Mažytė smulkmena: kodėl idealizuojami prisipažinusieji?


Print

Pirmadienį atidžiai klausiausi LRT aktualijų laidos „Teisė žinoti“. Žurnalistė Rita Miliūtė kėlė klausimą, kaip turėtume pasielgti su 1598 asmenimis, kurie kadaise talkino nusikalstamai Sovietų Sąjungos organizacijai KGB, bet, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, savanoriškai prisipažino turėję nederamų ryšių.

Sudėtinga tema. Daug niuansų, kai kurie – prieštarauja vienas kitam. Bent man taip atrodo.

Lietuvos valstybė anuomet garantavo, kad prisipažinusiųjų turėjus sąsajų su KGB praeitis netaps vieša, kad jų nuodėmes valstybė akylai saugos, kad juos gins nuo galimo Rusijos šantažo.

Toks atsikūrusios valstybės žingsnis buvo ir protingas, ir toliaregiškas. Patraukti savo pusėn geriau nei atstumti. Juolab kad žymiai daugiau KGB talkininkų, rezervistų ir bendradarbių – vis tik neprisipažino. Galbūt netikėjo Lietuvos valstybės ateitimi. Galbūt bijojo KGB keršto. Ir vis dėlto neprisipažino.

Todėl prisipažinusiuosius privalome gerbti. Savanoriškas risipažinimas bendradarbiavus su sovietų saugumu – drąsus poelgis.

Duoto žodžio Lietuvos valstybė privalo laikytis bet kokiu atveju. Jei prisipažinusiems garantavo, kad santykiai su KGB nebus atskleisti, tai tokių garantijų negalima atšaukti niekad niekada.

Tačiau mūsų įstatymai, pasirodo, taip sukalti, kad šių metų liepos mėnesį baigiasi terminas, iki kada savanoriškai prisipažinusiųjų pavardes privalu saugoti. Prisipažinusiųjų bylos buvo paženklintos žyma „slaptai“. O tai reiškia, kad medžiaga, turinti tokią žymą, privalo būti saugoma lygiai 15 metų. Po to saugojimo terminas gali būti pratęstas arba ne.

Taigi galvosūkis daugiau negu rimtas – kas skelbs nuosprendį, jog 15 metų terminą tikslinga arba netikslinga tęsti? 

Žurnalistės R.Miliūtės vadovaujamoje laidoje dalyvavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, šio komiteto narys parlamentaras Arvydas Anušauskas, parlamentarė liberalė Dalia Kuodytė ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovė Birutė Burauskaitė.

Visi į laidą atvykusieji tvirtino, jog pratęsimas – privalomas. Kitokią poziciją turinčiųjų laidoje nebuvo. Tikriausiai teisinga nuostata. Priešingu atveju išduosime tuos, kurie besikuriančiai valstybei pademonstravo lojalumą ir ištikimybę. Akivaizdu, kad valstybė, pažadėdama slėpti prisipažinusiųjų nuodėmes, niekad niekur nepabrėžė, esą nuodėmių slėpimas truks tik 15 metų. Valstybė tiesiog įsipareigojo saugoti sąsajų su KGB paslaptį niekur nenurodydama konkrečių terminų.

Be to, nevertėtų pamiršti, jog Rusijos slaptosioms tarnyboms, nors jos ir labai daug žino, vis tik velniškai įdomu sužinoti, kas gi yra tie prisipažinusieji ir kokius postus jie šiandien užima. Seimo NSGK narys A.Anušauskas minėjo, jog per pastaruosius 15 metų pasitaikė atvejų, kai prisipažinusiuosius dabartinės Rusijos slaptosios tarnybos bandė susigrąžinti į savo glėbį. Tokių nutikimų – ne vienas.

Todėl Lietuva ir vėl gali įsivelti į beprasmiškus, nereikalingus ar net žalingus ginčus, priversdama pergyventi, nervuotis ir abejoti valstybės duotomis garantijomis sąžiningai, patriotiškai pasielgusius vyrus ir moteris. Būtų labai skausminga, jei prisipažinusieji bent akimirkai nusiviltų prisipažinę, o nuslėpę kagėbistinę nuodėmę – apsidžiaugtų nepadarę atgailos.

