“Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą”


Print

Vakar viešėjau Lietuvos Migracijos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos būstinėje Vilniuje. Pakeičiau galioti nustojusį senąjį pasą į naująjį. Stoviniuodamas ilgokoje eilėje atsitiktinai išgirdau piktoką kažkokios Anos ir informacinio skyriaus darbuotojos ginčą.

Ne itin švarius treningus vilkinti Ana labai emocingai piktinosi, kodėl jos dokumentuose vardas įrašytas lietuviškai, o ne su dviem “n”. Žodžiu, Ana reikalavo, kad jos vardas pase ar tapatybės kortelėje būtį užrašytas būtent taip, kaip geidžia jos širdis – Anna. Informacinio skyriaus darbuotoja pareiškė, jog tai neįmanoma, nes lietuviškos taisyklės leidžia įrašyti tik vieną “n”. Treninguota Ana nusileisti nė neketino. Nepasitenkinimą rankų mostais ir pakeltu balsu demonstravusi moteris nuskubėjo skųstis Migracijos tarnybos vadovams.

Net nežinau, kaip derėtų traktuoti šį iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą konfliktą. Pabandykime įsivaizduoti kiek kitokią situaciją. Štai lietuvis Varšuvoje kelia triukšmą reikalaudamas, kad jo pavardė ir vardas lenkiškuose pasuose būtų rašomas pagal “lietuviškas taisykles”, be jokių ten “šnypščiančių raidžių”. Tokia situacija tikriausiai neįmanoma. Lenkijos sostinėje toks “nacionalistas” čia pat būtų pastatytas į vietą. Visai nenustebčiau, jei lietuvis būtų net pavėžėtas į psichiatrijos ligoninę – gal kartais susirgo? Tokią situaciją sunku įsivaizduoti ir Maskvoje. Rusijos FSB tokį lietuvį už viešosios tvarkos pažeidimą greičiausiai uždarytų į daboklę. Vilniuje tokio pobūdžio  išdaigos – įmanomos. Nė vienas iš salėje stovėjusiųjų nepasiūlė savo garbę ir orumą labai garsiai ginančiai moteriškei pirmiausiai išsivalyti drabužius.

Ką byloja toks konfliktas? Jog esame mandagūs, pakantūs, tolerantiški, išsilavinę. Bet tuo pačiu norom nenorom iškyla klausimas: o kur mūsų nacionalinė savigarba? Jokiu būdu nesakau, kad tą Aną derėjo deportuoti iš Lietuvos. Jokiu būdu nemanau, jog derėjo su Ana bendrauti “pakeltu balsu”. Bet jei Ana drįsta valstybinėje institucijoje Lietuvos pareigūnei draskyti akis, vadinasi, Lietuvos valstybė “daro kažką ne taip, kaip derėtų”. Ji yra girdėjusi apie pavardžių, gatvių užrašų konfliktus, žino, kad Lietuvoje “skriaudžiama” lenkų tautinė mažuma, todėl įžūliai ir dąsiai elgiasi. Valdemaras Tomaševskis ją užtars, o Lietuvos pareigūnai nereaguos. Ant palinkusio medžio visos ožkos lipa.     

Bet galima nusistebėti, kad, gavęs naują, labai gražų ir modernų pasą, nepuoliau pretenzijų reikšti aš, šių eilučių autorius. Kuo skiriasi naujasis pasas nuo senojo?  Šiame dokumente jau nėra žodžio “lietuvis”. Pasijutau taip, tarsi būčiau praradęs kažką svarbaus, nors šis praradimas man nebuvo staigmena. Atidavėme duoklę pilietybei, pamynėme tautybę. Gal ne visam laikui? Europa pamažu ima atsikvošėti. Štai suomiai nesigėdina savo tautybės…

XXX

Įsidėjęs į kišenę naująjį nuskurdintą pasą nejučiom prisiminiau prieš keletą metų Vilniuje įvykusį pokalbį su čečėnų rašytoju Vahidu Jelchojevu. Šiandien šio garbaus amžiaus sulaukusio čečėno Lietuvoje jau nebėra. Jis persikėlė gyventi į Prancūziją, ten, kur emigravo jo sūnūs ir dukros. Tas Lietuvoje keletą metų gyvenęs musulmonas buvo labai pamilęs mūsų kraštą. Jam čia viskas buvo gražu: ir bažnyčios, ir gamta, ir mūsų senamiestis, ir mūsų šviesiaplaukės merginos. Denio Muchamedo slapyvardžiu pasirašinėjęs čečėnas nuolat kartdavo, jog jei Žemėje yra Rojus, tai jis būtent čia, Lietuvoje.

