Kovo 14-oji ir kovo 16-oji – ypatingos dienos tiems, kurie atidžiai domisi istorine ir tuo pačiu labai painia, sudėtinga Medininkų skerdynių byla.
Tragiškus 1991-ųjų liepos 31-osios įvykius tiriančios Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos laukia sudėtingas galvosūkis. Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai teisėjų kolegijai netrukus teks apsispręsti, kaip derėtų pasielgti su buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginančiųjų advokatų prašymais. Per paskutiniuosius ketverius metus, kai į Lukiškių tardymo izoliatorių buvo uždarytas vienintelis kaltinamasis omonininkas K.Michailovas, tokių prašymų susikaupė apie tris šimtus.
Žvelgiant paviršutiniškai, žinoma, galima manyti, esą K.Michailovo advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė teisėjus prašymais užvertė specialiai, turėdami negražių tikslų. Pavyzdžiui, siekdami kiek įmanoma ilgiau vilkinti į pabaigą einančios bylos tyrimą. Tokia nuomonė – galima. Tokių nuomonių šiandieninėje Lietuvoje – nors vežimu vežk. Ypač tarp primityviųjų patriotų, kurie šventai įsitikinę, jog žino, kas šaudė tą naktį į mūsų pareigūnus Medininkų poste.
Bet ar tokia nuomonė – teisinga? Tereikia atidžiai perskaityti bent jau pusę K.Michailovo gynėjų prašymų, ir atidesnis skaitytojas čia pat susidarys palankią nuomonę apie Lukiškėse uždaryto omonininko gynėjus. Bent jau man skaitant buvusio omonininko gynėjų prašymus nepasirodė, jog advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės klausimai – absurdiški, nereikalingi, iš piršto laužti. Mano nuomonė, esą šią bylą prokurorai tyrė atmestinai, paviršutiniškai, nes neatliko itin daug svarbių apklausų, tyrimų, eksperimentų, – dar labiau sutvirtėjo. Kas čia blogo, nusikalstamo, jei advokatai siekia atkreipti teisėjų kolegijos pirmininkės S.Bieliauskienės dėmesį į dešimtis klausimų, į kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius bylą tiriantys prokurorai net neieškojo atsakymų? Būtent – neieškojo. Nors laiko turėjo užtektinai – dvidešimt metų.
Pavyzdžiui, K.Michailovo – Nikulino advokatai prašo, jog teisėjai S.Bieliauskienė, Viktoras Dovidaitis ir Vladislavas Lenčikas apklaustų europarlamentarą prof. Vytautą Landsbergį. Pasirodo, Medinininkų žudynių bylą tyrusiems prokurorams Rolandui Stankevičiui ir Sauliui Verseckui net mintis nekilo, esą prof. V.Landsbergis, 1990 – 1992-aisiais metais faktiškai ėjęs Lietuvos prezidento pareigas, gali turėti svarbių duomenų šia tema. Sakykim, apie tai, kas be Rygos omonininkų dar galėjo surengti Medininkų pareigūnų žudynes. Net ir pats aršiausias prof. V.Landsbergio oponentas supranta: tuomet aukštesnio rango pareigūno už prof. V.Landsbergį Lietuvoje nebuvo, būtent jam, o ne kam nors kitam, buvo teikiama pati slapčiausia, konfidencialiausia informacija. Tad neišklausyti prof. V.Landsbergio nuomonės apie Medininkų tragediją – daugiau negu keista.