Beje, Lietuva jau įsivėlė į ginčus. Pretekstas diskusijoms apie slaptųjų tarnybų karus – labai parankus. Lietuvos generalinė prokuratūra pranešė sulaikiusi prieš Lietuvą veikusį kadrinį Rusijos FSB agentą. FSB darbuotojas siekė sužinoti informaciją, kuri prieinama tik Lietuvos vadovams. Tad VSD šį sykį sučiupo labai rimtą šnipą. Vaizdžiai tariant, – tikrą šnipą. Ankstesnieji trys šnipų suėmimo atvejai per pastaruosius keletą metų savo svarba vargu ar prilygsta šiam atvejui. Lietuvos rankose – kadrinis FSB darbuotojas, siekęs šnipinėti tik aukšto rango Lietuvos vadovus ir neturėjęs jokios diplomatinės priedangos.

Rusijos slaptųjų tarnybų žinovas, garsiosios knygos „Apgaulė“ autorius, britų žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas sveikina Lietuvą, išdrįsusią įkalinti slaptą informaciją rinkusį FSB darbuotoją (delfi.lt, BNS).

E.Lukaso nuomone, tai puiki prevencinė priemonė. Jei Lietuva, vengdama diplomatinio skandalo ar prisibijodama Rusijos pykčio, FSB šnipą būtų tyliai išsiuntusi iš šalies kaip nepageidaujamą asmenį, – turėtume įprastą situaciją, skatinančią rusus dar aktyviau šnipinėti. Juk įkliuvus pati didžiausia bausmė iki šiol – tik išsiuntimas iš šalies. Tiksliau tariant, jokios bausmės.

Bet gegužės 4-ąją Lietuva pasielgė griežtai – iškart pritaikyta griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas trims mėnesiams. Jei įrodymai – konkretūs, suimtojo laukia trejų metų įkalinimo bausmė. Geriausiu jam atveju. Blogiausiu jam atveju – penkiolima metų nelaisvės.

Toks Lietuvos principingumas turėtų sumažinti Rusijos slaptųjų tarnybų siautėjimus. Logiškai mąstant, rusų šnipai dabar, tikėtina, dirbs lėčiau, rečiau, atsargiau. Juk kalėjime praleisti net ir kelerius metus – menkas malonumas.

Tiesa, knygos „Apgaulė“, apie kurią daug rašyta slaptai.lt portale, autorius E.Lukasas pastebi, jog aplinkybė, esą prieš Lietuvą veikė FSB (Federalnaja služba bezopasnosti), o ne SVR (Služba vnesnej razvedki), rodo, kad Kremlius Lietuvą vis dar bando traktuoti kaip „artimąjį užsienį“. Mat Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar JAV veikia ne FSB, o būtent SVR agentai.

Žodžiu, dėl FSB darbuotojo sulaikymo gegužės 4-osios laida „Teisė žinoti“ tapo dar aktualesne. Tačiau tądien neužsiminta, ar Lietuva turi teisę aklai pasitikėti visais asmenimis, kadaise prisipažinusiais turėjus ryšių su KGB?

Nejaugi tarp visų savanoriškai prisipažinusiųjų nėra nė vieno, kuris vis tik "žaidžia dvigubą žaidimą“? Kodėl niekas iš laidos dalyvių nesvarstė, ar negalėjo nutikti taip, kad kai kuriuos prisipažinti nusprendusius asmenis skatino ne sąžinė ir meilė Tėvynei, o Rusijos slaptosios tarnybos, siekusios pažinti Lietuvos kontržvalgybos atsakomuosius veiksmus? Nejaugi nėra nė vieno prisipažinusiojo, kuris, prieš prisipažindamas, pirmiausiai pasitarė su KGB, kaip egtis? Taigi netikiu, kad mūsų VSD turi absoliučiai visą reikalingą informaciją apie visus prisipažinusiuosius.

Tad laidos dalyvių vienpusiškumas mažumėlę stebina. Kodėl idealizuojami prisipažinusieji? Kodėl manoma, kad tarp prisipažinusiųjų negali būti „fiktyviai atėjusių išpažinties“?

2015.05.05; 11:04


Prisijunkite prie diskusijos