Medžio drožėjas, skulptorius Antanas Česnulis ir jo skulptūros


« 2 2 »

Vykdau pasižadėjimą papasakoti savo įspūdžius apsilankius medžio drožėjo, skulptoriaus, kalvio, konstruktoriaus, mechaniko Antano Česnulio sodyboje.

Apie šį talentingą žmogų esu girdėjęs seniai, matęs ne vieną jo darbą. Kai buvo „nutiestas“ Čiurlionio kelias iš Varėnos į Druskininkus, pravažiuodamas dešimtis kartų mačiau jo darbą „Paros laikas“. Arba „Lietuvos istoriją“, „Šv. Baltramiejų“ Druskininkuose. Arba „Mindaugą karalių“ Vilniuje, kai lankiausi Santariškių ligoninėje. Sėdėjau ant jo „Medkirčio suolo“ Juodkrantėje.

Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas Dingelis man ne kartą yra sakęs: Vytautai, būtinai turi pamatyti Antano Česnulio sodybą. Prie Ratnyčios, šalia Druskininkų. Nesigailėsi!

Jeigu Juozas sako, reikia tikėti. Su LPD jis visą Lietuvą yra išvažinėjęs skersai išilgai, ir ne vieną kartą. Jo vežiojamas aš mačiau ir fotografavau gražiausias sodybas Utenos, Šiaulių, Marijampolės, Varėnos, Alytaus rajonuose. Per jį susipažinau su didžiuoju Lietuvos patriotu Viliumi Bražėnu, klausiausi šio talentingo oratoriaus aistringų kalbų dešimtyse mokyklų. Tuose susitikimuose su moksleiviais, visuomene beveik visada dalyvaudavo ir Lietuvos kultūrai daug nusipelnęs aktoriaus Tomas Vaisieta. Sunku pervertinti jo literatūrinę kompoziciją „Pasikalbėjimas su Lietuva“, Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Arą“, neabejotinai dariusius didžiulį įspūdį visiems klausytojams, o ypač moksleiviams.

Ir štai vieną tikrai gražų birželio pabaigos rytą Lietuvai pagražinti draugijos žmonės autobusu riedame Druskininkų link, pas Antaną Česnulį. Šalia prisėdęs Juozas Dingelis man pasakoja apie grožybes, kurias netrukus pamatysiu. Labai vaizdingai ir įtikinamai pasakoja, pasiremdamas žymių žmonių nuomonėmis.

Lietuvoje viešėjo Jūratė Statkutė de Rosales – žymi Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja, išleidusi knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ – su vyru, žymiu Venesuelos architektu. Juozas Dingelis juos globojęs. Ką jiems parodyti, kuo nustebinti? – kankinęsis Juozas. Reikia nuvežti į Verkius, siūlę jam kai kurie žurnalistai. O gal pas Česnulį, labai savitą medžio drožėją, skulptorių? Kas jis toks, tas tavo Česnulis? 

Ir Juozas surizikavęs. Daug svieto matę svečiai buvo sužavėti, ypač Jūratės Statkutės vyras. Jis niekaip negalėjęs patikėti, kad mato vieno žmogaus darbus. Negali būti! Kas tau padėjo? Sodybos šeimininkas svečius nuvedęs prie milžino, rankose laikančio didžiulį akmenį. Va šitas man padėjo, – šypsodamasis pasakęs Česnulis.

Autobuse aš sužinojau apie malūną, kuris nemala, bet gamina elektrą, o viduj keturiuose aukštuose – skulptūros, ant sienų – stambių jo kūrinių nuotraukos. Aukštyn kopiama spiraliniais laiptais… Pamatysi, pasakoja Česnulio bičiulis Juozas Dingelis, įspūdingą akmenų sieną ir nišose iš visos Lietuvos įvairių meistrų išdrožtus, iškaltus rūpintojėlius… O kokia unikali gumbuota pušis, nudžiūvusi supjaustyta ir atvežta į Naujasodę! Visas jos dalis talentingas meistras pavertė meno kūriniais.

Išlipęs iš autobuso aš jau žinojau, kur ugnimi spjaudantis drakonas, kur išraiškingi nematomo spektaklio žiūrovai, kalnelyje susėdę tarsi kokiame amfiteatre, kur Žemaitės „Marti“, kur Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, o kur per Ratnyčėlę brenda šv.Kristoforas… Tik dar nebuvau matęs to stebukladario galiūno Česnulio.

O štai ir jis, visai ne galiūnas, dar gana jauno veido, šiltų akių vyras, labai panašus į tą medinuką, prie kurio šeimininkas paprastai ir pasitinka ekskursantus, svečius, pasiūlo įsigyti knygelių, lankstinukų; juos skaitysime namie, rodysime tiems, kurie čia dar niekada nėra buvę.

Kadangi šitą tekstą iliustruoju nuotraukomis, nematau būtino reikalo pasakoti apie eksponatus, juo labiau, kad vaizdingiau, negu tai padarė pats jų autorius, nesugebėsiu. Galiu ir aš, kaip Jūratė Statkutė de Rosales ir jos vyras, tik nusistebėti: kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jeigu jis žino, ko nori. Jeigu labai nori.

Knygelėje apie Antaną Česnulį, kurią parsivežiau su Naujasodės šeimininko autografu, Adelbertas Nedzelskis rašo: „Nepaisant daugybės darbų, Antanas visada randa laiko kiekvienam apsilankiusiam jo namuose svečiui, mielai kalbasi, pasakoja, rodo. Vargu ar mieste buvo atidaryta paroda, geras koncertas ar įdomus renginys, kur kūrėjas nebūtų dalyvavęs. Jis nepraleidžia nei vieno stambesnio rimto medžio drožėjų kūrybinio plenero Lietuvoje ar užsienyje. Kaip spėja? Visuomet vienodai ramus, niekur neskubantis, nepakeliantis balso, besišypsantis. Paslaptis… Paslaptis neįmenama, net ir iš arti matant vis naujus darbus. Moka, sugeba, pajėgia nuolatos nustebinti to visai nesiekdamas“.

Viena profesorė iš mūsų grupės, pamačiusi šio vidutinio ūgio milžino darbus, dėkodama apkabino jį ir net susigraudino. Pačiais gražiausiais ir nuoširdžiausiais  žodžiais geriau ir gražiau nepasakysi ir nepadėkosi…

XXX

Po ekskursijos Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė į seminarą „Draugijos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Buvo mokomasi rašyti projektus įvairiems fondams. Vadovavo LPD narė Irena Buinickaitė. Lektorė Onutė Bedinskaitė įdomiai pasakojo apie tarpusavio bendravimą, pakantumą kito nuomonei. Seminaras vyko didžiulėje pavėsinėje, kur Antanas Česnulis medžio drožiniuose vaizduoja „Duonos kelią“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.06.29; 13:20 

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *