Medininkų žudynės turi savo braižą


Print

Man nėra galimybių rimčiau susipažinti su tuo, kaip Lietuvoje tiriama Medininkų žudynių byla.

Neturiu galimybės ir dalyvauti teismo posėdžiuose, nes esu panevėžietis.

Todėl dėkoju visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt, išsamiai rašančiam apie šią bylą. Skaitant žurnalisto Gintaro Visocko rašinius, į akis krenta daug įvairiausių detalių. Įsiminė ir advokato Žilvino Levicko straipsnis, ir teisininko iš Amerikos Romano Sedlicko videointerviu. Todėl noriu pasidalinti kai kuriais ir savo pastebėjimais.

Pirma, kas krenta į akis, kad Medininkų žudynės turi savo ryškų braižą – čia tarsi būta skerdynių. Dėl įvykio vietos apžiūros galiu pasakyti: labai informatyvūs galėjo būti kraujo lašų (purslų) tyškimų tyrimai. Mat kraujas tykšta visais atvejais: ant aukos kūno, drabužių, kitą auką, o tos aukos irgi – kitus objektus ir kitas aukas. Tokiu būdu galima daryti bent preliminarias išvadas apie šaudžiusiųjų vietą, jos kitimą (aukų judėjimas įvykio vietoje). Tai juk privalėjo būti padaryta pirmosiomis įvykio vietos apžiūros minutėmis. Manau, kad Medininkų užpuolimas – ne karinė operacija, nes į karinę operaciją ji nepanaši. Ji surengta iš pasalų ir lokaliu būdu. Šios žudynės – greičiau partizaninio karo variantas, o tai reiškia, kad greičiausiai OMON’o, draugovininkų arba kitų ekstremistų, kurių, galbūt, mūsų specialiosios tarnybos ir nesugebėjo susekti. Žinoma, reikia patikrinti visas versijas. Visų versijų nustatymas – paprasta, bet pagrindinė taisyklė tiesai nustatyti.

Tiesa, man kelia abejonių ir vadinamoji OMON’o versija. Tokie OMON’o veiksmai tegalėjo būti palydėti politinio užsienio spaudimo, kuris buvusiai Sovietų Sąjungai ypatingai tuo metu buvo nepalankus. Dar daugiau – tokį OMON’ą tikriausiai būtų sunaikinusios pačios sovietų karinės struktūros (nebūtų kur jų dėti, nei į kalėjimą sodinti, nei išduoti, nei jų panaudoti kitose operacijose, – žodžiu tikra bėda ir kompromitavimasis). Nesuvokiama tik viena – kaip Lietuvos prokuratūra taip aplaidžiai atliko ikiteisminį tyrimą ir bylą perdavė teismui. Į akis krenta du dalykai: keistokas aplaidumas atliekant ikiteisminį tyrimą ir neribotas įžūlumas neištirtą bylą perduodant į teismą. Čia tikrai ne vieno, bet kelių prokurorų „nuopelnas“.

Dabar, mano galva, akivaizdu, kad būtina svarstyti elgesį tų, kurie šį tyrimą atliko ir bylą siuntė teismui bei teisme palaiko kaltinimus. Reikia išsiaiškinti, kas, kam ir kodėl daro spaudimą dėl šios bylos. Tai – antra šios labai svarbios ir tuo pačiu gėdingos bylos privalomoji dalis. Tačiau aš netikiu, kad Lietuvoje yra tokių jėgų, kurios galėtų ką nors pakeisti teisėtumo, teisybės ir žmoniškumo labui. Pavienių asmenų pastangų tegali pakakti tik atskleidžiant ir apnuoginant tautos gėdą.

Jeigu ekspertai netyrė kraujo pėdsakų susidarymo mechanizmo, – šias aplinkybes vis tiek būtina ištirti. Toks tyrimas reikalingas, kad būtų galima kuo smulkiai rekonstruoti įvykį, nustatyti užpuolikų skaičių, užpuolikų ir aukų elgesį įvykio metu. Tomo Šerno jau nebuvo, tad teismui būtinai reikia išsiaiskinti, kas atrado nužudytus mūsų pareigūnus pirmasis. Būtina nustatyti, ar nužudytuosius suradę asmenys ar medicininės pagalbos darbuotojai ir kiti asmenys lietė ir judino nužudytuosius. Jeigu taip, tai kaip keitė jų padėtis.

