Prieš rašydamas tokį sudėtingą tekstą apie lietuvybės problemą, straipsnio autorius jaučia bei supranta pareigą supažindinti būsimąjį skaitytoją su savo asmeniniu žiūros kampu, kuris įtakoja rašomo teksto turinį bei stilių. Straipsnio autoriaus supratimu bei giliu įsitikinimu, nėra tokio dalyko kaip grynai moksliškai objektyvus darbas ar vertybiškai neutralus žurnalistinio pobūdžio tekstas. Po kiekvienu kūriniu visuomet glūdi jo kūrėjo moralinė orientacija bei intelektualinis pasaulio bei savęs suvokimas.
Vertybinio neutralumo neįmanomybė
Todėl prieš skaitant parašytą tekstą apie lietuvybės fenomeną, reikia suvokti, jog vieną ar kitą jos nagrinėjimo būdą lemia paties autoriaus subjektyvus moralinės ir intelektualinės žiūros taškas. Prisipažinsiu, esu krikščionis-evangelikas bei tautinių politinių pažiūrų Lietuvos respublikos pilietis, todėl tai neišvengiamai įtakos ir šičia užrašytas mintis. Šios pradinės mintys tebūna įžanga į lietuvybės problemos aptarimą.
Lietuvybės problema
Šis straipsnis pradedamas klausimu: ar yra įmanomas taikus ir efektyvus lietuvybės problemos sprendimo būdas? Šis klausimas yra esminis, kaip ir atsakymas į jį. Klausimo esmingumas pasireiškia tuo, kad, pavyzdžiui, kovo 11-ąją nuolat ir agresyviai skanduojamas žodžių derinys „Lietuva – lietuviams“ ir juos išreiškianti tikrovė iškelia principinę problemą šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje, o pagrindinis būdas šiai problemai išspręsti būtų mėginimas išsiaiškinti, kas yra lietuvis.
Bus bandoma spręsti ir gilintis į šią problemą. Kad lietuvybės problema būtų suprantamesnė bei paprasčiau paaiškinama yra būtina išskirti tris pamatinius lietuvybę apibrėžiančius dėmenis: istoriją, kalbą ir pasaulėžiūrinį (dorovinį) tapatumą. Kiekvieną iš jų aptarti atskirai būtų per sudėtingas uždavinys, net stipriai pralenkiantis straipsnio formato ribas. Be to, visus tris elementus paaiškinti vienu straipsniu būtų neįkandamas riešutas, tad bus mėginama paaiškinti du iš jų, t.y. istoriją ir kalbą. Trečiajam ištirti nepakaktų nei laiko, nei gebėjimų. Aiškumo dėlei galima būtų išskirti bei pabrėžti krikščionišką (ypač katalikišką) lietuvių tapatumą ir egzistencijos pamatą, mus jungiantį ne vieną amžių, bet jo nagrinėjimas tilptų labiau ne į straipsnio, o į kelių knygų serijos formatą.
Istorija, trumpai ir paprastai tariant, yra žmonijos sukaupta atmintis laike. Istorinę žmonių atmintį turi bei įprasmina ir tautos, kaip sudedamosios bei unikalios žmonijos dalys. Istorinio sąmoningumo ugdymas yra galingas ginklas formuojant žmogiškąjį (tautinį) tapatumą ir efektyvi priemonė tiek konstruojant tautinį susivokimą, tiek jį griaunant. Tačiau problemos didybė slypi tame, jog dauguma žmonių to nesupranta.
Filosofas, politologas Vytautas Radžvilas tai yra nusakęs taip: „Tai leidžia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau žlugs ir kai kurie mitai. Turbūt pavojingiausias iš jų – tai mintis, kad galima žengti į priekį atvirai ir sąžiningai neįvertinus praeities. Reikia pasakyti, kad raginimą nesirausti praeityje neretai išsako ir nuoširdžiai šalies likimu susirūpinę žmonės. Tačiau, atrodo, jie pamiršta seną posakį: istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. Domėtis praeitimi būtina, ir anaiptol ne todėl, kad būtų suvedamos senos sąskaitos. Juk visai gali būti, jog dirbtinis praeities marinimas yra itin efektyvus žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis galimybę susivokti dabartyje.
