Spalio dangum plaukė šėmi ir sunkūs debesys. Stiprus vakaris vėjas nešiojo siauromis Troškūnų gatvelėmis nukritusius medžių lapus. Baltamūrės bažnyčios bokšte sugaudė varpas, kviesdamas į vakarines pamaldas. Viktorija Slučkienė apsivilko jau gerokai nudėvėtu palteliu, galvą pridengė šiltesne languotine skara ir išėjo į bažnyčią.
Šiandien spalio 28 – oji, jos Antanėlio – partizanų vado Šarūno žūties diena. Melsis už sūnų. Mylėjo vienodai visus devynis savo vaikus, bet Antanėlis buvo arčiausiai širdies. Džiaugdavosi ji, mama, kai jis dar mažas patarnaudavo mišiose. Kur buvęs nebuvęs vis bėgdavo pas Troškūnų vienuolius pranciškonus. Priklausė visoms jų įsteigtoms organizacijoms – ir skautams, ir ateitininkams. Abu gimdytojai, ji ir tėvas, tikėjosi, kad jų Antanas taps kunigu, bet gyvenimas pasuko kiton pusėn. Paūgėjęs kartu su tėvu ir broliais statė namus, dailidžiavo, dirbo ir prie Andrioniškyje statomos bažnyčios.
Sulaukęs 18 metų Antanas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, ten greitai užsitarnavo puskarininkio ir viršilos karinius laipsnius. Džiaugdavosi motinos širdis, kai pamatydavo Antanėlį parvažiavusį namo, vilkintį taip jam tinkančia kareiviška uniforma. Gražiai nuaugęs, rimtas, pasitempęs. Galima ir didžiuotis tokiu sūnumi. Paskui Antanas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kuriamą rinktinę, ten užsitarnavo leitenanto laipsnį.
Lietuvišką kareivišką uniformą jis vilkėjo ir partizanaudamas. Visi Antano Slučkos rinktinės partizanai buvo uniformuoti. Su Lietuvos šaulių ženklu ant rankovių. Kartą mama Antanėlio paklausė: kas, vaikeli, tau parašyta ant rankovės?
Čia, mamyt, mūsų šūkis „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“.
Tada jis pademonstravo, kaip moka pamėgdžioti miško žvėrių ir paukščių balsus. Šitas sugebėjimas jam pravertė partizanaujant.
Retai, labai retai motina pamatydavo sūnų antrosios rusų okupacijos metais. Pavojinga jam buvo užeiti į namus, nuo kurių stribai nenuleisdavo akių. Tikėjosi, kad penki partizanai sūnūs neiškęs neaplankę motinos ir tada juos bus galima sučiupti. Gal dėl šitos priežasties jos neišvežė į Sibirą.
Tą 1945 metų sausį visus troškūniečius nustebino Antano Slučkos suburtų partizanų paradas miestelyje. Po susirinkimo miške snieguotomis Troškūnų gatvėmis pražygiavo apie pora šimtų partizanų. Jie ne juokais išgąsdino stribus, tie bėgo slėptis į bažnyčios rūsius.
Motinai ir šįvakar prieš akis iškilo tasai vaizdas – darniai žygiuojanti partizanų rikiuotė. Visi jie jauni, gražūs, vilkintys Lietuvos kariuomenės apranga. Tarp jų ne tik Antanas, jų vadas, bet ir kiti jos sūnūs:
Vladas, Stasys, Bronius, Jonas. Žiūrėjo ji tada į juos, ir nepagalvojo, kad dvidešimt ketverių metų savo Jonelį mato paskutinį kartą. Jis žuvo pirmasis tais pačiais 1945 metais susirėmime su enkavedistais.
Apie paskutines sūnaus Antano Slučkos, pasivadinusio Šarūno slapyvardžiu, gyvenimo minutes motina sužinojo visai neseniai. Šiais, 1956 metais, grįžo iš tremties Intos lageriuose Bronė Jovaišaitė ir, kai susitiko Slučkienę, papasakojo apie Antano mirtį. Dabar motina vis galvoja ir galvoja, tiesiog regi tas paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, vėlei išgyvena jo žūtį.
