Naujas žvilgsnis į Niurnbergo procesą


Kny­gy­nuo­se pa­si­ro­dė šeš­to­ji ra­šy­to­jo Jo­no Mi­ke­lins­ko  pub­li­cis­ti­kos kny­ga „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ (V., 2009). Prieš ją bu­vo „Ke­lio­nė į Del­fus“ (1994); „Ave, Li­ber­tas“ (2001); „Žmo­gus ir jo le­gen­da“ (2002); „Ko­dėl yra taip, kaip yra?“ (2004); „Ka­da KODĖL taps TODĖL“ (2004). Ra­šy­to­jo pub­li­cis­ti­ko­je – vi­si tau­tos so­pu­liai, ne­gan­dos ir skriau­dos, už­lie­jus ją jau nacio­na­li­nių ko­mu­nis­tų rau­do­na­jai ban­gai po 1992 me­tų rin­ki­mų. Kny­go­je „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ ana­li­zuo­ja­mos mū­sų ne­gan­dos ge­o­po­li­ti­kos kon­teks­te. Tai pa­de­da su­vok­ti, ko­dėl yra taip, kaip yra.

Ste­bi­na ra­šy­to­jo po­li­ti­nis įžval­gu­mas, jo nag­ri­nė­ja­mų reiš­ki­nių ir jų pa­sek­mių vals­ty­bės po­li­ti­niam ir so­cia­li­niam gy­ve­ni­mui gi­lu­mas, jo pa­vy­dė­ti­nas dar­bin­gu­mas ir pro­duk­ty­vu­mas. Kny­go­je „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ su­rink­ti ir pub­li­kuo­ti ra­šy­to­jo pas­ta­rų­jų pen­kio­li­kos me­tų pub­li­cis­ti­kos straips­niai ir eseis­ti­nė apy­sa­ka „Dok­tri­nos še­šė­ly­je ar­ba šei­mi­nin­ko gi­mi­mas“, po­le­mi­ka su „Lie­tu­vos ry­to“, „Šiau­rės Atė­nų“, „Res­pub­li­kos“ straips­nių au­to­riais, at­sa­ky­mai į „Lie­tu­vos ai­do“, „Me­tų“, „Lie­tu­vos ry­to“ re­dak­to­rių klau­si­mus, trys pa­reiš­ki­mai (S. Al­pe­ra­vi­čiui, J. Šmulkš­čiui ir D. Kuo­dy­tei).

Kny­gos svar­biau­sias ak­cen­tas – Niurn­ber­go pro­ce­sas, ju­ri­diš­kai pri­me­tęs vi­sam pa­sau­liui dve­jo­pus įvy­kių, reiš­ki­nių ir nu­si­kal­ti­mų ver­ti­ni­mo stan­dar­tus, blo­gis, tu­rė­jęs įta­kos XX am­žiaus is­to­ri­jai ir iki šiol ją te­be­vei­kian­tis. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, „Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro baig­tis bu­vo ne tik va­ka­rie­tiš­ko­sios de­mo­kra­tijos per­ga­lė, bet ir jos di­džiau­sia tra­ge­di­ja, mat ji tą per­ga­lę ga­lė­jo pa­siek­ti tik su­da­riu­si są­jun­gą su di­džiau­siu žmo­ni­jos is­to­ri­jos blo­giu – bai­sin­guo­ju žu­di­ku Sta­li­nu“. Tik­rą­ją per­ga­lę prieš na­cis­ti­nę Vo­kie­ti­ją lai­mė­jo ne de­mo­kra­tinės Va­ka­rų vals­ty­bės An­gli­ja, JAV ir Pran­cū­zi­ja, o au­to­kra­ti­nė dik­ta­to­riaus Sta­li­no va­do­vau­ja­ma So­vie­tų Są­jun­ga. Ir tai ypač iš­ryš­kė­jo Niurn­ber­go pro­ce­so me­tu, kai Sta­li­no emi­sa­ras Ro­ma­nas Ru­den­ka iš­si­juo­sęs dik­ta­vo, o Va­ka­rų at­sto­vai tik pa­klus­niai jo va­lią fik­sa­vo. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, nuo čia ir pra­si­dė­jo aki­vaiz­di Va­ka­rų de­mo­kra­tijos tra­ge­di­ja. „Juk ji, užuot pa­smer­ku­si bet ko­kį to­ta­li­ta­riz­mą –  (na­cis­ti­nį ar ko­mu­nis­ti­nį – O. V.), lei­do­si są­jun­gi­nin­ko iš­prie­var­tau­ja­ma, nors ta­sai są­jun­gi­nin­kas jau bu­vo pa­gar­sė­jęs kaip ne­pra­len­kia­mas žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je žu­di­kas ir ge­no­ci­dų or­ga­ni­za­to­rius. Ir nuo ta­da iki šiol Va­ka­rų de­mo­kra­tija ta­po sa­vo­tiš­ka bu­vu­sio dik­ta­to­riaus Sta­li­no įkai­te“.