Kadangi tiksliai nežinau visų bylos aplinkybių (kokie tyrimai daryti, kokie jų rezultatai), daugiau negaliu nieko komentuoti. Galiu tik spėti, jog užpuolikų buvo mažiausiai trys. Vienas turėjo pulti budinčius automobilyje, kitas – namelyje, trečias – pridengti, ketvirtas – vairuotojas. Be to, manau, netoliese privalėjo būti palaikymo ir pridengimo grupė irgi iš maždaug trijų asmenų. Manau, kad užpuolikai pasirinko netinkamus ginklus. Automatai “Kalašnikov” šūviams iš arti nėra pritaikyti, jeigu jų vamzdžiai nesutrumpinti. Tai rodo, kad jie neturėjo galimybės pasirinkti ginklų. Tokiu atveju užpuolikai nėra iš specialiųjų tarnybų, nes tai – ne spec. paskirties karinio būrio braižas. Tačiau taip galėjo būti daryta specialiai – siekiant suklaidinti tyrėjus.

Taip pat manau, kad operacijos metu kariai nekalba, todėl labai keista, kad jie kalbėjo ir dar lietuviškai… Tuomet vargu ar tai galėjo būti omonininkai iš Rygos. Iš nedidelio atstumo spec. paskirties kariai lengvai šaudo labai taikliai. Šūviai į pakaušį primena II-ojo pasaulinio karo meto baudžiamąsias akcijas. Be to, byloje būtina nustatyti užpuolimo vietą, nes tai susiję su nusikaltėlių atvykimo ir išvykimo is vietos pėdsakų paieška. Tuose keliuose būtinai reikėjo ieškoti daiktinių (galimai atsitiktinai pamestų ar kitaip prarastų) daiktinių įrodymų, galimų liudininkų. Pagal įvykio vietoje rastus įkalčius, įskaitant mūsų pareigūnų sužalojimų pobūdį ir kilmę (šūvių trajektorijas, kūnų žaizdas) nesunkiai buvo galima sudaryti psichologinį potencialių užpuolikų portretą. Rimtai atliekant tyrimą tai visuomet būdavo daroma net ir anais laikais. Ar tai byloje padaryta? Nuo šito privalėjo prasidėti visas Medininkų bylos tyrimas…

Vertėtų kruopščiai patikrinti, kas iš draugovininkų arba su jais siejamų asmenų išvyko iš Lietuvos, dingo be žinios arba buvo rastas tariamai nusižudęs, mirė arba tiesiog buvo nužudytas. Manau, kad egzekucijos vykdytojus greičiausiai galėjo sunaikinti…

Dar viena pastaba. Joks profesionalus žudikas nepraeis pro priešininką, t.y. pro T.Šerną, kaip jis pasakojo televizijai 1996-aisiais metais, duodamas interviu. Tai – taktinė klaida, kurios nepadarytų  net naujokas iš specialiųjų tarnybų. Galima teigti, kad šaudė nepatyręs arba buvo absoliučiai tikras, kad T. Šernas neturi ginklo ir nesipriešins, todėl nėra jokio pavojaus. Jei teisingai suprantu, šaulys praėjo pro T.Šerną, kitus pareigūnus, ir tada jiems šovė į galvas, paskui į T.Šerną ir pasišalino? Jeigu taip, tai nesuprantama, kodėl nemanė, kad ir jis pats gali būti užpultas mūsų pareigūnų? Kodėl jis buvo toks tikras? Ar jis asmeniškai juos gerai pažinojo? Gal net labai gerai pažinojo, kad buvo toks tikras….

Jeigu rasta kariška neperšaunama liemenė, tikėtina, kad ji – sužeistojo užpuoliko. Visiškai tikėtina, kad jam ją nuėmė, kad palengvintų kvėpavimą ir būtų įmanoma apžiūrėti žaizdą. Ypač jei jam reikėjo skubios medicininės pagalbos, neperšaunamą liemenę reikėjo nuimti. Be to, jeigu pirštų antspaudai ir liemenė paliekami automobilyje jų neslepiant, tai, greičiausiai, kad Medininkų posto užpuolimas buvo atvykusiųjų iš kitos šalies (nebūtinai iš Rygos) arba sovietinių kariškių, kurių daliniai nebuvo laisvai prieinami mūsų prokurorams, darbas, nes jie nebijojo būti identifikuoti. Jų nebaugino net tokiais atvejais privalomos ekspertizės. Arba jie labai skubėjo, nes jų sėbras buvo sunkiai sužeistas.