Tačiau Medininkų bylą tyrusieji prokurorai pasielgė būtent keistai. Teisme jie pareiškė, jog prof. V.Landsbergio nėra jokio reikalo apklausti, kadangi … nėra žinių, jog jis tą naktį būtų buvęs Medininkuose. O jei nebuvo tą nakį Medininkuose, suprask, negalįs suteikti svarbios informacijos. Jūs tik įsiklausykite į šią prokuroro R.Stankevičiaus išmintį! Vadovaujantis sveiku protu, ištarta akivaizdžiausia nesąmonė. Remiantis šia geležine logika, teismas neturėjo teisės apklausti ir iki šiol apklaustų beveik 120-ies liudininkų, kadangi taip pat nėra jokių žinių, kad jie 1991-ųjų liepos 31-ąją ar rugpjūčio 1-ąją buvo Medininkų poste ar netoli Medininkų posto. Tačiau toks prokuroriškas įsitikinimas kažkodėl nesulaukė nė menkiausio teisėjų kolegijos nusistebėjimo. Žodžiu, jei teisėjų kolegijos pirmininkė S.Bieliauskienė palaikys absurdišką prokuratūros poziciją, prof. V.Landsbergis taip ir liks nė sykio neapklaustas Medininkų byloje. Nors dar kartą pabrėžiu: tą naktį, kai Medininkuose buvo nužudyti mūsų policininkai, muitininkai ir “Aro” pareigūnai, V.Landsbergis buvo faktinis šalies prezidentas. O tai reiškia, kad tuomet jis buvo vienas geriausiai informuotų asmenų Lietuvoje.
Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų teisėjai negūžčiojo pečiais ir tuomet, kai prokuroras R.Stankevičius reikalavo atmesti advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės prašymą apklausti tuomet Krašto apsaugos departamento direktoriaus pareigas ėjusį Audrių Butkevičių ir buvusį vicepremjerą Zigmą Vaišvilą. Advokatų įsitikinimu, šie pareigūnai, kaip ir prof. V.Landsbergis, tomis lemtingomis dienomis užėmė itin aukštas pareigas, vadinasi, galį teismui suteikti svarbių duomenų. Į šį prašymą prokuroras R.Stankevičius atsiliepė vėl originaliai: nėra jokio reikalo trukdyti šių vyrų, mat nėra duomenų, kad lemtingąją naktį jie abu … būtų buvę Medininkuose ar drauge važiavę su omonininkais, anksčiau nebuvo apklausti prokuratūroje ir patys neprašė, kad juos apklaustų. Taigi istorinėje, rezonansinėje Medininkų byloje, sprendžiant iš teisėjų nepalankumo net menkiausiam advokatų krustelėjimui, greičiausiai nebus išklausyta ir šių kadaise aukštas pareigas ėjusių Lietuvos pareigūnų pozicija.
K.Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai pateikė teismui prašymą, kad būtų ištirtos Medininkuose žuvusiųjų mūsų pareigūnų panagės. Nes tik atlikus šį tyrimą įmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar Medininkų postą saugojusieji mūsų pareigūnai priešinosi užpuolikams. Kokia mintis gali šauti į galvą išgirdus tokį prašymą? Mintis tik tokia: kodėl iki šiol nebuvo atliktas šis svarbus tyrimas? Juk būtent tokio tyrimo metu buvo galima konkrečiai, be jokių abejonių, išsiaiškinti, ar vyrai rankomis priešinosi ir ar bent vienas mūsų pareigūnas buvo susigrūmęs su kaltinamuoju omonininku K.Michailovu – Nikulinu. Tačiau tokiais klausimais prokurorai sau galvų nekvaršino. Jų pozicija kategoriška: nereikia atlikti šių tyrimų, kadangi ir taip žinoma, jog … nesipriešino.
Advokatai yra prašę, jog būtų atliktos ekspertizės, ar iš surastų mūsų nužudytųjų pareigūnų Algimanto Juozako ir Mindaugo Balavako ginklų buvo šaudyta tą lemtingąją naktį. Tokia ekspertizė būtų padėjusi išsiaiškinti, ar mūsų vyrai priešinosi užpuolikams ginklų pagalba. Tačiau prokurorai tvirtino, jog ir šios ekspertizės Medininkų byloje – nereikalingos. Čia derėtų atkreipti dėmesį į dar vieną sveiku protu nesuvokiamą aplinkybę. Maža to, kad per dvidešimt metų niekam iš prokurorų nešovė mintis pasidomėti, ar iš surastųjų ginklų buvo šaudyta 1991-ųjų liepos 30-31-ąją arba kada nors vėliau. Surasto M.Balavako automato mūsų prokuratūra nepridėjo net prie Medininkų bylos daiktinių įrodymų. Jie tą ginklą kažkodėl perdavė Ginklų fondui. Jei jau ginklo nereikia bylos tyrimui kaip daiktinio įrodymo, kodėl tas ginklas bent jau nebuvo perduotas į Medininkų memorialo muziejų arba gražintas policijos rinktinei „Aras“?
