Knygynuose pasirodė šeštoji rašytojo Jono Mikelinsko publicistikos knyga „Niurnbergo šešėlyje“ (V., 2009). Prieš ją buvo „Kelionė į Delfus“ (1994); „Ave, Libertas“ (2001); „Žmogus ir jo legenda“ (2002); „Kodėl yra taip, kaip yra?“ (2004); „Kada KODĖL taps TODĖL“ (2004). Rašytojo publicistikoje – visi tautos sopuliai, negandos ir skriaudos, užliejus ją jau nacionalinių komunistų raudonajai bangai po 1992 metų rinkimų. Knygoje „Niurnbergo šešėlyje“ analizuojamos mūsų negandos geopolitikos kontekste. Tai padeda suvokti, kodėl yra taip, kaip yra.
Stebina rašytojo politinis įžvalgumas, jo nagrinėjamų reiškinių ir jų pasekmių valstybės politiniam ir socialiniam gyvenimui gilumas, jo pavydėtinas darbingumas ir produktyvumas. Knygoje „Niurnbergo šešėlyje“ surinkti ir publikuoti rašytojo pastarųjų penkiolikos metų publicistikos straipsniai ir eseistinė apysaka „Doktrinos šešėlyje arba šeimininko gimimas“, polemika su „Lietuvos ryto“, „Šiaurės Atėnų“, „Respublikos“ straipsnių autoriais, atsakymai į „Lietuvos aido“, „Metų“, „Lietuvos ryto“ redaktorių klausimus, trys pareiškimai (S. Alperavičiui, J. Šmulkščiui ir D. Kuodytei).
Knygos svarbiausias akcentas – Niurnbergo procesas, juridiškai primetęs visam pasauliui dvejopus įvykių, reiškinių ir nusikaltimų vertinimo standartus, blogis, turėjęs įtakos XX amžiaus istorijai ir iki šiol ją tebeveikiantis. Rašytojo nuomone, „Antrojo pasaulinio karo baigtis buvo ne tik vakarietiškosios demokratijos pergalė, bet ir jos didžiausia tragedija, mat ji tą pergalę galėjo pasiekti tik sudariusi sąjungą su didžiausiu žmonijos istorijos blogiu – baisinguoju žudiku Stalinu“. Tikrąją pergalę prieš nacistinę Vokietiją laimėjo ne demokratinės Vakarų valstybės Anglija, JAV ir Prancūzija, o autokratinė diktatoriaus Stalino vadovaujama Sovietų Sąjunga. Ir tai ypač išryškėjo Niurnbergo proceso metu, kai Stalino emisaras Romanas Rudenka išsijuosęs diktavo, o Vakarų atstovai tik paklusniai jo valią fiksavo. Rašytojo nuomone, nuo čia ir prasidėjo akivaizdi Vakarų demokratijos tragedija. „Juk ji, užuot pasmerkusi bet kokį totalitarizmą – (nacistinį ar komunistinį – O. V.), leidosi sąjungininko išprievartaujama, nors tasai sąjungininkas jau buvo pagarsėjęs kaip nepralenkiamas žmonijos istorijoje žudikas ir genocidų organizatorius. Ir nuo tada iki šiol Vakarų demokratija tapo savotiška buvusio diktatoriaus Stalino įkaite“.
Nepavergto proto Vakarų istorikai Niurnbergo procesą pagrįstai vadina „didžiuoju juridiniu farsu“. Rašytojui atrodo, kad šis reikalas toli gražu neapsiriboja vien tik jurisdikcija, o yra kur kas rimtesnis savo padariniais. Jo nuomone, Niurnbergo procesas „buvo Vakarų demokratijos saulėlydžio ir tragedijos įteisinimas… Vakarų demokratija pasirodė tokia bejėgė sunkių išbandymų metu… Juk iš esmės tame procese viešpatavo ne visų pripažinta Temidė, o Stalino emisaro Romano Rudenkos diriguojama ir vairuojama Nemezidė. Ir vargu ar kitaip galėjo būti po teheranų, jaltų, potsdamų, kur diktavo rusai, o anglai su amerikiečiais tik saldžiažodžiavo… ir kapituliavo.“ „Juk čia, Niurnbergo procese, o ne kur kitur, kai vienas tironas buvo pasmerktas, o kitas išaukštintas, ir buvo padėtas pagrindas dvejopai moralei ir dvejopo vertinimo standartui, nuo kurių žmonija kenčia iki šiol.“ Gal tik Anglijos maršalas Bernardas Montgomeris Niurnbergo procesą įvertino „kaip pralaimėjimą, paverstą nusikaltimu“.