Šioje situacijoje (sušaudymas) yra labai svarbi aplinkybė – ar buvo vykdomas sumanymas visus nušauti į pakaušį (o tai neabejotinas egzekucijos požymis), t.y., kad nekiltų abejonių dėl pasipriešinimo, susišaudymo ar užpuolimo motyvų. Motyvas – egzekucija. Matyt, buvo reikalinga, kad visi nušautieji būtų posto vagonėlyje. Tai rodo, kad jie nužudyti savo tarnybos vietoje, o ne kažkur kitur. Tačiau turėjo likti nužudytųjų kūnus kiaurai praskriejusių kulkų žymės! Kalašnikovui naudojami šoviniai pasižymi didele galia. Pagaliau jos turėjo būti visos surastos, o kaip aiškėja, rastos ne visos. Todėl tikėtina, kad kitus nušautuosius (sužeistuosius) už vagonėlio ribų atitempė ir paliko vagonėlyje. Be to, tai – aplinkybės, įrodančios tikrąjį užpuolimo motyvą. Teismui būtina nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes ir nusikaltimo motyvus. Tad nei tyrėjai, nei teismai neturi jokios teisės ignoruoti šių aplinkybių, nes tokią pareigą jiems numato įstatymas. Priešingai – nenoras nustatyti šias aplinkybes  prilygsta šios bylos nuasmeninimui.

Aplinkybė, kaip, remiantis T.Šerno parodymais, elgėsi užpuolikai, parodo, kad labai tikėtina, jog tai iš tiesų galėjo būti OMON’as ar kitoks dalinys, kuriame tarnavo kalbantys lietuviškai. Ir ne vienas, nes juk vargu ar jis lietuviškai kalbėjo pats su savimi? Be to, ryškus visų guldymas ant grindų – įprasta OMON’o veiklos forma. Jie taip buvo išmokyti, jie taip darė iki šio įvykio. Arba kažkas pakankamai (jei netikėčiau Tomo pasakojimu, šito neatmesčiau) tiksliai mėgdžiojo OMON braižą Medininkuose. Atkreipkite dėmesį, užpuolikas susiduria akis į akį su T.Šernu, bet nepasimeta. Jis lyg gerai žino, kad jam niekas nesipriešins (keista, kodėl taip jis mano, jeigu jau tuo metu vienas iš jų buvo sužeistas mūsų, Lietuvos pareigūno). O gal jis to dar nežinojo? Kodėl nežinojo? Susidariau nuomonę, kad šis užpuolikas yra ne kartą puolęs tokius postus, gal net ir Medininkų, ir jau žinojo, ko galima tikėtis ir laukti. Jeigu taip, tai vėl ši aplinkybė nurodo į OMON’ą.

Be to, T.Šernas sako, kad tai buvo OMON’as, jis juos skyrė. Būtų gerai, kad T.Šernas galėtų paaiškinti savo nuomonę dėl OMON’o, gal jis pasakytų svarbių dalykų, pavyzdžiui, kad pažino iš kalbėjimo manieros, tono, elgesio, aprangos detalių ir pan. Ar jis buvo kada nors iki to susiduręs su Rygos OMON milicininkais?

Man keista, kodėl nėra dirbamas diplomatinis darbas, kodėl neapklausiami galimi nusikaltimo organizatoriai. Ir dar, matyti, kad byloje yra nepatikimų liudijimų, kodėl jais remiamasi? Juk esmė ta, kad patys buvę OMON’ininkai davė parodymus, kurie netiesiogiai siejasi su šiuo nusikaltimu. Jeigu sakė netiesą, tai reikia reikalauti ir ieškoti tiesos.

Nepaprastai svarbus yra buvusio krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus atsakymas viename iš Slaptai.lt straipsnių. A. Butkevičius savo interviu įrodinėja, jog jam pavaldūs agentai sekė svarbiausius sovietinius karinius, OMON’o objektus. Vadinasi, KAD agentai buvo tikrai pamatę, kad su „Latvija“ į sovietinio karinio dalinio teritoriją atvežamas kažkoks sužeistas žmogus. Šią aplinkybę pastebėjo ir advokatas Ž.Levickas. Gal tada A.Butkevičiui žinoma, koks to sužeistojo likimas? Kur jį po to išvežė? Bet mūsų teisėsauga nesiteikė apklausti vieno iš svarbiausių to meto Lietuvos pareigūnų – krašto apsaugos departamento vado. Absurdas kažkoks. A.Butkevičius portale Slaptai.lt aiškių aiškiausiai sako: šią bylą analizuoti galima tik nepamirštant tuometinės bendrosios politinės situacijos. Bet mūsiškiai ją iš tiesų, susidaro įspūdis, analizuoja kažkaip atsietai – politinės realijos sau, žmogžudystė – sau. O juk čia itin svarbu: kas įsakė sušaudyti mūsų vyrus? Kas užsakovas? Kokia jo pavardė, pareigos, laipsnis? Kaip galima teisti buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną, jei nežinoma, kas jam įsakė arba liepė jam užpulti Medininkų postą? Jei tai įsakė padaryti koks nors realybės jausmą praradęs, sužvėrėjęs OMON būrio vadas – viena, jei įsakymą davė kažkas, sėdintis Maskvoje, – visai kas kita.

