Majoro šypsena arba paslaptingasis trikampis veikia


Print

Galima suprasti, kad dėl savo prigimties „majoras Ivanovas“ negali pareikalauti iš Rusijos grąžinti mūsų šaliai Lietuvos Metriką, išvežtus iš čia KGB archyvus arba bent jau „Vnešekonombanko“ indėlius. Suprantama ir tai – kodėl „draugui majorui“ taip knieti sugadinti Lietuvos ir Švedijos santykius. Juk Švedija – tai Baltijos šalių energetinė jungtis vardu „Swedlink“ (kitaip sakant – Lietuvos energetinės nepriklausomybės viltys), Švedija – tai mūsų šalies bankų švediškasis kapitalas (dėl ko mums bent kol kas pavyksta išvengti Latvijos likimo, nes ten minėtas kapitalas tapo rusišku), galų gale Švedija – tai jos principinga pozicija dėl Lietuvai visiškai nenaudingo „Nordstream“ projekto.

Kostas Radavičius

Pastaruoju metu namažai rašyta apie vadinamąją „dr. Jono Basanavičiaus nužudymo bylą“, bet vienintelis prof. Vytautas Landsbergis įžiūrėjo Generalinės prokuratūros veiksmuose ne tik akivaizdų teisinį ir istorinį absurdą, bet ir geopolitinę jų dedamąją. “Kalbu apie Lietuvos kompromitavimą – štai paskutinės naujienos, ko staiga ėmėsi Lietuvos generalinė prokuratūra. Kažkas, – manau, kad tai koks nors majoras Ivanovas, – parašė laišką šešių suvalkiečių vardu. Gal ir tikri suvalkiečiai pamokyti staiga parašė, kad daktaras Jonas Basanavičius buvo nužudytas, šešiais šūviais nušautas lenkų saugumo agento, ir kad tai reikia tirti…

Pagalvojau: jeigu tokią istoriją paskelbs lenkų laikraščiai, tai kaip jie paskelbs? Ogi paskelbs: žiūrėkit, kokie lietuviai bukapročiai, iki ko jie nusigyveno. Kaip jie nekenčia lenkų, kad net tokią kvailystę priima rimtai! Beje, tie, kurie neva parašė šį laišką, pavarė ir prieš žydus. Tai irgi noras parodyti Lietuvą iš blogosios pusės. Ten taip ir parašyta: žydai – Lietuvos kenkėjai. Aš matau KGB braižą”.

Gal tai ir sutapimas, tačiau dieną prieš tai, kai gerbiamas europarlamentaras pasisakė Ariogaloje vykusiame politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje, informacinės agentūros pranešė, kad „Lietuvos apeliacinis teismas (AT) ketvirtadienį atmetė Jungtinėse Valstijose nelaisvėje laikytų Lietuvos jūreivių skundą dėl balandžio pabaigoje jiems nepalankaus Vilniaus apygardos teismo (VAT) sprendimo. Tuomet VAT jūreivių skundą dėl beveik 14 mln. dolerių (daugiau kaip 30 mln. litų) kompensacijos už nelaisvėje JAV praleistus metus paliko nenagrinėtą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, todėl, gavus JAV notą, kurioje prašoma taikyti valstybės imunitetą bei nesutinkama, kad ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės, taikė valstybės imuniteto doktriną”. Nežiūrint to, kad bet kuriam bent kiek raštingam teisininkui turėjo būti aišku, kad JAV šioje byloje neišvengiamai pritaikys tą pačią valstybės imuniteto doktriną (kitaip sakant – neleis skriausti savo tiesiogines pareigas vykdžiusių JAV pakrančių apsaugos karininkų), “majorui Ivanovui” labai reikėjo, kad negatyviai minimas Lietuvos vardas patektų į pirmus Amerikos laikraščių puslapius ir televizijos žinių laidas…

Dar dviem dienom anksčiau viešojoje erdvėje pasirodė štai toks pareiškimas: „Remdamiesi istoriniais šaltiniais mes žinome, kad 1625 metais Švedijos kariuomenė, užėmusi Biržų pilį, išsivežė 60 pabūklų, kuriais buvo ginkluota Biržų pilis, ir šiuo metu keletas šių pabūklų vienetų eksponuojama Švedijos kariuomenės muziejuje Stokholme. Manau, kad Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perdavusi nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų, susijusių su Biržų pilimi, minimam muziejui“.