O tironas Stalinas šaipėsi sau į ūsą, įžūliai demonstruodamas, kokios bejėgės yra demokratinės valstybės prieš autokratiją. Niurnbergo procesas buvo jo laimėjimų viršūnė, jo didžiausia pergalė prieš Vakarus, prieš jų demokratiją. Jie buvo užkariauti be jokio karo. Pavergtas Vakarų galingųjų valstybių vadovų protas, o vėliau ir pačios valstybės.
Į tą pergalės vainiką – Niurnbergo procesą – buvo eita ilgai. Milijonai aukų vardan Stalino pergalės paaukota karo fiziniuose frontuose. Lygiagrečiai vyko kova ir ideologiniame fronte. Pirmiausiai krito Anglija. Vinstonas Čerčilis, kuris „įstengė tą (karo – O. V.) naštą nešti tik tol, kol susidūrė su hipnotizuojančiu budelio, tarsi kokios barškuolės gyvatės žvilgsniu, kaustančiu gyvūno judesius ir protą, (Jaltoje pasirodė – O.V.) kaip reto bailumo pigmėjas, kuris atiduoda žudikui ir tai, kas jam niekada nepriklausė“. V. Čerčilis Jaltoje pasaulio istorijoje neregėtą tautų žudiką, Baltijos šalių okupantą ir Ukrainos ūkininkų budelį Staliną apipylė komplimentais, sakydamas: „Visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę“ ir kad „ateitis priklauso Maskvai“. Kaip tik V. Čerčilis atkalbinėjo emigracinę Lenkijos vyriausybę, kad ji nesistengtų aiškintis Katynėje NKVD išžudytų karininkų tragedijos, ją ciniškai protindamas: „Jeigu jie mirę, kad ir ką darytume, jų neprikelsime“, taigi „demokratijai reikalinga ne tiesa, o melas“, ir kad „didžiųjų sukrėtimų metu demokratija be tironų paramos yra tik muilo burbulas“ (J. Mikelinskas). Jau tada, 1945 m. vasarą, kai pergalė prieš Hitlerį buvo pasiekta ir niekas Vakarų demokratijoms jau negrėsė, V. Čerčilis kartu su savo užsienio reikalų ministru Antoniu Idenu į Stalino nagus atidavė daugiau kaip du milijonus Sovietų Sąjungos pabėgėlių ir rusų karo belaisvių, atsidūrusių Vakarų zonoje, ir grįžusius į SSRS pasmerkė kančioms Stalino gulaguose ir mirčiai.
Su JAV prezidentu D. E. Ruzveltu, irgi pataikavusiu Stalinui, lenkų karininkų žudikui Katynėje, Suomijos agresoriui ir Antrojo pasaulinio karo vienam iš iniciatorių, tautų budelį vadinusiu savo draugu ir reiškusiu įsitikinimą, jog „į kovą prieš skurdą, netvarką, chaosą ir priespaudą“ ves ne kas kitas, o Stalinas“ buvo viskas paprasčiau. Stalinas sugebėjo Ruzveltą apsupti NKVD užverbuotais „patarėjais“, kurie neslėpė „savo simpatijų tautų vadui“ ir sugebėjo dar gerokai prieš karą pajungti Ruzvelto protą Stalino doktrinai.
V. Čerčilio ir D. Ruzvelto dėka Stalino garbei buvo sukelta tokia psichozė visame pasaulyje, jog nesiskaityti su ja ilgus dešimtmečius buvo tiesiog neįmanoma.
JAV prezidento D. E. Ruzvelto idėjinį palikimą sėkmingai perėmė kitas JAV prezidentas Haris Trumenas, kuris „ištikimai tarnavo ne tik JAV finansinei oligarchijai, bet ir Potsdamo konferencijoje diktatoriui Stalinui“. Vėliau, jau mūsų laiku, tą Amerikos prezidentų estafetę perėmė ir Džordžas Bušas (vyresnysis) ir Bilas Klintonas, pasaulio mastu oficialiai pareiškę, kad „Čečėnija yra Rusijos vidaus reikalas“. O kaip naujasis Amerikos prezidentas Barakas Obama? Ar nesusirgs, kaip publicistas Vilius Bražėnas sako, „Vodkakolos“ sindromu?
