalome aiškiai suvokti, kad gyvename valstybių sienas peržengiančių slinkčių ir augančios įtampos laikotarpiu. Turime greitai prisitaikyti.
Juk nacionalinio saugumo rizikos egzistuoja ne tik už Lietuvos sienų, bet ir mūsų šalies viduje. Ten, kur vis dar veši piliečių nusivylimas, galimybių lengvai randa ir jas išnaudoja priešiškos išorės jėgos, įveliančios mus į dezinformacijos ir propagandos voratinklį. Cinizmas, arogancija, pretenzijos į tiesos monopolį – visa tai gimdo piliečių nepasitikėjimą demokratine politine sistema.
Todėl šiandien kviečiu visus politikus atsigręžti į tautą ir išgirsti, kas jai rūpi ir skauda. Tai bus sunku padaryti, skirstant Lietuvos žmones į „savus“ ir „svetimus“, „progresyviuosius“ ir „kaimietukus“. Kalbėdamiesi, o ne keiksnodami ir grūmodami, žengtume platų žingsnį į stiprią, gebančią keistis pilietinę visuomenę.
Dar nesubrendome kaip demokratinė valstybė, jeigu politikai žvelgia į piliečius kaip į statistinius vienetus, kurių balsas reikalingas kartą per kelerius metus rinkimuose. Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar bijojome jų balso Sąjūdžio laikais?
Dar nesame brandi demokratija, jeigu puolame menkinti savo piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nei patys save pasodinę į sostą ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę Tiesos ministerijos atstovai.
Bet mes galime tapti tikrai demokratine visuomene!
Pradėkime nuo trijų pasitikėjimo ir pagarbos rinkėjams žingsnių.
Pirmasis – sudarykime Lietuvos piliečiams realias sąlygas pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės gyvenimo klausimais referendume. Tam turėtume pailginti parašų, reikalingų referendumui surengti, rinkimo laikotarpį, suteikti teisę žmonėms pasirašyti ir elektroniniu būdu. Nedovanotina, kad iki šiol nėra priimtas konstitucinis Referendumo įstatymas, o tai reiškia, kad nuo liepos 1-os dienos Lietuvos piliečiai neteks Lietuvos Respublikos Konstitucijos jiems suteiktos galios.
Antrasis – užtikrinkime Lietuvos žmonėms galimybę ir toliau tiesiogiai rinkti merus.
Trečiasis – pasitikėkime Lietuvos ateitimi – jaunimu ir suteikime jam galimybę kandidatuoti į Seimą nuo 21-erių metų amžiaus.
Pastarieji du žingsniai reikalauja Konstitucijos pataisų, o tai reiškia – bendro partijų sutarimo.
Tokio sutarimo pasigedau diskusijose dėl vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Kol kas oponuojančios pusės nesiekia kompromiso, veikiau atvirkščiai, dar labiau gilina takoskyrą ir kaitina ginčą. Pasakysiu trumpai – esu už teisinį tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo sureguliavimą, tačiau nepažeidžiant ir neišplaunant Konstitucijos 38 straipsnio.
Ar įmanomas sutarimas? Žinoma, taip, jeigu jo nuoširdžiai ieškoma!
Gerbiamieji,
tik jausdamiesi stiprūs ir vieningi šalies viduje, įgysime daugiau užsienio politikos svertų. Galėsime įtaigiai kalbėti Europai ir pasauliui, burti sąjungininkus ir lemti tarptautinius sprendimus.
Nebus per skambiai pasakyta – nuo mūsų gebėjimo atsispirti Rytų kaimynų spaudimui bent iš dalies priklauso visų demokratiškų Vakarų atsparumas. Už Lietuvos rytinių sienų – nestabili erdvė, kur paminamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvo pasaulio taisyklės, kur veiksmo filmų prisižiūrėję diktatoriai įsijaučia į teroristų vaidmenį ir grobia keleivinius lėktuvus. Kur sienų ir branduolinis saugumas tampa šantažo įrankiu.
