„Daily Mail” spausdina iškart keletą straipsnių apie pavojų, kuris slypi populiariuose maisto produktuose.
Pirmasis straipsnis vadinasi „Mėsos produktai – kas trisdešimtos mirties priežastis?“ Tokie Europos, taip pat ir Didžiosios Britanijos, mokslininkų plačių tyrimų rezultatai, paskelbti „BMC Medicine”, rašo žurnalistė Fiona Makri.
„Ištyrę beveik 450 tūkst. vyrų ir moterų mitybos racioną ir ligos istorijas mokslininkai pastebėjo ryšį tarp mėsos produktų ir mirtingumo nuo vėžio arba širdies kraujagyslių ligų“, – sakoma straipsnyje. Jie pataria valgyti mėsos produktų ne daugiau kaip 20 gr. per dieną.
Mėsos produktai gaminami iš skerdienos, kurioje daug riebalų, o tuo pačiu ir cholesterolio, aiškina laikraštis.
Mokslininkai stebėjo dalyvius 13 metų. Per tą laikotarpį mirė 26344 žmonės. Ir mirtingumas tų žmonių, kurie valgė daugiausia mėsos produktų, buvo 44 proc. aukštesnis nei tų, kurie jų beveik nevalgė. Mirtingumas nuo širdies ligų tų, kurie suvalgydavo per dieną daugiau nei 160 gramų mėsos produktų, buvo didesnis 72 procentais.
Tiesa, dietologė Treisi Parker pažymėjo: „Tyrimo dalyviai, kurie valgė daugiausia mėsos produktų, visais kitais atžvilgiais jų gyvenimo būdas irgi buvo nesveikas: iš jų buvo daugiau rūkorių, vaisių ir daržovių jie valgė mažiau už kitus. Galimas dalykas, tai turėjo įtakos rezultatams“.
Yra ir kitų niuansų: tyrimo autoriai nerado ryšio tarp vartojamo paukštienos kiekio ir mirtingumo, o nedidelės dozės jautienos ir kiaulienos, matyt, veikė teigiamai.
Kitame straipsnyje laikraštis kelia klausimą: „Ar gali valgyklose tiekiamas greitas karštas patiekalas (fast-food) padidinti riziką susirgti išsėtine skleroze, astma ar egzema? Mokslininkai pirmą kartą nustatė druskos ryšį su antiimuninėmis ligomis“. Visas tas ligas sąlygoja tai, kad imuninė sistema atakuoja sveikas ląsteles, aiškina žurnalistė Klara Beits.
Mokslininkai įžvelgia vieną iš priežasčių šiandieniniame mitybos racione: maistą, išsinešamą iš restoranų, pusfabrikačių pašildymą mikrobanginėje krosnelėje. Tokiuose produktuose būna daug druskos.
Grupė iš Jeilio universiteto (JAV) ir Erlangen-Niurnbergo universiteto (Vokietija) nustatė: viena iš imuninių ląstelių porūšių (Th17 porūšio T-limfocitai) darosi agresyvesnė, jeigu laboratorijoje patalpinami į druskos tirpalą. „Pelėms, kurių pašare daug druskos, nervų sistemoje žymiai padaugėja Th17 ląstelių, skatinančių uždegimus“, – sakoma straipsnyje. Tarp tokių pelių taip pat padaugėjo sergančių rimta ligos forma, kuri yra analogiška išsėtinei sklerozei.
„Sąlytyje su druska Th17 ląstelės pradėjo išskirti 10 kartų daugiau citokinų negu paprastai. Citokinai – baltymai, perduodantys informaciją tarp ląstelių“, – sakoma straipsnyje.
Kuo baisi išsėtinė sklerozė? Šiuo momentu ši liga neišgydoma, sako tyrimo bendraautorius Ralfas Linkeris. Imuninė sistema atakuoja nervų plaušelių mielininius apvalkalus, painiodamas juos su kitakūniais, ir dėl to žmogui sutrinka kalba, regėjimas ir pusiausvyra.
Autoimunines ligas sąlygoja „nevykusi genų sąveika su aplinka“, – sako tyrimo bendraautorius Deividas Hafleris. Žmogus genetiškai prisitaikęs gyventi cukrinėje Afrikoje, kur nėra prigimtinės druskos, tvirtina jis. „Bet šiandien mitybos racione Vakarų šalyse yra daug druskos, o dėl to daugėja hipertonijos ir, galimas dalykas, autoimuninių ligų“.
Dabar mokslininkai ketina išsiaiškinti, ar nepadėtų druskos vartojimo sumažinimas sergantiems psoriaze. Beje, jie perspėja: „Autoimuninių ligų eiga – labai sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugybės genetinių veiksnių ir aplinkos sąlygų“.
Laikraštis pateikia nerimą keliančią statistiką: suaugusiems rekomenduojama vartoti druskos ne daugiau nei 6 gr. per dieną, bet britai vidutiniškai suvartoja po 9–12 gramų, o 75 proc. druskos slypi pačiuose paprasčiausiuose produktuose, tokiuose kaip duona.