Juk praeitis nėra tiesiog tai, kas praėjo ir ko nebėra. Kaip ir ateitis, ji yra visai reali jėga, lemianti mūsų šiandienos sprendimus ir veiksmus” [1]
Istorijos reikšmė lietuvybės konstravimui yra tiesiog milžiniška. Per istorinius praeities įvykius mes, lietuviai, įprasminam ir suvokiam save. Juk be LDK kūrimosi prielaidų, pačios LDK, Žečpospolitos, carinės priespaudos, tautinio atgimimo, tarpukario ir partizanų istorinių įvykių palikimo, jo supratimo ir perteikimo, mes nebūtume mes. O turint minty tautos istorinę tapatybę, jos puoselėjimas turi būti ir yra mus galintis vienyti veiksnys.
Deja, šiandien mūsų šalis yra toli nuo šios siekiamybės. Kad tai nėra iš piršto laužtas teiginys, galima įsitikinti peržvelgus šiandieninę mūsų švietimo politiką ir jos įgyvendinimą istorijos srityje. Pakanka pasigilinti į tai, kiek tūlas septyniolikmetis ar aštuoniolikmetis suvokia, kas per dalykas buvo partizaninis judėjimas Lietuvoje, koks tai palikimas ir įtaka jo, kaip tautiečio ir valstybės piliečio mąstysenai ir gyvenimo būdui.
Apie tokią istorinio ugdymo įtaką jau savo pranešime apie „Istorijos dehumanizaciją ir istorijos etiką” yra skaitęs jau minėtas Vytautas Radžvilas: „Mūsų laikais yra labai paplitusi nuostata, kad istorija turi būti individualizuota ir reikia mokinukų mokyklose ugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas kaip pati sąvoka yra, švelniai tariant, nesusipratimas, nes tokio dalyko kaip kritinis mąstymas nėra: arba žmogus mąsto, arba ne. Kritinis mąstymas žmogų programuoja tam, ko precedentą arba pirmą praktiką pateikė Reformacija: Šventąjį Raštą turi skaityti kiekvienas. Kuo visa tai baigėsi? Fantastišku susiskaldymu. Taigi reikalavimai ugdyti kritinį mąstymą arba leisti kiekvienam turėti savo istorijos interpretaciją iš esmės slepia socialinę inžineriją, kuri veda štai kur: griaunamas bendras naratyvas, kuris palaiko tam tikros žmonių grupės kolektyvinį tapatumą.”
Tad štai kas nutinka keičiant tautą telkiantį istorinį ugdymą, su stipria tradicinės (krikščioniškos) šeimos samprata ir organinės bendruomenės idėja į individualistinį pasaulio piliečio ugdymą.
Grįžtant prie pradinės minties reikia pabrėžti, jog mūsų tautos bei valstybės istorija formuoja mūsų žmogiškąjį – lietuviškąjį identitetą. Tai yra mūsų, kaip lietuvių, be galo svarbi tapatybės žymė. Na o dabar „išeikime už istorijos“ ir pakalbėkime apie lietuvių kalbą kaip lietuvybę formuojantį veiksnį.