Ne­pa­verg­to pro­to Va­ka­rų is­to­ri­kai Niurn­ber­go pro­ce­są pa­grįs­tai va­di­na „di­džiuo­ju ju­ri­di­niu far­su“. Ra­šy­to­jui at­ro­do, kad šis rei­ka­las to­li gra­žu ne­ap­si­ri­bo­ja vien tik ju­ris­dik­ci­ja, o yra kur kas rim­tes­nis sa­vo pa­da­ri­niais. Jo nuo­mo­ne, Niurn­ber­go pro­ce­sas „bu­vo Va­ka­rų de­mo­kra­tijos sau­lė­ly­džio ir tra­ge­di­jos įtei­si­ni­mas… Va­ka­rų de­mo­kra­tija pa­si­ro­dė to­kia be­jė­gė sun­kių iš­ban­dy­mų me­tu… Juk iš es­mės ta­me pro­ce­se vieš­pa­ta­vo ne vi­sų pri­pa­žin­ta Te­mi­dė, o Sta­li­no emi­sa­ro Ro­ma­no Ru­den­kos di­ri­guo­ja­ma ir vai­ruo­ja­ma Ne­me­zi­dė. Ir var­gu ar ki­taip ga­lė­jo bū­ti po te­he­ra­nų, jal­tų, pot­sda­mų, kur dik­ta­vo ru­sai, o an­glai su ame­ri­kie­čiais tik sal­džia­žo­džia­vo… ir ka­pi­tu­lia­vo.“ „Juk čia, Niurn­ber­go pro­ce­se, o ne kur ki­tur, kai vie­nas ti­ro­nas bu­vo pa­smerk­tas, o ki­tas iš­aukš­tin­tas, ir bu­vo pa­dė­tas pa­grin­das dve­jo­pai mo­ra­lei ir dve­jo­po ver­ti­ni­mo stan­dar­tui, nuo ku­rių žmo­ni­ja ken­čia iki šiol.“ Gal tik An­gli­jos mar­ša­las Ber­nar­das Mont­go­me­ris Niurn­ber­go pro­ce­są įver­ti­no „kaip pra­lai­mė­ji­mą, pa­vers­tą nu­si­kal­ti­mu“.

O ti­ro­nas Sta­li­nas šai­pė­si sau į ūsą, įžū­liai de­monst­ruo­da­mas, ko­kios be­jė­gės yra de­mo­kra­tinės vals­ty­bės prieš au­to­kra­ti­ją. Niurn­ber­go pro­ce­sas bu­vo jo lai­mė­ji­mų vir­šū­nė, jo di­džiau­sia per­ga­lė prieš Va­ka­rus, prieš jų de­mo­kra­tiją. Jie bu­vo už­ka­riau­ti be jo­kio ka­ro. Pa­verg­tas Va­ka­rų ga­lin­gų­jų vals­ty­bių va­do­vų pro­tas, o vė­liau ir pa­čios vals­ty­bės.