Norvegijos žurnalistas ir istorikas H.V. Steinfeldas tvirtina, jog „Vakaruose nebus pripažinti Rytų bei Vidurio Europos tautų reikalavimai prilyginti komunizmą fašizmui, nes tam priešinsis ne tik Rusija, bet ir visas kitas antinacinis pasaulis – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Olandija, taip pat ir visos Skandinavijos šalys, ir, aišku, Vokietija“. Rašytojo nuomone, žurnalisto teiginys yra visiškai logiškas ir motyvuotas. „Kaipgi Vakarai sutiks sulyginti sovietinį komunizmą su nacizmu, jeigu jie, kovodami su nacizmu, tapo ne tik raudonosios armijos ginklanešiais, bet ir Stalino trubadūrais. Todėl šiandien nėra pagrindo stebėtis, kad po teheranų, jaltų, potsdamų ir niurnbergų žmonės yra priversti gyventi tokiame pasaulyje, kuriame būsi be apeliacijų pasmerktas, jei kovojai už savo Tautos nepriklausomybę nacionalsocializmo pusėje, ir būsi pašlovintas, jeigu kovojai… sovietinio komunizmo pusėje…“ – tvirtina autorius. Juk Niurnbergo procese buvo išduoti pagrindiniai demokratijos idealai. Siekiant juos atgaivinti „reikėtų iš esmės reviduoti visą Niurnbergo procesą, o tam, kaip liudija daugelis faktų, Vakarų pasaulis dar nepribrendęs. Vokietija ir kitos Vakarų valstybės supranta, kad yra tam tikra riba, kurios negalima peržengti, konfliktuojant su didžiausiu dujų ir ne ką mažesniu naftos tiekėju“.
J. Mikelinskas analizuoja ir lietuviškąją demokratiją. Ji turi savo ypatingų spalvų. Ją kūrė nusižiūrėjusios į amerikoniškąjį kapitalizmą tos pačios jėgos, kurios penkiasdešimt metų kūrė sovietinį komunizmą. Todėl sovietinio komunizmo dvasia lietuviškoje „demokratijoje“ pilnutinai išsaugota: nepasmerkta valstybiniu mastu sovietinio komunizmo ideologija, neįvertinti raudonojo imperializmo nusikaltimai lietuvių tautai, okupavus Lietuvą ir pirmą 1940 m. birželio 15 dieną, ir antrą kartą, jau po karo, nepareikalauta iš okupantės valstybės žalos atlyginimo už šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių žūtis kalėjimuose ir tremtyse Sibiro šalčiuose ir Kazachstano stepėse. Pagaliau, neįvertinta komunistų ir svetimųjų mus pavergusių ir savųjų, padėjusių pavergėjams, atsakomybė už dalies tautos pavertimą zombiais. Komunistiniai valstybės vadai, ciniškai paneigę nepriklausomybės idealus, su kuriais buvo eita į Atgimimą, Lietuvoje pagrindinį dėmesį skyrė ne tautos gerovei kelti, tikrai demokratijai įtvirtinti, kiek išsilaikyti valdžioje. Rašytojo nuomone, „iš to išplaukia ir visos blogybės, iš kurių šiuo metu mums aktualiausia – beatodairiškas finansinės oligarchijos, kurios pagrindą sudaro buvusi (komunistinė – O.V.) nomenklatūra, diktatas“.
Šviesiausi pasaulio protai – filosofai E. Fromas, K. P. Poperis, A. Šveiceris, A. Solženicynas, G. Grosas ir kiti finansinės oligarchijos valdomą kapitalizmą įvardija, kaip „naują vergovinę santvarką, kurioje žmogus yra visiškai priklausomas nuo valdžios, televizijos, žiniasklaidos, reklamos ir partijų diktatūros“. Šalia to lietuviškoji demokratija, sufleruojant aklajai Niurnbergo Temidei, perėmė vakarietiškąjį mąstymo būdą, tai yra dvejopus mąstymo standartus: Jupiterio ir jaučio teisę – tiesa yra tik tai, ką galima paremti jėga.