Šiandien neturime kito pasirinkimo kaip tik toliau stiprinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Nuosekliai įgyvendiname elektros tinklų sinchronizaciją su Vakarų Europa. Bendradarbiavimas su Lenkija ir Baltijos šalimis, taip pat Europos Sąjungos šiam regioniniam projektui skirtas milijardas eurų lėmė, kad pasiūliau ankstinti sinchronizacijos pradžią – turime jau 2023 metais atlikti izoliuoto Baltijos šalių elektros energetikos sistemų darbo bandymą.
Lietuvai palankios Europos Vadovų Tarybos išvados taip pat sudarė prielaidas Europos Sąjungos mastu stabdyti nesaugių trečiųjų šalių elektrinių, taigi ir Astravo atominės, energijos importą. Vis dėlto svarbiausia, kad patys neužsnūstume. Rinkimų pažadai galėjo išsitrinti atmintyje, pritilo antiastravinio sąjūdžio būgnai, tad primenu, kad Astravo elektra vis dar gali patekti į Lietuvą. Kviečiu Vyriausybę nenuleisti rankų ir kuo greičiau pasiekti susitarimą dėl bendros Baltijos šalių elektros energijos prekybos su trečiosiomis šalimis metodikos.
Mūsų šalis būtų kur kas saugesnė, jei kaimynystėje turėtume daugiau stabilių demokratinių valstybių. Tačiau demokratija negali būti primesta ar importuota – visuomenė turi pareikšti savo teisę į ją. Taip, kaip pasiryžome mes, kaip 2014 metais pasiryžo ukrainiečiai. Taip, kaip pernai pakilo į kovą už savo teisę būti laisva baltarusių tauta.
Privalome realiai vertinti padėtį regione. Remdamasi augančia karine galia, Rusija toliau šiurkščiai pažeidinėja tarptautinę teisę Kryme, Rytų Ukrainoje ir Sakartvele, taip pat vis labiau kontroliuoja Baltarusiją.
Todėl šiandien svarbiausias mūsų uždavinys – drauge su sąjungininkais stabdyti Rusijos ekspansiją ir išvengti dar didesnės regiono destabilizacijos. Turime siekti, kad mūsų kaimynai įgytų galimybę laisvai ir demokratiškai apsispręsti dėl savo gyvenimo. Mūsų teikiamas prieglobstis Baltarusijos žmonėms, parama pilietinei visuomenei, garsus Lietuvos balsas, primenantis Europai, kas vyksta šalia jos sienų, – mažiausia, ką mes galime ir privalome padaryti kaimynų labui.
Tai nebus paprasta, nes diktatoriški režimai jaučiasi nebaudžiami. Todėl itin svarbu Baltijos šalyse skirti ypatingą dėmesį atgrasymui, stiprinti NATO priešakines pajėgas ir oro policijos misiją, rengti konkrečius gynybos planus. Atremti iškylančias grėsmes galime užsitikrinę aktyvų JAV įsitraukimą į mūsų regiono saugumą. Turime siekti, kad Lietuvoje nuolat būtų rotacinės JAV pajėgos, o nuolatinės dislokuotos kuo arčiau mūsų sienų. Apie tai kalbėsiu ir kitą savaitę vyksiančio NATO viršūnių susitikimo metu.
Rūpindamiesi kitų pasiryžimu mus ginti, negalime pamiršti, kad ir patys privalome rūpintis savo valstybės saugumu. Gerbkime savo įsipareigojimą nuosekliai iki 2,5 proc. BVP 2030 m. didinti gynybos finansavimą, stiprinkime karinius pajėgumus, aktyviai dalyvaukime tarptautinėse misijose, nuo mokyklos suolo ugdykime pilietinę visuomenę, kuri būtų pasirengusi ginti Lietuvą.
Kitas svarbus mūsų laukiantis iššūkis – išlaikyti Europos Sąjungos dėmesį Rytų partnerystei. Negalime leisti, kad pavienės nesėkmės ar nusivylimai užgožtų tas pastangas, kurios dedamos Ukrainoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Lietuvai čia tenka išskirtinis, sakyčiau, net istorinis vaidmuo.