Į tą per­ga­lės vai­ni­ką – Niurn­ber­go pro­ce­są – bu­vo ei­ta il­gai. Mi­li­jo­nai au­kų var­dan Sta­li­no per­ga­lės pa­au­ko­ta ka­ro fi­zi­niuo­se fron­tuo­se. Ly­gia­gre­čiai vy­ko ko­va ir ide­o­lo­gi­nia­me fron­te. Pir­miau­siai kri­to An­gli­ja. Vins­to­nas Čer­či­lis, ku­ris „įsten­gė tą (ka­ro – O. V.) naš­tą neš­ti tik tol, kol su­si­dū­rė su hip­no­ti­zuo­jan­čiu bu­de­lio, tar­si ko­kios barš­kuo­lės gy­va­tės žvilgs­niu, kaus­tan­čiu gy­vū­no ju­de­sius ir pro­tą, (Jal­to­je pa­si­ro­dė – O.V.) kaip re­to bai­lu­mo pig­mė­jas, ku­ris ati­duo­da žu­di­kui ir tai, kas jam nie­ka­da ne­pri­klau­sė“. V. Čer­či­lis Jal­to­je pa­sau­lio is­to­ri­jo­je ne­re­gė­tą tau­tų žu­di­ką, Bal­ti­jos ša­lių oku­pan­tą ir Uk­rai­nos ūki­nin­kų bu­de­lį Sta­li­ną api­py­lė kom­pli­men­tais, sa­ky­da­mas: „Vi­sų mū­sų šir­dims ir vil­tims nie­ko nė­ra bran­giau už mar­ša­lo Sta­li­no esy­bę“ ir kad „at­ei­tis pri­klau­so Mask­vai“. Kaip tik V. Čer­či­lis at­kal­bi­nė­jo emig­ra­ci­nę Len­ki­jos vy­riau­sy­bę, kad ji ne­si­steng­tų aiš­kin­tis Ka­ty­nė­je NKVD iš­žu­dy­tų ka­ri­nin­kų tra­ge­di­jos,  ją ci­niš­kai pro­tin­da­mas: „Jei­gu jie mi­rę, kad ir ką da­ry­tu­me, jų ne­pri­kel­si­me“, tai­gi „de­mo­kra­tijai rei­ka­lin­ga ne tie­sa, o me­las“, ir kad „di­džių­jų su­krė­ti­mų me­tu de­mo­kra­tija be ti­ro­nų pa­ra­mos yra tik mui­lo bur­bu­las“ (J. Mi­ke­lins­kas). Jau ta­da, 1945 m. va­sa­rą, kai per­ga­lė prieš Hit­le­rį bu­vo pa­siek­ta ir nie­kas Va­ka­rų de­mo­kra­tijoms jau ne­grė­sė, V. Čer­či­lis kar­tu su sa­vo už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ru An­to­niu Ide­nu į Sta­li­no na­gus ati­da­vė dau­giau kaip du mi­li­jo­nus So­vie­tų Są­jun­gos pa­bė­gė­lių ir ru­sų ka­ro be­lais­vių, at­si­dū­ru­sių Va­ka­rų zo­no­je, ir grį­žu­sius į SSRS pa­smer­kė kan­čioms Sta­li­no gu­la­guo­se ir mir­čiai.

Su JAV pre­zi­den­tu D. E. Ruz­vel­tu, ir­gi pa­tai­ka­vu­siu Sta­li­nui, len­kų ka­ri­nin­kų žu­di­kui Ka­ty­nė­je, Suo­mi­jos ag­re­so­riui ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vie­nam iš ini­cia­to­rių, tau­tų bu­de­lį va­di­nu­siu sa­vo drau­gu ir reiš­ku­siu įsi­ti­ki­ni­mą, jog „į ko­vą prieš skur­dą, ne­tvar­ką, cha­o­są ir prie­spau­dą“ ves ne kas ki­tas, o Sta­li­nas“ bu­vo vis­kas pa­pras­čiau. Sta­li­nas su­ge­bė­jo Ruz­vel­tą ap­sup­ti NKVD už­ver­buo­tais „pa­ta­rė­jais“, ku­rie ne­slė­pė „sa­vo sim­pa­ti­jų tau­tų va­dui“ ir su­ge­bė­jo dar ge­ro­kai prieš ka­rą pa­jung­ti Ruz­vel­to pro­tą Sta­li­no dok­tri­nai.