Čečėnas vardino dešimtis Lietuvos privalumų – nėra žemės drebėjimų, nėra taifūnų, žiemos ne itin šaltos, o vasaros – ne per daug karštos, turime daug švaraus geriamojo vandens, mūsų tankūs miškai, didinga lietuviška istorija, prasminga religija. Žodžiu, gyvenk ir mėgaukis, džiaukis gyvenimu. Bet čečėnas V.Jelchojevas perspėjo: skaitlingesnės, įžūlesnės tautos nori mus, lietuvius, išstumti iš šio Rojaus. Joms reikia šios žemės, jos daro viską, kad mes, lietuviai, prarastume nacionalinę savigarbą, nebegerbtume vyresniųjų, savo tikėjimo, nebegimdytume vaikų, kurtume miršrias šeimas. Jis iš šalies puikiai matąs, kaip “kitos tautos” mus, lietuvius, stumia į pašalį, o mes, kadaise didinga tauta, šito jau beveik nepastebime.

Taip prieš keletą metų Vilniuje kalbėjo čečėnas V.Jelchojevas. Bet jo žodžių tada niekas neišgirdo, jo pozicijos niekas viešai nepalaikė. Gal kad taip kalba musulmonas? Gal įtakos turėjo rusiška propaganda, esą visi čečėnai – teroristai ir nusikaltėliai? Čečėnas pasijuto čia niekam nereikalingas ir išvažiavo pas Prancūzijoje gyvenančius vaikus.

Apie lietuvių tautai iškilusius pavojus šiandien jau kalbame. Na, ne visi. Tie, kurie pataikauja Varšuvai ar Maskvai, globalistams, vis dar intensyviai ieško “lietuviškų klaidų”.

XXX

Noriu padėkoti Lietuvos religijotyrininkui, mitologui, filosofui, humanitarinių mokslų daktarui Dainiui Razauskui už jo puikų straipsnį “Tikrovė tikrina, ar verti mes išlikti”, šiomis dienomis pasirodžiusį “Respublikos” priede zalgiris.org. Kiekvienas straipsnio sakinys – tarsi sentencija, tiksliai, vaizdingai įvardinanti dabartinę mūsų, lietuvių, būseną. Taip, “Maskva tiesiog nori sunaikinti Lietuvą ir tas dvi elektrines stato kaip tik dėl to”. Taip, “ta elektrinė – tai bomba, gerklėn įremtas peilis”. Be abejo, “Lietuvos išglebimu naudojasi tiek rusai, tiek lenkai”. O blogiausia, kad ir vieniems, ir kitiems kozirius į rankas įduodame mes patys, visiškai praradę nuovoką tarpusavio kivirčuose. Neabejotina: “jei Lietuva gali išgyventi, tai tik kitaip, nei ji gyveno iki šiol”. Atominių elektrinių statyba Lietuvos pašonėje galbūt net baisesnė nelaimė, nei šiandien visu aštrumu iškilusios lenkiškos pretenzijos dėl nelietuviškų pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų Vilniaus krašte ar lenkiškų mokyklų tinklo plėtimo.

Filosofas D.Razauskas turi vilties, kad Lietuvai kenkiančios Varšuva ir Maskva taps tuo postūmiu, kuris “užsisapnavusią prieš veidrodėlį Lietuvą” privers dirbti, priešintis, tobulėti. Lietuviams nuolat reikalingas “smulkus tironas”, neleidžiantis nei aptingti, nei nukrypti į šunkelius. Filosofas mano, kad “iškylantys sunkumai ir grėsmės gali katalizuoti valstybės raidą, pažadinti iš letargo, paskatinti susitelkti”. Todėl jis neatmetąs ir “optimistinio požiūrio į lenkų ir atominės elektrinės keliamas problemas”.

Bet ką daryti, jei norime pasauliui pademonstruoti, jog “esame verti išlikti”?

XXX

Čia derėtų prisiminti pokalbį su projekto “Aš – Lietuvai” koordinatoriumi Tomu Girdzijausku. Londone jau senokai su šeima gyvenantis T.Girdzijauskas pabrėžė, jog Lietuva suvokia sunkiai susirgusi. Aiškiau jau nebegali būti: netikėtai atėjusi nepriklausomybė atnešė ir daug sunkumų, su kuriais susidūrę lietuviai staiga  nebežino, ko imtis. T.Girdzijausko vadovaujamo projekto tikslas – pirmiausia išsiaiškinti, kokias negeroves lietuviai įvardina kaip “pačias svarbiausias bėdas”. Ir tik po to, išsiaiškinus, kokios didžiausios problemos neleidžia lietuviams “išdidžiai pakelti galvas”, dera ieškoti išeičių iš konfliktinių situacijų. Projekto “Aš – Lietuvai” iniciatoriai jau surinko per keturis tūkstančius pasiūlymų, ką reikėtų daryti “susidarius tokiai apverktinai padėčiai”. Iš kelių tūkstančių pasiūlymų atrinkti keli šimtai aktualiausių, konkrečiausių variantų.