Galiu asmeniškai patvirtinti, kad mūsų balso ir nuomonės šiuo klausimu Europos lyderiai klausosi bene labiausiai. Mes sukaupėme unikalią patirtį ir puikiai pažįstame regioną, o tai labai reikalinga formuojant Europos Sąjungos politiką. Todėl Lietuvos lyderystė Rytų partnerėms integruojantis į Europos Sąjungą yra ir bus neginčytinas mūsų užsienio politikos prioritetas.
Drauge visada esame stipresni. Todėl ir toliau puoselėsiu šiltus santykius su artimiausiais Europos Sąjungos kaimynais. Per pastaruosius dvejus metus pavyko atgaivinti strateginę partnerystę su Lenkija aukščiausiu lygiu. Kartu laidojome 1863 metų sukilėlius Vilniuje, minėjome Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos 230-ąsias metines Varšuvoje. Atkūrėme Prezidentų tarybą, kurios artimiausią susitikimą surengsime Vilniuje spalio mėnesį, kai drauge su Lenkija pagerbsime ir esmine Konstitucijos pataisa tapusio „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo“ sukaktį. Lietuva yra aktyvi regiono politikos dalyvė. Su Lenkija ir Ukraina mezgame partnerystę vadinamojo Liublino trikampio formatu. Tikiu, išauš diena, kai jame dalyvaus ir laisvos Baltarusijos atstovas.
Visa Baltijos šalių šeima jaučia artimą giminystę su Šiaurės Europos valstybėmis. Tai lemia ne tik Skandinavijos šalių parama mūsų nepriklausomybės atkūrimui, bet ir sėkmingas tenykštis gerovės valstybės modelis, artimas požiūris į regiono saugumo problemas, iš ten mus pasiekiančios investicijos. Todėl nuolat deriname savo pozicijas Europos reikaluose ir susitinkame prieš kiekvieną Europos Vadovų Tarybą. O per kitą savaitę vyksiantį vizitą Stokholme, be kita ko, kalbėsime ir apie tolesnę Švedijos įmonių plėtrą Lietuvoje.
Gerbiamieji,
kokią sukursime ateitį savo vaikams, priklausys nuo mūsų gebėjimo atsinaujinti kertinėse srityse. Atkakliai derantis Europos Vadovų Taryboje pavyko pasiekti, kad naujajame Europos Sąjungos biudžete Lietuvai skirta kur kas daugiau lėšų nei bet kada – 14,5 milijardo eurų, išjudintas iš mirties taško tiesioginių išmokų žemdirbiams sulyginimo klausimas. Dabar svarbiausia išmintingai ir sąžiningai panaudoti Europos Sąjungos lėšas didžiausią vertę žmonėms kuriančiuose sektoriuose.
Išryškinti Lietuvos privalumus konkurencingoje tarptautinėje rinkoje galime tik sukūrę tvarią ir inovatyvią ekonomiką. Galime tai padaryti, nes Lietuva visada garsėjo kaip kūrybingų, darbščių ir atkaklių žmonių kraštas. Mes akivaizdžiai išaugome „pigios darbo jėgos“ marškinėlius!
Žvelgdamas į ateitį, matau išskirtinį švietimo vaidmenį įtvirtinant ir plėtojant mūsų pasiekimus.
Tenka pripažinti, kad trys nenuoseklių, viena kitai prieštaraujančių švietimo reformų dešimtmečiai padarė mūsų jaunimui didelę žalą. Todėl sveikinu pastangas pasiekti nacionalinį politinių partijų susitarimą dėl švietimo kokybės ir viliuosi, kad jis bus pasirašytas dar šiais metais. Suvokdami, kad švietimo iniciatyvos virsta rezultatais po daugelio metų ar net dešimtmečių, privalome kuo greičiau pradėti.
Esminių permainų siekiau, teikdamas Švietimo įstatymo pakeitimų Lygaus starto paketą, kurį priėmė Seimas. Remiantis viena jo nuostatų, jau šiais metais į ikimokyklinį ugdymą bus įtraukti apie 1000 vaikų iš socialinės rizikos šeimų. Privalome ir toliau artėti prie visuotinio ikimokyklinio ugdymo, nes tai yra viena efektyviausių priemonių mažinti mokinių pažangumo skirtumams ir atskirčiai ateityje.