V. Čer­či­lio ir D. Ruz­vel­to dė­ka Sta­li­no gar­bei bu­vo su­kel­ta to­kia psi­cho­zė vi­sa­me pa­sau­ly­je, jog ne­si­skai­ty­ti su ja il­gus de­šimt­me­čius bu­vo tie­siog ne­įma­no­ma.

JAV pre­zi­den­to D. E. Ruz­vel­to idė­ji­nį pa­li­ki­mą  sėk­min­gai pe­rė­mė ki­tas JAV pre­zi­den­tas Ha­ris Tru­me­nas, ku­ris „iš­ti­ki­mai tar­na­vo ne tik JAV fi­nan­si­nei oli­gar­chi­jai, bet ir Pot­sda­mo kon­fe­ren­ci­jo­je dik­ta­to­riui Sta­li­nui“. Vė­liau, jau mū­sų lai­ku, tą Ame­ri­kos pre­zi­den­tų es­ta­fe­tę pe­rė­mė ir Džor­džas Bu­šas (vy­res­ny­sis) ir Bi­las Klin­to­nas, pa­sau­lio mas­tu ofi­cia­liai pa­reiš­kę, kad „Če­čė­ni­ja yra Ru­si­jos vi­daus rei­ka­las“. O kaip nau­ja­sis Ame­ri­kos pre­zi­den­tas Ba­ra­kas Oba­ma? Ar ne­su­sirgs, kaip pub­li­cis­tas Vi­lius Bra­žė­nas sa­ko, „Vod­ka­ko­los“ sin­dro­mu?

Nor­ve­gi­jos žur­na­lis­tas ir is­to­ri­kas H.V. Stein­fel­das tvir­ti­na, jog „Va­ka­ruo­se ne­bus pri­pa­žin­ti Ry­tų bei Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų rei­ka­la­vi­mai pri­ly­gin­ti ko­mu­niz­mą fa­šiz­mui, nes tam prie­šin­sis ne tik Ru­si­ja, bet ir vi­sas ki­tas an­ti­na­ci­nis pa­sau­lis – JAV, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Pran­cū­zi­ja, Olan­di­ja, taip pat ir vi­sos Skan­di­na­vi­jos ša­lys, ir, aiš­ku, Vo­kie­ti­ja“. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, žur­na­lis­to tei­gi­nys yra vi­siš­kai lo­giš­kas ir mo­ty­vuo­tas. „Kaip­gi Va­ka­rai su­tiks su­ly­gin­ti so­vie­ti­nį ko­mu­niz­mą su na­ciz­mu, jei­gu jie, ko­vo­da­mi su na­ciz­mu, ta­po ne tik rau­do­no­sios ar­mi­jos gin­kla­ne­šiais, bet ir Sta­li­no tru­ba­dū­rais. To­dėl šian­dien nė­ra pa­grin­do ste­bė­tis, kad po te­he­ra­nų, jal­tų, pot­sda­mų ir niurn­ber­gų žmo­nės yra pri­vers­ti gy­ven­ti to­kia­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me bū­si be ape­lia­ci­jų pa­smerk­tas, jei ko­vo­jai už sa­vo Tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę na­cio­nal­so­cia­liz­mo pu­sė­je, ir bū­si pa­šlo­vin­tas, jei­gu ko­vo­jai… so­vie­ti­nio ko­mu­niz­mo pu­sė­je…“ – tvir­ti­na au­to­rius. Juk Niurn­ber­go pro­ce­se bu­vo iš­duo­ti pa­grin­di­niai de­mo­kra­tijos ide­a­lai. Sie­kiant juos at­gai­vin­ti „rei­kė­tų iš es­mės re­vi­duo­ti vi­są Niurn­ber­go pro­ce­są, o tam, kaip liu­di­ja dau­ge­lis fak­tų, Va­ka­rų pa­sau­lis dar ne­pri­bren­dęs. Vo­kie­ti­ja ir ki­tos Va­ka­rų vals­ty­bės su­pran­ta, kad yra tam tik­ra ri­ba, ku­rios ne­ga­li­ma per­ženg­ti, kon­flik­tuo­jant su di­džiau­siu du­jų ir ne ką ma­žes­niu naf­tos tie­kė­ju“.