„Baisi tiesa, kodėl traškučiai – neįveikiama pagunda: nauja knyga leidžia pažvelgti į greitai gaminamą karštą maistą moksliniu aspektu“ – tokia trečiojo straipsnio antraštė. Pasirodo, maisto industrijos leksikone yra terminas „palaimos taškas“, rašo žurnalistas Džonas Neišas. Taip vadinamas cukraus, riebalų ir druskos procentinis kiekis produkte, kurio pagundai pirkėjas neįstengia atsispirti.
Apie „palaimos tašką“ ir kitas subtilybes pasakoja žurnalistas Maiklas Mossas knygoje „Druska, cukrus, riebalai: kaip maisto gigantai pripratino mus prie adatos“ (Salt, Sugar, Fat: How the Food Giants Hooked Us). M.Mossas demaskavo daugybę gudrybių: „gamintojai keičia materialią druskos formą, keičia cukraus cheminę sudėtį ir net apdoroja traškučius taip, kad jie garsiau traškėtų“. Tuo pačiu mums įteigia pirkti maistą, kuris dažnai labai kenksmingas sveikatai.
M.Mosas ėmė interviu iš transnacionalinių kompanijų – Pepsi, Kraft, Unilever, Mars irKellogg – vadovų ir mokslinių ekspertų. Jo išvada: centrinę vietą korporacijų strategijoje užima druska, cukrus ir riebalai.
Remdamosios smegenų skenavimo rezultatais, kompanijos išsiaiškino, pavyzdžiui, kad cukrus veikia smegenis panašiai kaip kokainas. Ieškodami „palaimos taško“, ekspertai išveda įmantrias matematines formules ir išskiria kultūrinius bei demografinius vartotojų skirtumus.
„Palaimos taškas“ gali skirtis net atskiruose vienos šalies regionuose: Kinijoje pietiečiai labiau mėgsta saldumynus nei šiauriečiai. Yra ir amžiaus skirtumų: vaikų „palaimos taškas“ gali siekti 36 proc. cukraus – triskart daugiau, nei daugumos suaugusiųjų.
Kuo daugiau „palaimos taškų“ pavyksta apčiuopti gamintojui, tuo didesnis jo pelnas. „Bet dėl viso to vartotojai pavojingai tunka ir atsiduria ties priklausomybės nuo maisto riba“, – perspėja laikraštis.
M.Mossas atliko bandymą pats su savimi: išprašė iš gamintojų produktų su mažesniu kiekiu cukraus, druskos ar riebalų. Ir pastebėjo: jo mėgstami krekeriai be druskos prarado savo pikantiškumą: „Pačiupinėjus – kaip šiaudai, dantims – kaip kartonas, jokio skonio“. Nedaug skanesnės buvo ir gatavos sriubos, mėsos produktai ir duona: „Jeigu pašalinsime druską, cukrų ir riebalus, šiuose produktuose nieko nebeliks. Arba, dar blogiau, pavalgius liks neišvengiami padariniai – šlykštus, kartus, metalinis ir lipnus skonis burnoje“.
Bet užuot kūrę skanesnius produktus, gamintojai bemeilija keisti druskos, cukraus ir riebalų cheminę sudėtį – tai žymiai pigiau.
„Pasak mokslininkų, riebus maistas teikia malonumo ne tik dėl savo skonio, bet ir prisilietimų burnoje valgant“, – rašo laikraštis. Kompanijoje Cargill prieskoniai labai labai susmulkinami, kad greičiau paveiktų skonio receptorius. Pasak M.Mosso, dėlto dabartiniai traškučiai labiau gundantys nei buvo prieš 20 metų.
Kai dėl cukraus, tai mokslininkai išmoko padidinti jo saldumą 200 kartų. Iš fruktozės gaminamas maisto papildas, stiprinantis produktų, kuriuose iš prigimties cukraus mažai, patrauklumą. Tuo tarpu gydytojams fruktozė kelia vis daugiau nerimo: ji žymiai smarkiau už paprastą cukrų apkrauna kepenis.
Beje, Britanijos Food and Drink Federation gamintojų asociacijoje tvirtina: „Nauji mokslininkų tyrimai parodė, jog nėra duomenų apie žmonių priklausomybę nuo maisto, ar tai būtų priklausomybė nuo konkrečių produktų, ar nuo maistingų medžiagų, tokių kaip cukrus ar riebalai“.
M.Mossas, savo ruožtu, pareiškia: 1999 metais JAV maisto industrijos gigantų 11 geriausių vadybininkų susiėjo ir apsvarstė, kaip kovoti su nutukimo epidemija. Bet kompanijos dėl to nieko taip ir nepadarė: jos laikosi nuomonės, kad negali apsieiti be pavojingų ingredientų. Jeigu jau kompanija priversta sumažinti, pavyzdžiui, druskos kiekį, tai tada ji dažnai padidina cukraus ir riebalų dalį. M.Mossas pataria vengti etikečių „Sumažintas cukraus kiekis“.
Žurnalistas irgi rekomenduoja imti pavyzdį ne iš kompanijų, o iš jų vadovų: tie žmonės nevalgo savo gamyklų produkcijos.
Šaltinis: Inopressa.ru
2013.03.20