Svarbiu gerovės valstybės impulsu taps įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas Lietuvos mokyklose iki 2024 metų. Daugybė vaikų su negalia nebebus diskriminuojami, o mokydamiesi drauge su jais kiti vaikai jau nuo mažens suvoks, kokie įvairūs mes esame, ir išmoks tai priimti bei branginti. Tuo įsitikinau, aplankęs mokyklas, kuriose įtraukusis ugdymas yra šiandiena, o ne rytojus.
Inovacijų sklaida neturi laiko laukti švietimo sistemos pokyčių. Todėl privalome veikti čia ir dabar. Pirma, būtina nuosekliai didinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimą bent iki 2 proc. BVP. Antra, mūsų valstybės institucijose turime sukurti pareigūnų, atsakingų už inovacijas, tinklą, per kurį galėtume efektyviau koordinuoti inovacijų politiką. Trečia, remdamiesi mokslo tyrimų baze bei fundamentaliais tyrimais turėtume aktyviau dalyvauti tarptautinėse mokslo struktūrose.
Deja, mūsų Achilo kulnas tebėra pernelyg menka aukštųjų mokyklų ir verslo sąveika. Susidaro įspūdis, kad verslininkams kartais pristinga tikėjimo, o mokslininkams – pasitikėjimo savo jėgomis. Visi drauge esame pajėgūs šią ydingą grandinę nutraukti.
Inovatyvios Lietuvos siekis man taip pat siejasi su Žalios Lietuvos vizija. Prieš keletą dienų kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi, Europos Komisijos vadovais, socialiai atsakingo verslo atstovais, visuomenininkais, gamtos sergėtojais paskelbėme Žalios Lietuvos deklaraciją. Tapome liudininkais, kaip bendram tikslui pečius surėmė dažnai skirtingose barikadų pusėse atsiduriančios verslo įmonės ir aplinkosaugininkai.
Džiaugiuosi matydamas, kad mūsų Tėvynėje vis daugiau žmonių nuoširdžiai rūpi gyvenamoji aplinka. Pamažu vaduojamės iš vartotojiškos visuomenės gniaužtų, o tvarumas ir judumas tampa gyvensenos įpročiu.
Europos Sąjungos Žaliojo kurso nuostatas atspindi ir Vyriausybės programa. Tačiau to nepakanka – skirstydami europinę paramą privalome daugiau dėmesio skirti žaliosios infrastruktūros kūrimui regionuose. Viena iš kertinių priemonių 2030-ųjų ir 2050-ųjų metų klimato kaitos tikslams pasiekti – ambicinga atsinaujinančios energetikos plėtra.
Tikslingos teisėkūros iniciatyvos taip pat gali pagerinti Lietuvos aplinkosaugos kokybę. Todėl pateikiau Teisėkūros pagrindų įstatymo pakeitimus, kurie numato privalomą aplinkosauginį priimamų teisės aktų vertinimą. Inicijuotose Viešųjų pirkimų įstatymo pataisose taip pat siūlau įtvirtinti žaliąją viešųjų pirkimų kryptį, įtraukiant ekologinius aspektus į tiekėjų pasiūlymų vertinimą. Tai būtų savalaikiai žingsniai, formuojant gamtą tausojantį požiūrį valstybės institucijose.
Gerbiamieji,
siekdami gerovės mūsų šaliai, turime rūpintis skirtingų valdžios institucijų sąveika ir politinės kultūros puoselėjimu.
Viena įsisenėjusių mūsų „skolų“ yra stiprinti Lietuvos savivaldą. Pernelyg ilgai laikėme ją podukros vietoje tiek savo dėmesiu, tiek finansiniais ištekliais. Galiausiai supratome, kad, būdama arčiausiai žmonių, ji gali geriausiai atliepti jų poreikius. Todėl primenu partijų lyderiams, mano kvietimu, pernai Regionų forume pasirašytą politinių partijų susitarimą dėl savivaldos savarankiškumo stiprinimo. Nepraleiskime progų patvirtinti šį susitarimą realiais darbais.