J. Mi­ke­lins­kas ana­li­zuo­ja ir lie­tu­viš­ką­ją de­mo­kra­tiją. Ji tu­ri sa­vo ypa­tin­gų spal­vų. Ją kū­rė nu­si­žiū­rė­ju­sios į ame­ri­ko­niš­ką­jį ka­pi­ta­liz­mą tos pa­čios jė­gos, ku­rios pen­kias­de­šimt me­tų kū­rė so­vie­ti­nį ko­mu­niz­mą. To­dėl so­vie­ti­nio ko­mu­niz­mo dva­sia lie­tu­viš­ko­je „de­mo­kra­tijoje“ pil­nu­ti­nai iš­sau­go­ta: ne­pa­smerk­ta vals­ty­bi­niu mas­tu so­vie­ti­nio ko­mu­niz­mo ide­o­lo­gi­ja, ne­įver­tin­ti rau­do­no­jo im­pe­ria­liz­mo nu­si­kal­ti­mai lie­tu­vių tau­tai, oku­pa­vus Lie­tu­vą ir pir­mą 1940 m. bir­že­lio 15 die­ną, ir an­trą kar­tą, jau po ka­ro, ne­pa­rei­ka­lau­ta iš oku­pan­tės vals­ty­bės ža­los at­ly­gi­ni­mo už šim­tų tūks­tan­čių Lie­tu­vos žmo­nių žū­tis ka­lė­ji­muo­se ir trem­ty­se Si­bi­ro šal­čiuo­se ir Ka­zach­sta­no ste­pė­se. Pa­ga­liau, ne­įver­tin­ta ko­mu­nis­tų ir sve­ti­mų­jų mus pa­ver­gu­sių ir sa­vų­jų, pa­dė­ju­sių pa­ver­gė­jams, at­sa­ko­my­bė už da­lies tau­tos pa­ver­ti­mą  zom­biais. Ko­mu­nis­ti­niai vals­ty­bės va­dai, ci­niš­kai pa­nei­gę ne­pri­klau­so­my­bės ide­a­lus, su ku­riais bu­vo ei­ta į At­gi­mi­mą, Lie­tu­vo­je pa­grin­di­nį dė­me­sį sky­rė ne tau­tos ge­ro­vei kel­ti, tik­rai de­mo­kra­tijai įtvir­tin­ti, kiek iš­si­lai­ky­ti val­džio­je. Ra­šy­to­jo nuo­mo­ne, „iš to iš­plau­kia ir vi­sos blo­gy­bės, iš ku­rių šiuo me­tu mums ak­tu­a­liau­sia – be­ato­dai­riš­kas fi­nan­si­nės oli­gar­chi­jos, ku­rios pa­grin­dą su­da­ro bu­vu­si (ko­mu­nis­ti­nė – O.V.) no­men­kla­tū­ra, dik­ta­tas“.