Šiandien puikiai žinoma, jog tą naktį netoli Medininkų posto vagonėlio stovėjo automobilis “Žiguliai”. Automobilį nuo posto skyrė maždaug 800 metrų. Tas automobilis – daugiau nei paslaptingas. Jame aptikti pirštų atspaudų pėdsakai. Prokuratūra išsiaiškino, kad tai – ne Lukiškių tardymo izoliatoriuje uždaryto K.Michailovo – Nikulino pirštų pėdsakai. Tačiau K.Michailovas – Nikulinas – ne vienintelis omonininkas. Ir vis dėlto per 20-imt metų mūsų prokuratūra automobilyje rastų pirštų pėdsakų atspaudų nepalygino su visais tuomet Vilniaus ir Rygos OMON tarnavusių milicininkų pirštų atspaudais, taip pat nepalygino ir su sovietinių draugovininkų, kurie buvo sulaikyti su vieno nužudyto Medininkų pareigūno ginklu, pirštų atspaudais. Kodėl neatliko tokių akivaizdžiai būtinų veiksmų? Jei pirštų pėdsakų atspaudai netinka K.Michailovui, gal jie tinka kokiam nors kitam Lietuvos ar Latvijos omonininkui? Pavyzdžiui, Boleslovui Makutynovičiui. Deja, tokios “smulkmenos” mūsų prokurorams neatrodo reikšmingos.
Medininkų posto vagonėlyje, remiantis oficialia Lietuvos prokuratūros versija, buvo nužudyti iš viso septyni mūsų pareigūnai. Juos nušovė neva trys užpuolikai. K.Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai teigia, kad tokia versija labiau panaši į melą nei tiesą. Mat neįmanoma vagonėlyje, kur, be kita ko, stovi keli stalai ir kelios kėdės, suguldyti septynių vyrų ir dar į vagonėlį įsprausti trijų automatais su garso ir ugnies slopintuvais ginkluotų užpuolikų. Netilptų. Prokurorai patys sutiko su šiuo faktu, prašydami advokatų prašymą atmesti.
Taigi advokatai nepaprašė nieko ypatingo. Jie tiesiog norėtų, jog būtų atliktas eksperimentas: vagonėlyje suguldomi septyni vyrai, o dar trys atsistotų šalia jų su “Kalašnikov” automatais, prie kurių pritvirtinti duslintuvai. Advokatai įsitikinę, jog šis itin lengvai surengiamas eksperimentas leistų paneigti oficialiąją versiją, jog Medininkų pasienio postą saugoję lietuviai buvo nužudyti vagonėlyje.
Kad teismui būtų paprasčiau, advokatai patys atliko ir nufotografavo šį nesudėtingą eksperimentą. Jo metu išsiaiškinta, jog jei septyni Medininkų posto pareigūnai būtų buvę nužudyti vagonėlyje, ant jų kūnų būtų likusios artimojo šūvio žymės. Mat vagonėlyje, esant tokiam žmonių susigrūdimui, į gulinčiuosius galima šaudyti tik iš maždaug 14 centimetrų atstumo. Žodžiu, artimojo šūvio žymės – neišvengiamos. Bet dabar gi tokių žymių nėra. Kiekvienas balistikoje bent kiek nutuokiantis vyras suvokia, kad artimojo šūvio žymės išlieka net tuo atveju, jei šaunama net iki trijų metrų atstumu. Todėl belieka spėlioti, kodėl prokurorai taip atkakliai gina savąją versiją.
