Melo dedektorius – tai prietaisas, registruojantis įvairius reiškinius, vykstančius žmogaus organizme.
Klausimai, kuriuos užduoda klausovas klausiamajam iššaukia įvairias emocijas, o jos paveikia tam tikrus procesus: padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujospūdis, padažnėja pulsas, keičiasi balso dažnis ir t.t. Operatorius visą tai mato, užrašo, analizuoja ir daro išvadas. Apie tokią galimybę žmonės svajojo jau seniai. Nuo senų laikų žmonėms neduodavo ramybės tiesos ir melo problema.
O žmonės meluodavo, meluoja ir dar ilgai meluos. Meluoja vieni kitiems vadovai bei pavaldiniai, teisingumo organai bei eiliniai piliečiai, vyrai ir žmonos, vaikai ir tėvai ir t.t. Visiškai natūralu, kad kiekvienoje situacijoje iškyla klausimas: kuris sako tiesą, o kuris meluoja. Į tai žmonės stengėsi ir stengiasi atsakyti intuityviai, remdamiesi kasdienine patirtimi. Prisimename, kaip tėvai sakydavo mums mažiems: “Žiūrėk, meluoja, net ausys linksta!”
Taigi dar gilioje senovėje žmonės ieškojo būdų, kaip nustatyti, meluojama ar sakoma teisybė. Šie būdai buvo apgaubti magijos ir misticizmo, nors dauguma jų buvo paremti logika ir pastabumu
Štai keletas pavyzdžių. Jei Kinijoje ir Indijoje įtardavo, kad žmogus padarė nusikaltimą, liepdavo jam kramtyti, o paskui išspjauti ryžių miltus. Jei įtariamasis tą padarydavo be vargo, būdavo laikomas nekaltu. Tai reiškė, kad jo burna neišdžiūvusi, vadinasi, jis nesibaimina.
Arabijos beduinai priversdavo įtariamą asmenį lyžtelėti įkaitintą geležį. Burnoje esant pakankamai seilių, liežuvio nenusideginsi. Na, o vienos Afrikos tropinių genčių vadas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogui susijaudinus virpa rankos, ir jis negali atlikti tikslumo bei kruopštumo reikalaujančio darbo. Pavyzdžiui, vaikinams, įtariamiems nusikaltimu, įduodavo į rankas po paukščio kiaušinį. Pasirodžius nukentėjusiajam, išsigandęs kaltasis suspausdavo kumštį, ir kiaušinio turinys išduodavo.
Romos karvedys Julijus Cezaris /100-44 m.pr.m.e./ savo karius tikrindavo tokiu būdu: jis stebėdavo kario veido spalvą: jeigu tas, suprojektavus tam tikrą situaciją, parausdavo, reiškė drąsus, jeigu pabaldavo – bailus.
Didysis senovės gydytojas ir mąstytojas Ibn Sina /Avicena, apie 980-1037/, kartą bandydamas nustatyti jaunuolio nežinomos ligos priežastį, užčiuopė jo pulsą ir ėmė vardyti moteriškus vardus. Pasakius vieną jų, pulsas ėmė tvinksėti stipriau. Paskui gydytojas vardijo gatves ir išaiškino vaikino pergyvenimų priežasties adresą. Išmintingasis Avicena tuoj pat pasakė gydymą – vestuves.
Senovės Rusijoje, valdant kunigaikščiui Jaroslavui Išmintingajam /XI a./, nusikaltėlis turėdavo plika ranka paimti įkaitintą geležį arba iš verdančio vandens ištraukti metalinį žiedą. Po to jo ranką aprišdavo ir po trijų dienų patikrindavo. Jei teisybės ieškotojai žaizdos nerasdavo, vadinasi, žmogus nekaltas.
Mokslinius pagrindus melui nustatyti 1895 m. savo darbais padėjo italų psichiatras Čezarė Lombrosas. Tirdamas kriminalinę bylą, jis matuodavo įtariamojo pulso dažnį. 1914 m. kitas italų psichologas Vitorio Benusi ėmėsi tyrinėti, kaip kinta kvėpavimas, žmogui bandant ką nors nuslėpti. Lygindamas įkvėpimo ir iškvėpimo fazes, jis pastebėjo, kad meluojant įkvėpimas pagilėja, o sakant tiesą, atvirkščiai – sumažėja.