Be to, kol kas nepastebėjau, jog būtų rašoma, kokia konkreti, jei tai – tiesa, ką sako prokurorai, K.Michailovo kaltė. Nejaugi nebūtina tiksliai išsiaiškinti, kiek konkrečiai jis nušovė žmonių? Ir kodėl mūsų teisėsauga neskatino K.Michailovo bendradarbiauti su jais? Iš karto užsipuolė jį, pasmerkė, ir dabar K.Michailovas su mūsų teisėsauga visiškai nebendradarbiauja. O juk K.Michailovo nuoširdūs parodymai galėjo būti labai vertingi. Ne vien apie Medininkus kalbant. Tad čia dar vienas klaustukas: gal kažkas specialiai elgėsi būtent taip, kad K.Michailovas užsidarytų savyje? Juk dabar atmetami visi alei vieno K.Michailovo ir jo gynėjų prašymai, net tie, susiję su jo sveikatos pablogėjimais. Kai su manimi taip elgiamasi, nelauk, kad aš su tavimi būčiau atviras. Todėl K.Michailovo uždarumas man labai suprantamas. Pasak advokatų, sąžiningas proceso taisyklių laikymąsis galėjo paraginti kaltinamąjį duoti parodymus, pavyzdžiui, siekiant, kad teismas atsižvelgtų į jo nurodytas aplinkybes ir sumažintų bausmę. Tai galėjo būti naudinga visai Lietuvai. Ar tiesa, kad “tokio kaltinamojo procesinio „užsidarymo“ siekimas gali būti nusikalstamas”?

Vargu bau ar šioje byloje teisėjų kolegijos pozicija suminkštės, nes ji atliko savo darbą, ir ji tikrai nenorės prisipažinti kažkur suklydusi. Todėl Medininkų byla bus nagrinėjama aukštesniųjų instancijų teismuose.

Bet juk byloje – daug neįrodytų dalykų. Ar prokurorai įrodė, kad Konstantinas Michailovas buvo įvykio vietoje? Ar įrodė, kad jis susijęs su Medininkų žudynėmis? Absurdas: ši byla svarbi Lietuvai, bet dėmesio jai – beveik jokio. Stambioji Lietuvos žiniasklaida arba nieko nerašo apie šią bylą, tyli, arba atkartoja prokurorų žodžius, o va K.Michailovą ginančių advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės argumentų negirdi. Dar svarbus pastebėjimas. Rusija paprastai visuomet gina savo žmones. Net ir tuos, kurie akivaizdžiai kalti. Šiuo atveju Rusija K.Michailovo niekad niekur neužtarė. Tyli ir rusiškoji žiniasklaida. Rusų radonąjį partizaną Vasilijų Kononovą štai kaip atkakliai ir įžūliai gynė, nors akivaizdu, kad tas dalyvavo žudant taikius civilius Latvijos žmones, nėščias moteris. O štai buvusio Rygos OMON milicininko bylos nė nepastebi. Toks tylėjimas man primena sąmokslą. Aš darau išvadą, jog Rusijai naudinga, kad už Medininkų žudynes į kalėjimą sėstų būtent šis vargšas eilinis milicininkas – K.Michailovas. Bet kodėl naudinga? Siekiama, kad tikrieji žudikai būtų paslėpti? Kad liktų nežinomi tikrieji užpuolimo užsakovai?

Toks elgesys Lietuvai neturėtų būti priimtinas. Nejaugi nesuvokiame, kad Medininkų byloje kompromituojama visa Lietuva, smunka Lietuvos kaip valstybės prestižas ir autoritetas? Iki šios dienos Lietuvoje visi, kas priešinosi neteisėtumui, buvo nuteisiami arba sukompromituojami. Kas laukia žurnalisto G.Visocko, narpliojančio šią temą? Kokios intrigos prieš jį galbūt kuriamos jau dabar? Nejaugi niekas nesuka galvos, kaip būtų galima jį nutildyti, sukompromituoti?

O pabaigai prisiminsiu prokurorų dažnai naudojamą sąvoką „gynyba neįrodė“. Tai va – gynyba baudžiamojoje byloje neprivalo įrodinėti ginamojo nekaltumo. Nejaugi mūsų teisėsaugai nesuvokiami net tokie elementarūs momentai? Gynyba neįrodinėja, o grindžia savo teiginius. Gynyba, siekdama apginti ginamąjį, iškelia abejones dėl pateiktų kaltinimų. Gynyba iškelia logiškas abejones, o kaltinamojo kaltę privalo įrodyti kaltintojas ir teismas. Tokie advokatų argumentai man suprantami. Prokurorų pareiškimai, esą “gynyba neįrodė”, skamba absurdiškai.

2011.04.13


Prisijunkite prie diskusijos