Bažnyčioje per mišias stengėsi susikaupti maldai. Bet kai kunigas pradėjo garsiai kalbėti rožančių ir perskaitė pirmąją skausmingąją paslaptį: „Meldėsi Jėzus, krauju prakaitavo, kančią ir mirtį regėdamas savo. Karčiausią taurę rengėsi gerti – už mus numirti“, Viktorija apsipylė ašaromis. Gal šventvagiška taip manyti, bet tą patį būtų galima pasakyti ir apie jos sūnų Antaną.
Maždaug už kilometro nuo Andrioniškio, už kapinių, prie Jovaišų sodybos iškastame bunkeryje buvo įrengta Algimanto apygardos, o vėliau Šiaurės Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo būstinė. Atsirado išdavikų, kurie neatlaikė kankinimų ir pasakė, kur yra slėptuvė… Tą rudens dieną enkavedistai apsupo bunkerį, kur slėpėsi Šarūnas, jo žmona Joana ir sodybos šeimininkų Jovaišų sūnus Juozas – Lokys. Dvidešimtmetei Bronei Jovaišaitei buvo liepta lįsti į bunkerį ir pasakyti partizanams, kad jie pasiduotų, jei nori likti gyvi. Bunkerio viduje Bronė pamatė Šarūną, atsisveikinantį su jos broliu Juozu ir savo žmona Joana – Neringa. Atsisveikino jis ir su Brone. Nuo Šarūno upeliais tekėjo šaltas prakaitas, net visi jo drabužiai buvo permirkę.
Prisiminusi Jovaišų Bronės, mačiusios Antaną prieš mirtį, pasakojimą, Viktorija Slučkienė jau nebegalėjo melstis. Ją užvaldė mintys apie sūnų. Viešpatie, kaip sunku buvo ir Antanėliui atsisveikinti su gyvenimu, su ištikimais bendražygiais. Spėjo jis dar sunaikinti ir dokumentus, kad nepatektų nuožmiam priešui. Padėkojo Bronės šeimai už vargus, paramą išlaikant bunkerį.
Kai Bronė perdavė enkavedistų įsakymą pasiduoti, Šarūnas atsakė: „Aš esu davęs priesaiką ir esu pasiryžęs žūti už Tėvynę. Aš nė per žingsnį nesitrauksiu, gyvas nepasiduosiu. Nusprendė nepasiduoti ir Joana, ir tavo brolis. Atsisveikink su juo. Ir kuo greičiau palik mus”.
Taip pareiškęs Šarūnas paėmė į rankas prieštankinę granatą.
Vos spėjo Bronė išsikabaroti iš bunkerio, žemę sudrebino galingas sprogimas. Kai jo aidas nusirito pušų viršūnėmis, enkavedistai prapliupo keiktis, partizanai nepasidavė, išsprūdo iš jų nagų.
Kaip kunigaikštis Margiris ir jo pilėniškiai, nepanorę vergauti užkariautojams, taip ir partizanų vadas Šarūnas kartu su abiem bendražygiais pasirinko mirtį. Mirtį vietoj pavergėjų kankinimų, patyčių, pažeminimų, kalėjimų ir lagerių. Jie į Amžinybę išėjo laisvi, kaip laisvos Lietuvos piliečiai.
Papasakojusi apie partizanų mirtį Bronė prisipažino, kad kalėjime, lageriuose patyrusi prievartą, badą, šaltį, jėgas išsunkiantį pragarišką darbą, ji pagalvodavo, kad geriau jinai tada būtų neišlindusi iš bunkerio, žuvusi kartu su broliu, Slučkų Antanu ir Joana.
Motina atsitokėjo, liovėsi galvojusi apie sūnaus žūtį, kai pamatė, kad jau beveik visi žmonės išėjo iš bažnyčios. Išslinko į rudens vakaro tamsą ir jinai. Bet liūdnos mintys neatstojo ir einant namo. Nėra nei Antanėlio, nei marčios Joanos, nei Jovaišų Juozulio kapų. Jų palaikus enkavedistai išvežė į Kauną ir nežinia kur užkasė. Jos Antaną gal dar mena Troškūnų gatvelės, bažnyčia. Koks laimingas jis buvo, kai 1943 metais eksternu išlaikė ketvirtos gimnazijos klasės egzaminus ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Norėjo būti daktaru. Bet tesuspėjo užbaigti tik du kursus.