Švie­siau­si pa­sau­lio pro­tai – fi­lo­so­fai E. Fro­mas, K. P. Po­pe­ris, A. Švei­ce­ris, A. Sol­že­ni­cy­nas, G. Gro­sas ir ki­ti fi­nan­si­nės oli­gar­chi­jos val­do­mą ka­pi­ta­liz­mą  įvar­di­ja, kaip „nau­ją ver­go­vi­nę san­tvar­ką, ku­rio­je žmo­gus yra vi­siš­kai pri­klau­so­mas nuo val­džios, te­le­vi­zi­jos, ži­niask­lai­dos, re­kla­mos ir par­ti­jų dik­ta­tū­ros“. Ša­lia to lie­tu­viš­ko­ji de­mo­kra­tija, suf­le­ruo­jant ak­la­jai Niurn­ber­go Te­mi­dei, pe­rė­mė va­ka­rie­tiš­ką­jį mąs­ty­mo bū­dą, tai yra dve­jo­pus mąs­ty­mo stan­dar­tus: Ju­pi­te­rio ir jau­čio tei­sę – tie­sa yra tik tai, ką ga­li­ma pa­rem­ti jė­ga.

Eu­ro­po­je, o ypač Lie­tu­vo­je, įsi­vieš­pa­ta­vo to­kia „keis­ta pa­dė­tis, kai ho­lo­kaus­tą nei­gian­tis ar juo abe­jo­jan­tis žmo­gus ga­li at­si­dur­ti ka­lė­ji­me, o pi­lie­tis, ko­la­bo­ra­vęs su so­vie­ti­nio ge­no­ci­do „pra­ra­bais“, be jo­kių kliū­čių ga­li at­si­sės­ti į vals­ty­bės pre­zi­den­to kė­dę“. „Di­džiau­sias, ko­ne pa­sau­li­nis triukš­mas ky­la, jei­gu į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę iš­ren­ka­mas koks nors tau­tiš­kai nu­si­tei­kęs Min­dau­gas Mur­za, o lai­ko­ma sa­vai­me su­pran­ta­mu, net pa­gei­dau­ti­nu reiš­ki­niu, kai vals­ty­bės pre­zi­den­tu iš­ren­ka­mas bu­vęs ko­mu­nis­tų par­ti­jos „gen­se­kas“. To­mo Venc­lo­vos ere­zi­jos, ku­rio­mis jis taip džiau­gė­si, kai Sei­mas, ke­lia­klupsčiaudamas eu­ro­pie­tiš­ka­jai Ju­pi­te­rio-jau­čio tei­sei, ne­įtei­si­no 1941 me­tų Lie­tu­vos lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės – tai pats ti­piš­kiau­sias ir aki­vaiz­džiau­sias veid­mai­nys­tės pa­vyz­dys, kai „re­mia­ma­si ne fak­tais, o tik dve­jo­pais ver­ti­ni­mo stan­dar­tais, ar­ba Ju­pi­te­rio tei­se“. Net­gi Ame­ri­ka D. Bu­šo (vy­res­nio­jo) lai­kais, il­gą lai­ką ne­pri­pa­ži­nu­si Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos, „iš es­mės pa­si­kei­tė, kai rei­kė­jo jai pa­si­rink­ti – pa­ki­lu­sią į lais­vės žy­gį Lie­tu­vą ar Mi­chai­lą Gor­ba­čio­vą, žūt­būt no­rin­tį iš­lai­ky­ti ca­rų ir Sta­li­no su­kur­tą im­pe­ri­ją. Ji pa­si­rin­ko Gor­ba­čio­vą“.

Ko­dėl taip at­si­ti­ko, skaus­min­gai mąs­to kny­go­je jos au­to­rius. Jo ma­ny­mu, dėl to, kad „Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu Va­ka­rų, ypač an­glo­sak­sų, de­mo­kra­tija iš bai­mės dėl sa­vo at­ei­ties lei­do­si Te­he­ra­ne, Jal­to­je ir Pot­sda­me iš­prie­var­tau­ja­ma so­vie­ti­nio ko­mu­niz­mo, o pas­kui šią gė­dą Niurn­ber­ge ju­ri­diš­kai įtei­si­no, pri­mes­da­ma Eu­ro­pai ir vi­sam ci­vi­li­zuo­tam pa­sau­liui nu­ga­lė­to­jų mo­ra­lę ir dve­jo­pus reiš­ki­nių ver­ti­ni­mo stan­dar­tus“.