Galima suprasti, kad dėl savo prigimties „majoras Ivanovas“ negali pareikalauti iš Rusijos grąžinti mūsų šaliai Lietuvos Metriką, išvežtus iš čia KGB archyvus arba bent jau „Vnešekonombanko“ indėlius. Suprantama ir tai – kodėl „draugui majorui“ taip knieti sugadinti Lietuvos ir Švedijos santykius. Juk Švedija – tai Baltijos šalių energetinė jungtis vardu „Swedlink“ (kitaip sakant – Lietuvos energetinės nepriklausomybės viltys), Švedija – tai mūsų šalies bankų švediškasis kapitalas (dėl ko mums bent kol kas pavyksta išvengti Latvijos likimo, nes ten minėtas kapitalas tapo rusišku), galų gale Švedija – tai jos principinga pozicija dėl Lietuvai visiškai nenaudingo „Nordstream“ projekto.

Strateginės partnerystės su Švedija svarbą pabrėžė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nuvykusi pirmojo vizito būtent į šią šalį. Pasak Jono Ochmano – Vilniuje gyvenančio švedų rašytojo ir režisieriaus, naujoji mūsų Prezidentė labai patiko ne tik Švedijos politikams, bet ir šios šalies žurnalistams bei visai plačiajai visuomenei. Bet kai kam labai reikėjo sugadinti šį gerą įspūdį, ir štai atsiranda „pareiškimas dėl patrankų“ – praėjus vos porai savaičių po Prezidentės vizito.

Tą pačią dieną, kai Ariogaloje rinkosi politkaliniai ir tremtiniai, Vilniuje prasidėjo fetivalis „Kinas prieš melą“, kurio pretekstu tapo vadinamoji „Gatajevų byla“, apie kurią jau ne sykį išsamiai rašė www.slaptai.lt. Festivalio iniciatorius, žinomas suomių režisierius – dokumentininkas Akis Kaurismakis ir „Amnisty International“ apdovanojimą pelnusi žmogaus teisių gynėja iš Rusijos Oksana Čelyševa įžiūrėjo „Gatajevų byloje“ to paties „majoro Ivanovo“ braižą ir kankino lietuvių žurnalistus klausimu „Ar tikrai jūsų VSD dirba FSB naudai?“ Juk iš tikrųjų sunku suvokti, kodėl pagrindinė mūsų šalies spec. tarnyba pradėjo iš esmės buitinės (tėvų ir vaikų santykių) bylos tyrimą. Ar jau nėra ką veikti? Tai sunku suvokti tol, kol nepadarai prielaidos, kad šio „tyrimo“ tikslas – minėtos spec. tarnybos ir visos Lietuvos valstybės kompromitavimas. Juk „Gatajevų byla“ jau sulaukė tarptautinio atgarsio, ja domisi ir Suomijos prezidentė…

Lietuvos kompromitavimo prieš Vakarus kampanijos intensyvumas ir jos koncentravimas konkrečiai apibrėžtame laike leidžia daryti prielaidą, kad „majoras Ivanovas“ – ne tokia jau hipotetinė figūra. Bent jau akivaizdu, kad šio personažo sąmoningi arba nesąmoningi agentai veikia pagal nurodymus iš to paties centro. Netikite? Tada – apie viską iš eilės.