Tikiu, kad skirtingų institucijų bendradarbiavimo ateityje tik daugės. Vis dėlto negaliu nutylėti, kad itin daug energijos buvo ir tebėra eikvojama ne laiku ir ne vietoje. Valstybę ir visuomenę bandoma skaldyti ir skandinti beprasmiuose politinės galios žaidimuose, kurie nedera su atsakingo valdymo principais.
Apgailestaudamas turiu priminti ir tai, kad vakarykštė opozicija, anksčiau garsiai palaikiusi kvietimą vykdyti ambicingą viešųjų pirkimų sistemos reformą, šiandien jau kiek galėdama mėgina pakeisti reformos esmę. Toks neatsakingas požiūris mums visiems kainuoja ne tik šimtus milijonų eurų kasmet, bet ir pasitikėjimą valstybės institucijomis. Ar ne per daug turime sočiai besipeninčių viešųjų pirkimų dalyvių, kurie šiukštu nieko nenorėtų keisti?
Negalime toliau atidėlioti ir pokyčių, kurie sumažintų mokestinių išlygų skaičių ir padidintų biudžeto įplaukas. Mokesčių srityje nuo seno egzistuoja lygesni už lygius. Dideles pajamas iš kapitalo gaunantieji vis dar moka mažesnius mokesčius nei kur kas mažiau uždirbantys samdomi darbuotojai. Suprantu, kad daug jėgų atiduodame kovodami su pandemijos padariniais, tačiau negalime visą laiką dangstyti virusu savo politinės valios stokos!
Patirtis rodo, kad švietimo, sveikatos, mokesčių, kultūros, kitoms valstybei svarbioms reformoms tinkamas politikų darbotvarkės langas yra gana siauras. Ir jis jau pradeda užsiverti švaistant laiką ginčams dėl rinkimų tvarkos ar alkoholio pardavimo pailginimo 5 valandomis per savaitę. Po metų, kai iš šios tribūnos skaitysiu kitą metinį pranešimą, tas langas jau bus beveik užsivėręs, o daugelis Jūsų gyvens artėjančių rinkimų nuotaikomis.
Gerbiami Seimo, Vyriausybės nariai, esu pasirengęs visomis išgalėmis remti Jūsų idėjas, kurios leis mums žengti į priekį. Nemanau, kad turime laiko ir prabangos skirstytis į Tėvynę mylinčius labiau ar mažiau. Nė vienas mūsų neturime Tėvynės meilės monopolio. Tad prisiminkime savo pareigą ir konstitucinę priesaiką – tarnauti Lietuvai ir jos žmonių gerovei.
Gerbiami Lietuvos žmonės,
demokratija nėra iškalta akmenyje. Jai bet kada gali pakenkti vienų ar kitų politinių jėgų galios troškulys. Ją gali išmušti iš pusiausvyros besikaupianti socialinė ir ekonominė įtampa, žmonių nusivylimas teisingumu ir solidarumo stoka visuomenėje.
Tačiau demokratija turi didžiulę jėgą atlaikyti patiriamus sunkumus, pažadinti visuomenės energiją ir vesti pirmyn.
Kai Lietuvos Tauta yra atvira permainoms, vieninga ir pasitikinti savimi, nevaržoma politinės cenzūros ir primetamų stereotipų, niekas jos nesustabdys.
Mes galime ir privalome pasikliauti stiprėjančia, aktyvia ir reiklia pilietine visuomene. Kuri nori ne tik klausyti, bet ir kalbėti. Diskutuoti, ieškoti, lemti sprendimus ir kurti geresnę ateitį.
Mūsų žmonės turi teisę reikalauti išrinktų politikų atsakomybės ir bendromis jėgomis kurti stiprią, teisingą, žalią ir inovatyvią – mūsų visų – Gerovės Lietuvą.
Dėkoju už dėmesį.
Informacijos šaltinis – LR Prezidento komunikacijos grupė
2021.06.08; 11:04