Pasak projekto vadovo, “mums pirmiausiai būtina išsiaiškinti, kaip panašias bėdas įveikė kitos tautos”. Iškalbingiausias japonų pavyzdys. Prieš keletą dešimtmečių japonai ėmė rimtai diskutuoti, ką privalo daryti, kad  atsilikusi, agrarinė, uždara valstybės taptų “viena iš pirmaujančių ekonomikų pasaulyje”. Jie išsiaiškino, kokiose sferose japonai yra patys gabiausi, imliausi, sumaniausi. Ir puolė kryptingai, atkakliai įgyvendinti savąją, japoniškąją, svajonę. Lietuviai turėtų dabar elgtis labai panašiai. Ypač kai techninės galimybės tokius visapusiškus tyrimus leidžia atlikti kur kas sparčiau.

Būtina svarstyti, kodėl lietuviai tarpusavyje nesutaria net dėl pačių svarbiausių, aktualiausių reikalų. Ką privalome daryti, jei nuoširdžiai trokštame tapti vieningesni?  Nereikia atmesti versijos, jog Lietuva specialiai skaldoma. Skaldoma ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Todėl visos Lietuvos institucijos privalo ieškoti veiksmingų priešnuodžių. Projekto “Aš – Lietuvai” iniciatorius, duodamas interviu Tautos Ateities Forumo būstinėje, pabrėžė, jog “nebūna padėties be išeities”. Todėl jis neabejoja: galima pasiekti žymiai didesnio vieningumo net šiomis sąlygomis, kai esame dirbtinai kiršinami. Jis mano, jog Lietuvai nereikia bijoti jokių sunkumų ir jokių priešų, kadangi “tik konfliktas su priešininku skatina tobulėti”.

Lietuviams reikia turėti bent keletą globalių, aukštų tikslų, nes be jų neįmanomas “aukštesnis vieningumo lygis”, nes tokių uždavinių neturinti tauta “tegali tūpčioti vietoje, nes nežino, nei kur, nei kodėl reikia eiti”. Lietuviai privalo mokytis gyventi, dirbti, mokytis ne kaip individai, o kaip didelio kolektyvo atstovai. Šiandien lietuviams itin reikalingas kolektyviškumo jausmas, neturintis nieko bendra su sovietiniu kolektyviškumu.

Svečias iš Londono pabrėžė, jog Lietuva yra Europos civilizacijos dalis. O Europa šiandien miršta ir nyksta. Miršta ir nyksta vien dėl to, kad negimdo vaikų. Jeigu europiečių šeimos nepradės auginti daugiau vaikų, šios civilizacijos laukia neišvengiama mirtis. Bet problemos konstatavimas neduos jokios naudos, jeigu nebus išsiaiškint, kodėl gimsta vis mažiau vaikų, ką derėtų padaryti, kad padėtis pasikeistų kardinaliai.

Projekto “Aš – Lietuvai” organizatorius T.Girdzijauskas įsitikinęs, jog kadaise Sovietų Sąjungoje buvome pirmieji, o štai Europos Sąjungoje – paskutinieji. Bet ši ne itin maloni žinia reiškia tik tiek, kad visi bendromis jėgomis privalome išryškinti tas savybes, kurios leido SSRS terororijoje tapti lyderiais, o ES terirorijoje – nukristi iki pat dugno. Jei britai ir japonai yra atlikę savo nacionalinio charakerio auditą ir supratę, kur jų stipriosios ir silpnosios vietos, lietuviams tokius dalykus dar privalu išsiaiškinti.

XXX

O tas auditas jau ir dabar akivaizdus. Pirmiausiai reikia įsisąmoninti: lietuviui apgaudinėti lietuvį turėtų būti didelė nuodėmė. Lietuvis privalėtų vadovautis geležine taisykle: saviškio apmauti negalima, saviškiui privalu bet kokiu atveju padėti. Šia nuostata vadovaujasi visos bent kiek sėkmingiau besivystančios nacijos. Pavyzdžiui, žydai. Žinoma, ir Izraelyje pasitaiko išimčių. Ir musulmonai nėra tokie vieningi kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kitos tautos labiau įsisąmoninusios pagrindinę, sėkmę bylojančią nuostatą: savų apgaudinėti negalima. Tada bus nebaisi ir Maskva, “tiesiog norinti sunaikinti Lietuvą”.

Nuotraukoje: filosofas Dainius Razauskas, tvirtinantis, jog “Maskva tiesiog norinti sunaikinti Lietuvą”.

2011.04.21


Prisijunkite prie diskusijos