Daugiamilijoninį ieškinį Jungtinėms Amerikos Valstijoms pateikė advokatų profesinė bendrija „Kelpšas, Stančikas ir partneriai“. Jūrininkų advokatas Valdemaras Stančikas, trumpai pabuvęs aplinkos viceministru, yra žinomas kaip Laimonto Diniaus vadovaujamos frakcijos „pilkasis kardinolas“. Beje, minėto ieškinio pateikimo metu dabartinis Seimo narys Aleksandras Sacharukas irgi buvo advokatas, dirbo tose pačiose patalpose ir naudojosi tais pačiais telefonų numeriais, kaip ir buvęs zuokininkas V.Stančikas.

Įdomu, kad informacija apie ieškinio pateikimą buvo išplatinta ne tik lietuvių ir anglų (kas būtų suprantama), bet ir lenkų (gimtaja V.Stančiko ir A.Sacharuko) bei rusų (specialiai „draugui majorui“?) kalbomis, o angliškus pranešimus spaudai internete talpindavo kitas buvęs „zuokininkas“ Jonas Gavelis.

Grąžinti patrankas iš švedų pareikalavo taip pat buvęs Liberalų ir centro sąjungos narys Valdemaras Valkiūnas. Šis demaršas – kol kas pirmas ir vienintelis jo politinis gestas. Priminsiu maloniajam skaitytojui, kad, apleidęs A.Zuoko frakciją, šitas veikėjas buvo supainiojęs duris ir iš pradžių pasibeldė pas „ąžuoliukus“, tačiau jau po dienos „apsigalvojo“ (ar tik ne „majoras Ivanovas“ paprotino?) ir nubėgo pas L.Dinių ir A.Sacharuką. Pagal geopolitines pažiūras V.Valkiūnas vadintinas net ne euroskeptiku; greičiau tai būtų „eurofobas“. Ir tai nežiūrint to, kad savo gausius milijonus jis pasidarė Rygoje, kurioje išgarsėjo įvairiais privatizaciniais darbais. Tuomet šitas „kovotojas prieš globalizaciją ir kosmopolitizmą“ vadinosi „Valdemars Valkuns“ ir buvo Latvijos pilietis, bet tiek jau to…

Turint omenyje, kad A.Sacharuko bičiulis Aidis Mieželis vadovauja VSD padaliniui, kuris „kuruoja“, be kitko, ir Lietuvoje esančius čečėnų pabėgėlius, o A.Mieželio buvęs viršininkas Arūnas Paukštė (tas pats, kuris „demaskavo“ buvusį politinį kalinį ir Seimo narį Algirdą Petrusevičių) vadovauja VSD „antiteroristinei“ valdybai (įdomu, ką jie ten veikia?), kyla natūralus klausimas ir apie „Gatajevų bylos“ vietą šioje painioje, bet palaipsniui aiškėjančioje konstrukcijoje.

Žinoma, tikėtis, jog Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija pasidomės „Gatajevų bylos“ iškėlimo aplinkybėmis, neverta. Neverta bent jau tol, kol komisijai vadovaus A.Sacharukas. Ir ne vien todėl, kad gerbiamas parlamentaras turi kitų, svarbesnių reikalų – pavyzdiui, „kompromato“ prieš buvusius bendražygius kaupimą ir jo platinimą (panašu, kad neteisėtomis priemonėmis).

Šiuo atveju galima kalbėti apie principinę nedemokratinę A.Sacharuko ir jo kolegų frakcijoje nuostatą – „VSD darbas ir struktūros reorganizavimas nėra viešų diskusijų objektas“. Šis pareiškimas stulbinančiai primena Rusijos Dūmos vadovo Boriso Gryzlovo frazę: „Parlamentas nėra diskusijų vieta“. Nors panašu, kad šio Vladimiro Putino artimo draugo laipnis – aukštesnis, negu majoro…

Baigiant kalbą apie šių „atsitiktinių sutapimų“ virtinę, tenka konstatuoti, kad sunkus Lietuvos valstybės kompromitavimo darbas sėkmingai tęsiamas.

„Draugas majoras“ patenkintas šypsosi.


Prisijunkite prie diskusijos