Beje, paskutiniojo teismo posėdžio metu prokuroras R.Stankevičius prieštaravo sau pačiam. Jis teisėjams pareiškė, jog toks eksperimentas nereikalingas, mat ir taip akivaizdu, kad dešimt žmonių į vagonėlį tilpti negalėjo. Tad kodėl oficialiai nepareiškia, kad toli gražu ne visi Medininkų pareigūnai gyvybių neteko statybininkų vagonėlyje? Ir tuo pačiu nebando išsiaiškinti, kur konkrečiai jie neteko gyvybių?
K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė prašo teismo, kad būtų dar sykį apžiūrėta Medininkų posto teritorija. Tik šį sykį – ne vien aplink vagonėlį, o nepalyginamai plačiau. Kas čia keisto? Tiesiog advokatai, skirtingai nei prokurorai, siekia pedantiškai tiksliai ir iki galo išsiaiškint kiekvieną aplinkybę. Noras – pagirtinas. Medininkai – ne eilinė byla. Lietuvos masteliais – amžiaus byla. Tačiau prokurorai ir vėl laikosi savo nuostatų: nėra jokių priežasčių imtis šių veiksmų, nes nusikaltimas, matot, surengtas būtent vagonėlyje ir netoliese stovėjusiame automobilyje “Žiguliai”. Bet ar tikrai prokurorų argumentai – įtikinami? Ar tikrai neverta pasižvalgyti kiek plačiau? Juk nusikaltėliai neatskrido į Medininkus sraigtasparniu. Jie atėjo arba atvažiavo žeme. Bet tokie akivaizdūs faktai mūsų prokurorams – nė motais
Beje, advokatas A.Marcinkevičius, stebimas oficialaus valstybės atstovo – teismo antstolio ir LNK televizijos operatorių, kruopščiai ištyrė aplink Medininkų vagonėlį esančią teritoriją ir rado surūdijusią gilzę. O ją radęs paprašė prijungti prie bylos medžiagos kaip daiktinį įrodymą. Vadovaujantis sveiku protu, ir teisėjai, ir prokurorai turėtų džiūgauti. Juk rastas galbūt dar vienas svarbus daiktinis įrodymas. Tačiau teismo posėdyje prokurorai tvirtino nesutinką, kad advokatų rasta gilzė taptų daiktiniu įrodymu, mat advokatai … nepateikė jokių įrodymų, kad būtent iš šios gilzės buvo paleista kulka į bent vieną Medininkų pareigūną. Štai taip: advokatai prašo ištirti, ar iš tos gilzės buvo paleista kulka į Medininkų posto vyrus, o prokurorai sako, jog advokatai neištyrė, ar iš šios gilzės paleista kulka nusinešė bent vieno mūsų pareigūno gyvybę. Sakykit, kas šioje situacijoje vadovaujasi sveiku protu, o kas – bet kokia kaina ieško preteksto atsikratyti galbūt itin svarbiu daiktiniu įrodymu?
Būtent advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės atkaklumo bei užsispyrimo dėka išsiaiškinta, jog Juozas Janonis greičiausiai nebuvo nušautas automobilyje, kaip iki šiol byloja oficialioji prokurorų versija. Mat jei jis būtų buvęs nukautas tame automobilyje, kulkos būtų kliudžiusios jam petį, kaklą, bet tik ne pilvą, galvą ar kojas. Ši tiesa paaiškėjo atlikus nesudėtingą eksperimentą. Tačiau prokurorai, išgirdę apie tokias advokatų inciatyvas, – neapsidžiaugė. Jie puolė teisėjams įrodinėti, jog advokatai negalį atlikti tokių tyrimų, mat tokių eksperimentų metu gauti duomenys yra … niekiniai.