Motiną yra pasiekę pasakojimai, kad jos Antanui labai pravertusios medicinos žinios. Jis išgydęs ne vieną sužeistą partizaną, sugebėjęs išoperuoti kūne įstrigusias kulkas. Ir pats buvęs sužeistas. Pirmą kartą 1941 metais per sukilimą prieš bolševikus. Vos nežuvo patekęs į enkavedistų agento Juozo Markulio – Erelio paspęstas pinkles. Per stebuklą pavyko pabėgti. Po to paaiškėjo, koks paukštis tasai partizanu apsimetinėjęs „erelis“.
Grįžo namo Viktorija susigraudinusi, nebenorėjo nei vakarienės. Atsigulė į lovą, bet užmigti negalėjo. Ėmė galvoti, vėl prisiminė ir kitus savo sūnus. Kiekvieno jų likimas buvo kaip skausmo kalavijas įsmigęs į motinos širdį. Kentėjo, kai po Jono žūties tais pačiais 1945 metais buvo suimtas sūnus Vladas, nuteistas dvidešimt penkeriems metams ir išvežtas kažkur į Mordovijos lagerius. Motina jį apraudojo jau kaip mirusį, bet štai šiemet po ilgos tylos atėjo Vlado laiškas, rašo, kad žada jį paleisti. Labai nudžiugino šita žinia motiną. Vladas tarsi būtų prisikėlęs iš numirusių…
Po metų, 1946 – taisiais, žuvo dvidešimt septynerių metų sūnus, užvadėlis visuose darbuose, partizanas Bronius Slučka- Lakūnas. Gerai, kad jos vyrui Pranciškui, Troškūnų bažnyčios zakristijonui, neteko patirti tų netekčių skausmo, jis mirė dar nematęs okupantų. Apraudojo motina ir savo jaunėlį sūnų devyniolikametį Liudviką, jis paliko šį pasaulį 1943 metais. Ir jis būtų tapęs partizanu. Skauda širdį ir dėl dukterų Liudos ir Elenos likimo. Už tai, kad buvo partizanų ryšininkės, jos buvo persekiojamos, kankinamos.
Nenorėdamos skaudinti motinos, jos nepasakojo, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, bet motinos širdis tai jautė. Liuda, nepakėlusi kankinimų, susirgo sunkia liga. Dar liko nesuimtas sūnus, buvęs partizanas Stasys Slučka – Bistrūnas. 1948 metais jis legalizavosi ir dingo iš savo krašto. Neaišku, kur jis dabar gyvena, bijo, kad kas jo nepažintų ir neįduotų. Ir nebe reikalo slapstosi. Jau ne kartą buvo pas Slučkienę užgriuvę stribai.
Banditų močia, sakyk, kur tavo dar vienas sūnus, banditas Stasys? – klausinėjo ir ieškojo jo pėdsakų.
Ji aiškino, kad nieko apie jį nežinanti, ir meldė Dievą, kad tik galvažudžiai nesurastų jos Stasio. Bet po devynerių metų jis bus surastas, atsidurs Permės lageryje ir sugrįš iš ten jau tada, kai motina gulės kapeliuose.
Mirė Viktorija Slučkienė 1976 – aisiais, sulaukusi gilios senatvės, eidama 91 – uosius savo gyvenimo metus, visus savo skausmo kalavijus aukodama Dievui. Penkių sūnų – Lietuvos partizanų, dukterų, partizanų ryšininkių motina sovietų valdžios buvo niekinama, užgauliojama. Ji nebesulaukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, dėl kurios ji paaukojo savo sūnus, savo širdies skausmą.
Neliko pamirštas Antanas Slučka – Šarūnas. 1998 – aisiais, praėjus pusšimčiui metų po mirties, jis apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, jam suteiktas partizanų pulkininko karinis laipsnis. Viktorija Slučkienė, kaip ir daugelis kitų partizanų motinų, neapdovanota nei ordinais, nei medaliais, nusinešė Anapilin tik širdin įsmigusius skausmo kalavijus.
Kažkuriame partizanų leidinyje, gal „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, leistuose Antano Slučkos – Šarūno kartu su šių laikraštėlių redaktoriumi partizanu Jurgiu Urbonu – Lakštučiu (1929 – 1948), buvusiu Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo išspausdintas štai toks Lakštučio posmas, adresuotas į laisvos Lietuvos ateitį:
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Giedos himnus laisvei.
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tai, ką krauju mes laistėm.
Tebūna šie partizanų dainiaus žodžiai mums kaip priesakas.
2019.07.19; 08:40