Kalba yra labai svarbus lietuviškąją tapatybę formuojantis veiksnys. Štai kaip apie kalbų skirtumų reikšmingumą ir lietuvių kalbos reikšmę savo raštais yra prabilęs Mikalojus Daukša:
„Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? […] Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją- sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę” [2]
Kalba mūsų istorijoje iš tikrųjų yra mus konstruojantis veiksnys. Prisiminkime lenkėjančioje LDK išleistą Mažvydo „Katekizmą“ 1547 metais. Toliau seka spaudos draudimo laikotarpis, kuomet didvyriškas knygnešių darbas neleido sunaikinti lietuvių tautos per mūsų kalbos galimą išnykimą. Galų gale partizanų spauda palaikė lietuvybę per tų kilnių ir drąsių žmonų auką, per jų drąsius ryšininkus ir ryšininkes. Teisingai pastebėjo M.Daukša, kuris rašė, kad kalba didina ir išlaiko bendrumą. Juk nuostabu, kad mus visus gali vienyti lietuvių kalba!
Vis tik yra nelengvai atrandamos pinklės, kurias gali sukelti lietuvių kalbos suabsoliutinimas ar net perdėtas sudvasinimas. Yra turimas minty kalbos pastatymas kaip pagrindinio, mus iš kitų išskiriančio politinio, kultūrinio kriterijaus, netgi šio išskirtinumo sureikšminimas politiniu lygmeniu. Be jokios abejonės mes galim ir turim didžiuotis ir gerbti savo kalbą, ir tai tikrai yra suprantama. Bet apie kalbos kaip vienintelio tautos kriterijaus iškėlimo grėsmę, kitaip tariant, tapimą etnosu yra rašęs V.Radžvilas:
“Apibūdinimas „etnosas“ čia reikštų ne ką kita, o vadinamąjį etninį substratą – tam tikroje teritorijoje gyvenančius ir savita šnekančius, tačiau neturinčius istorinės atminties, pilietinės ir valstybinės sąmonės bei savigarbos žmones.
Griežtai kalbant, jiems nėra itin svarbu, kokioje gyventi valstybėje bei kieno ir kaip būti valdomiems. Galbūt juose rusena net šiokios tokios tautinės sąmonės ir patriotizmo kibirkštėlės, tačiau ši sąmonė retai pasireiškia kuo nors daugiau, negu tautiškomis užstalės dainomis, o patriotizmas vargiai pakyla virš trumpalaikio džiugesio svaigulio po savųjų sportininkų pergalių“ [3]
Be to, juk pačios lietuvių kalbos neišeina traktuoti kaip savaiminės ir save užpildančios būties jau vien dėl tos priežasties, jog pirmieji raštai, išleisti lietuvių kalba, buvo religiniai. Evangeliko Martyno Mažvydo „Katekizmo“ žodžiais prabyla krikščioniškoji mintis ir pats katekizmas išreiškia evangelijos turtų išreiškimo gimtąja kalba būtinybę. Tuo remiantis galima daryti išvadą, jog lietuvių kalba tuo laikmečiu buvo priemonė, bet jokiu būdu ne galutinis tikslas.
Lietuvos istorija ir gimtoji kalba yra vienos esminių lietuvybės žymių ne vien etniniu požiūriu, bet kartu ir politiniu ir moraliniu. Žinoma, šalia jų ir su jomis sąveikauja mūsų pasaulėžiūrinis tapatumas- ideologinis ar religinis, o tai ir sudaro mūsų lietuviškąją tapatybę. Belieka viltis, jog tokio pobūdžio svarstymai prisidės prie esminių ir vaisingų diskusijų tarp idėjiškai oponuojančių pusių, o nebus vien tenkinamasi etikečių klijavimu viena ar kita kryptimi. Tokiu būdu gali būti išvengta manipuliavimo masėmis bei prisidėta prie jų švietimo ir žadinimo iš dvasinio miego, o taip pat ir sąžiningesnių ir kompetentingesnių diskusijų viešoje ir privačioje erdvėje.
[1] Vytautas Radžvilas, Sunki laisvė, Vilnius, Tyto alba, 2005m.
[2] M.Daukša, Prakalba į Malonųjį skaitytoją, 1599m.
[3] Vytautas Radžvilas, Sunki laisvė.
Nuotraukoje: komentaro autorius Gediminas Zelvaras.
2011.12.14