Nuoširdžiai Medininkų žudynių byla besidomintiems gali keistokas pasirodyti nebent advokatų noras išsiaiškinti, būtent kada Lietuvoje švinta liepos paskutiniosiomis dienomis. Iš šalies žvelgiant, toks noras neatrodo itin rimtas. Bet Medininkų žudynių byloje ši “smulkmena” gali tapti svarbia. Mat esama įtarimų, jog kai kurie parodymus davę buvę omonininkai melavo teismui. Kokie jų melavimo motyvai – keblu pasakyti. Šiuo atveju svarbiausia tai, kad jie nesakė visos teisybės. Sakykim, tvirtino, jog grįžo į Vilniaus OMON bazę dar neprašvitus, o tą valandą jau turėjo būti šviesu. Arba – atvirkščiai. Nustačius faktą, kad jie melavo, atsirastų rimtas pretekstas nepasitikėti ir visais kitais jų teiginiais. Tačiau tokią advokatų iniciatyvą prokurorai priėmė priešiškai.
Svarbus ir advokatų ketinimas išsiaiškinti, per kiek laiko galima lengvuoju automobiliu nuvykti iš Medinininkų posto į Vilniaus OMON bazę Valakupių rajone. Ši aplinkybė svarbi tiriant buvusio omonininko Tadeušo Gudaneco parodymus. Mat šis buvęs OMON pareigūnas įrodinėjo, jog lemtingąją naktį į Medininkus vežė tris nežinomus asmenis, atsistojęs atokiau jų laukė apie valandą, o paskui visi grįžo iš Medininkų į bazę Vilniuje. Sprendžiant iš advokatų nustatytų detalių, kada švinta liepos 31-ąją ir per kiek minučių įmanoma įveikti atstumą Medininkai – Vilniaus Valakupių rajonas, T.Gudaniecas tris nežinomus asmenis, greičiausiai – Rygos omonininkus, parvežė iš Medininkų į bazę Vilniuje dar gerokai iki žudynių. Žodžiu, jo vežtieji vyrai negalėjo šaudyti į Medininkų posto vyrus.
Nereikia taip pat pamiršti keisto sutapimo, kad kai advokatai, teismo antstolio akivaizdoje, oficialiai atliko eksperimentą, per kiek minučių įmanoma iš Medininkų pasiekti Valakupius, prokurorai kažkodėl paskubomis dar sykį apklausė buvusį OMON vairuotoją T.Gudaniecą. Ir šis, duodamas parodymus, jau teigė, esą nežinomų vyrų netoli Medininkų posto laukė ne vieną, o mažiausiai dvi valandas. Kitaip tariant, buvo bandoma sudaryti vaizdą, kad gal tie trys T.Gudanieco vežtieji vyrai vis dėlto galėjo dalyvauti žudant mūsų pareigūnus. Štai čia aukso vertės įgyja ir pasakymai “jau buvo prašvitę” arba “dar nebuvo prašvitę”. Advokato A.Marcinkevičiaus žodžiais tariant, buvusio omonininko T.Gudanieco parodymai leidžia bent jau manyti, jog jo į Medininkus prieš pat žudynes nuvežti vyrai galbūt pamatė, kaip giminingos struktūros, pavyzdžiui, KGB, specnazas, Vympel ar Alfa, ruošiasi užpulti Medininkų postą. O gal jau buvo ir užpuolusios. Todėl jie nedelsiant ir pasitraukė iš Medininkų apylinkių, paskubomis sugrįžo į Vilniaus OMON bazę vos pradėjus švisti, taigi lygiai 4 val. ryto, prieš pat Tomui Šernui pastebint prasidėjusį posto užpuolimą.
Netrukus bus aišku, kaip su tais keliais šimtais advokatų prašymų pasielgs Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teismo teisėjai – atmes juos ar pripažins vertais dėmesio istorinės Tiesos vardan.
Nuotraukose: keletas epizodų iš advokato Arūno Marcinkevičiaus atliktų eksperimentų, kurie leidžia abejoti kai kuriomis oficialiomis prokurorų pateiktomis Medininkų žudynių versijomis.
2011.03.14