O Lie­tu­vo­je, „no­rint gra­žiai, pa­to­giai įsi­kur­ti ir tur­tin­gai, pa­gar­bos ir šlo­vės ap­sup­tam gy­ven­ti, pir­miau­sia rei­kia iš­mok­ti jai ra­fi­nuo­tai ir kul­tū­rin­gai kenk­ti. Ar­gi ne to­kią iš­va­dą pa­da­ry­si, įsi­gi­li­nęs, kaip mū­sų val­džia su­ge­ba tar­nau­ti ka­pi­ta­lui ir pla­nin­gai sis­te­min­gai tol­ti nuo mū­sų my­li­mų tau­tie­čių? Ir tam fak­tų dau­giau ne­gu rei­kia: ant al­to­riaus ke­lia­mas auk­so ver­šis, šei­ma nu­sto­jo bū­ti vals­ty­bės pa­grin­das; pa­mirš­tos am­žiais kur­tos krikš­čio­niš­ko­sios ver­ty­bės, vieš­pa­tau­ja gob­šūs, su­in­te­re­suo­ti tik sa­vo ki­še­ne oli­gar­chai ir biu­ro­kratai, žio­ji pra­ra­ja tarp „run­ke­lių“ ir „man­da­ri­nų“, kul­tū­ra pa­vers­ta ma­ku­la­tū­ra, nie­kam ne­svar­bu, ką da­ro te­le­vi­zi­ja, ži­niask­lai­da, kur nu­si­kal­tė­liais rū­pi­na­ma­si dau­giau ne­gu moks­lei­viais, kur dau­giau žmo­nių mirš­ta ne­gu gims­ta, kur di­des­nė užuo­jau­ta reiš­kia­ma bu­de­liui, o ne au­kai, kur be ga­lo di­di­na­mos pi­lie­čių tei­sės, bet ne pa­rei­gos, kur gim­to­ji kal­ba ver­čia­ma at­gy­ve­na ir t. t.“

Tai­gi ra­šy­to­jo Jo­no Mi­ke­lins­ko nau­ja kny­ga „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ – tai mū­sų po­sta­li­nis­ti­nės epo­chos, iki šiol val­do­mos Sta­li­no dva­sios, veid­ro­dis, nau­jo­je švie­so­je pa­ro­dan­tis Niurn­ber­go pro­ce­są ir jo pa­sek­mes pa­sau­lio is­to­ri­jai. Tos pa­sek­mės ga­li tap­ti apo­ka­lip­ti­nė­mis, Sta­li­no dva­sią pri­den­gus glo­ba­liz­mo skrais­te, jei­gu ir to­liau Eu­ro­pa ir Ame­ri­ka plauks sa­vo ge­ro­vės upė­mis pa­sro­viui, ne­si­prie­šin­da­mos di­džiau­siam pa­sau­ly­je Blo­giui, jei­gu ir to­liau va­do­vau­sis nu­ga­lė­to­jų mo­ra­le ir dve­jo­pais reiš­ki­nių ver­ti­ni­mo stan­dar­tais.

O Lie­tu­vai ši kny­ga – tai pa­vo­jaus var­po gaus­mas, per­spė­jan­tis, kad ga­li­me pa­si­ti­kė­ti tik sa­vi­mi, sa­vo jė­go­mis, sa­vo tau­ta ir jos va­lia. Tik mes pa­tys ga­li­me pa­kil­ti iš pa­smer­ki­mo, iš­si­gy­dy­ti ko­mu­niz­mo pik­tžaiz­des, iš­ra­vė­ti pik­tžo­les iš gy­ve­ni­mo ir dva­sios ir tik ta­da mū­sų dar­že­liuo­se vėl rū­tos su­ža­liuos. Da­bar tu­ri­me šan­są. Gal jau pas­ku­ti­nį. Ne­pra­ras­ki­me jo.

„XXI amžius“, Nr. 40

2010.06.01

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.