Europoje, o ypač Lietuvoje, įsiviešpatavo tokia „keista padėtis, kai holokaustą neigiantis ar juo abejojantis žmogus gali atsidurti kalėjime, o pilietis, kolaboravęs su sovietinio genocido „prarabais“, be jokių kliūčių gali atsisėsti į valstybės prezidento kėdę“. „Didžiausias, kone pasaulinis triukšmas kyla, jeigu į Šiaulių miesto savivaldybę išrenkamas koks nors tautiškai nusiteikęs Mindaugas Murza, o laikoma savaime suprantamu, net pageidautinu reiškiniu, kai valstybės prezidentu išrenkamas buvęs komunistų partijos „gensekas“. Tomo Venclovos erezijos, kuriomis jis taip džiaugėsi, kai Seimas, keliaklupsčiaudamas europietiškajai Jupiterio-jaučio teisei, neįteisino 1941 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės – tai pats tipiškiausias ir akivaizdžiausias veidmainystės pavyzdys, kai „remiamasi ne faktais, o tik dvejopais vertinimo standartais, arba Jupiterio teise“. Netgi Amerika D. Bušo (vyresniojo) laikais, ilgą laiką nepripažinusi Lietuvos okupacijos, „iš esmės pasikeitė, kai reikėjo jai pasirinkti – pakilusią į laisvės žygį Lietuvą ar Michailą Gorbačiovą, žūtbūt norintį išlaikyti carų ir Stalino sukurtą imperiją. Ji pasirinko Gorbačiovą“.
Kodėl taip atsitiko, skausmingai mąsto knygoje jos autorius. Jo manymu, dėl to, kad „Antrojo pasaulinio karo metu Vakarų, ypač anglosaksų, demokratija iš baimės dėl savo ateities leidosi Teherane, Jaltoje ir Potsdame išprievartaujama sovietinio komunizmo, o paskui šią gėdą Niurnberge juridiškai įteisino, primesdama Europai ir visam civilizuotam pasauliui nugalėtojų moralę ir dvejopus reiškinių vertinimo standartus“.
O Lietuvoje, „norint gražiai, patogiai įsikurti ir turtingai, pagarbos ir šlovės apsuptam gyventi, pirmiausia reikia išmokti jai rafinuotai ir kultūringai kenkti. Argi ne tokią išvadą padarysi, įsigilinęs, kaip mūsų valdžia sugeba tarnauti kapitalui ir planingai sistemingai tolti nuo mūsų mylimų tautiečių? Ir tam faktų daugiau negu reikia: ant altoriaus keliamas aukso veršis, šeima nustojo būti valstybės pagrindas; pamirštos amžiais kurtos krikščioniškosios vertybės, viešpatauja gobšūs, suinteresuoti tik savo kišene oligarchai ir biurokratai, žioji praraja tarp „runkelių“ ir „mandarinų“, kultūra paversta makulatūra, niekam nesvarbu, ką daro televizija, žiniasklaida, kur nusikaltėliais rūpinamasi daugiau negu moksleiviais, kur daugiau žmonių miršta negu gimsta, kur didesnė užuojauta reiškiama budeliui, o ne aukai, kur be galo didinamos piliečių teisės, bet ne pareigos, kur gimtoji kalba verčiama atgyvena ir t. t.“
Taigi rašytojo Jono Mikelinsko nauja knyga „Niurnbergo šešėlyje“ – tai mūsų postalinistinės epochos, iki šiol valdomos Stalino dvasios, veidrodis, naujoje šviesoje parodantis Niurnbergo procesą ir jo pasekmes pasaulio istorijai. Tos pasekmės gali tapti apokaliptinėmis, Stalino dvasią pridengus globalizmo skraiste, jeigu ir toliau Europa ir Amerika plauks savo gerovės upėmis pasroviui, nesipriešindamos didžiausiam pasaulyje Blogiui, jeigu ir toliau vadovausis nugalėtojų morale ir dvejopais reiškinių vertinimo standartais.
O Lietuvai ši knyga – tai pavojaus varpo gausmas, perspėjantis, kad galime pasitikėti tik savimi, savo jėgomis, savo tauta ir jos valia. Tik mes patys galime pakilti iš pasmerkimo, išsigydyti komunizmo piktžaizdes, išravėti piktžoles iš gyvenimo ir dvasios ir tik tada mūsų darželiuose vėl rūtos sužaliuos. Dabar turime šansą. Gal jau paskutinį. Nepraraskime jo.
„XXI amžius“, Nr. 40
2010.06.01