Apie galimybę tardymo metu panaudoti kažkokį aparatą, matyt, buvo girdėję ir amerikiečių policininkai. 1920 metais viename mažame JAV miestelyje policininkams įgriso ilgas nusikaltėlių tardymas, tad jie nusprendė jį paspartinti: pasigamino dėžę su dviem lemputėm – raudona ir žalia. Žalioji reiškė, kad tardomasis sako tiesą, raudona – kad meluoja. Tai buvo, žinoma, apgaulė, nes lemputes įjungdavo pats tardytojas.
Rimtai melo detektoriumi susidomėjo amerikiečių advokatas, psichologas ir teisininkas Viljamas Martsonas. 1921-aisiais jis ėmė matuoti sistorinį kraujo spaudimą, užduodamas tam tikra seka neutralius ir su kriminaliniu įvykiu susijusius klausimus. Kai kraujo spaudimo matavimo antrankis imdavo apklausiamajam nemaloniai spausti ranką, Martsonas ją išlaisvindavo ir apklausą pertraukdavo. Po kurio laiko antrankį vėl uždėdavo ir apklausą tęsdavo. 1923 m. jis rašė, kad šio būdo patikimumas maždaug 95 proc. 1923 m. jis melo detektoriaus parodymus kaip įrodymą pirmą kartą pateikė teismui.
Po metų Kalifornijos policijos karininkas Džonas Larsonas /1892-1965/ ėmėsi kombinuotų matavimų. Jo aparatas matavo ir užrašinėjo ant popieriaus ne tik kraujo spaudimą, bet ir kvėpavimo dažnį. 1936 m. kitas amerikiečių mokslininkas Leonardas Keleris patobulino ir sumažino tą aparatą. Būtent jis pradėjo poligrafų serijinę gamybą ir įkūrė pirmąją poligrafavimo mokyklą. Jo dėka detektorius paplito biznio sferoje, pavyzdžiui, parenkant firmos darbuotojus.
Nežiūrint į tai, kad aparatas dar buvo netobulas, 1926 m. Čikagos policija panaudojo aparatą, matuojant ir registruojant tris fiziologinius dydžius. Nuo to laiko melo dedektoriai be paliovos vystėsi. Dabartinis melo dedektorius – trys, keturi ar net daugiau brėžiklių, brėžiančių įvairių organizmų signalų kreives. Tais įrašais galima pasitikėti, teigia specialistai. JAV teisingumo ministerijos užsakymu Solt Leik Sičio universitete buvo atlikta 35 tūkst. tyrimų. Įtariamųjų parodymai buvo tiriami melo dedektoriumi, o paskui išnagrinėti tokie atvejai, kada kaltė /ar nekaltumas/ buvo tiksliai įrodyta kitais metodais. Palyginimas parodė, kad melo dedektorius neapsiriko nė sykio.
Bet maždaug 1 proc. atvejų iš dedektoriuje užrašytų diagramų nebuvo galima aiškiai nuspręsti, ar įtariamasis meluoja, ar ne. Tad buvo nutarta dar sykį patikrinti, ar žmogus gali apgauti mašiną. Eksperimentas buvo atliktas viename JAV kalėjime. Į patalpą buvo atvesti kaliniai ir vienam liepta pavogti ant stalo gulintį 50 dolerių banknotą. Paskui visiems buvo leista meluoti kiek tinkamiems, pažadėjus tam, kas apmaus mašiną, atiduoti tuos 50 dolerių. Tačiau dedektorius neapvylė.
Poligrafai tampa populiarūs ir kitose sferose: priimant naujus tarnautojus, skiriant juos į kitas pareigas, įvykus tarnybiniam incidentui, grįžus darbuotojui iš kelionės, aiškinantis konfliktus ir pan., nes jie yra efektyvesni, nei profesionalaus tinkamumo testai.
Lietuvoje melo dedektorius taip pat naudojamas. Be to, Lietuvos mokslininkai taip pat prisideda prie poligrafo tobulinimo. Medikų nuomone, šis aparatas galėtų tikti ir medicininės diagnozės tyrimams.
XXX
Garsus mokslininkas skaitė paskaitą moterų klube. Po paskaitos jį apsupo ponios ir apipylė klausimais.
– Profesoriau, – klausia viena, – jūs paminėjote melo detektorių. Ar teko jums jį matyti?
– Matyti? – nustebo profesorius. – Aš vedęs vieną jų…
2012.02.22
