Ne Gedulo ir Vilties, o Okupacijos diena


Apie bolševikinės okupacijos pradžią po septynių dešimtmečių mes dar kartą bandome kalbėti iš esmės, be išlygų. Omenyje turiu Seime pateiktą rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma, minint Birželio 15-osios ir pasieniečio Aleksandro Barausko žūties 70-metį, aiškiai pasakyti, kad ginkluotas “Ūtos pasienio užkardos užpuolimas ir jos sargybos viršininko Aleksandro Barausko nužudymas yra vienas iš faktų, kurie paneigia sovietų skleistus prasimanymus apie tai, kad prieš Lietuvą nebuvo panaudota ginkluota jėga ir ji savo noru įsileido SSRS ginkluotąsias pajėgas”.

Agresija prieš Lietuvą, įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus,  prasidėjo šiek tiek anksčiau, negu daugelis manome: ankstų 1940 m. birželio 15 d. rytą, 3 val. 40 min. Būtent tada SSRS “išvaduotojai” perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė granatas. Viena jų sprogo prie namo langų.

Šešetas užpuolikų įsiveržė į pastatą ir jėga išsivedė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio jam kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, šovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Tokia oficiali agresijos prieš Lietuvos Respubliką versija. Tada buvo užpulti ir kai kurie kiti pasienio postai. SSRS Lietuvos pasienyje buvo visiškai pasirengusi plataus masto karo veiksmams.

uta_2

Šįmet Ūtoje, prieš 70 metų įvykusios tragedijos vietoje, prie kryžiaus, prie kuklaus paminklo įvyko renginys, skirtas Lietuvos okupacijos 70-mečiui paminėti ir pirmosios sovietinės invazijos aukos – Ūtos pasienio baro viršininko Aleksandro Barausko – pagerbimo ceremonija, kurioje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės nariai, diplomatinio korpuso, savivaldos atstovai, kiti garbingi svečiai, tarp jų ir Aleksandro Barausko dukra Ona Brasiūnienė.

Per vienerius metus, nuo 1940 m. birželio 15-osios iki 1941 m. birželio 22-osios, buvo įkalinta, nužudyta ir ištremta 23 000 asmenų, 700 žuvo per 1941 m. birželio sukilimą. 1944 m. – 1953 m. suimta ir įkalinta 86 000 žmonių; ištremta 118 000; žuvo 20 500 partizanų ir jų rėmėjų; lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 25 000; tremtyje – 28 000; 1954 – 1986 metais suimta ir įkalinta dėl politinių motyvų 1000 asmenų; 1991 m. ginant Lietuvos nepriklausomybę žuvo 23 asmenys. Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto, pasienio postuose, prie Aukščiausiosios Tarybos – 900 žmonių sužeista arba kitaip nukentėjo.

uta_3

Šie skaičiai buvo priminti pirmosios sovietinės okupacijos aukos žūties vietoje. Visi negrįžusieji į Tėvynę, visi žuvusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo pagerbti tylos minute, atminimo salvėmis, gėlėmis. Garbės sargybos kuopos karys neša Lietuvos Respublikos prezidentės vainiką, kurį sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės pareigūnai nuvežė į Perloją ir padėjo ant Aleksandro Barausko kapo.

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai…

Seimo pirmininkė Irena Degutienė prisiminė šį poeto Jono Aisčio posmą. Aleksandro Barausko auka aiškiai ir nedviprasmiškai atsako: poetas suklydo, tas kraujas buvo pasienio policijos viršilos Aleksandro Barausko. Ūtos pasienio užkardos užpuolimas ir žiaurus susidorojimas su tarnybos viršininku Aleksandru Barausku yra svarbus istorinis faktas, paneigiantis vis dar kartais puoselėjamą mitą, neva Lietuva taikiai įstojo į SSRS, neva prieš Lietuvos Respubliką nebuvo panaudota ginkluota jėga, neva Lietuva savo noru įsileido SSRS ginkluotąsias pajėgas. Visa tai akivaizdus melas, sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ciniška žmogžudystė čia, Ūtoje, įvyko gerokai anksčiau nei baigėsi ultimatumo terminas. Ir pasienio policijos viršila padarė tai, ko tuomet neišdrįso politikai ir generolai, bet ką vėliau dešimtimis tūkstančių aukų atkartojo pokario partizanai unikalia dešimtmečio kova miškuose.

uta_4

Aleksandro Barausko vardas ir jo auka tėvynei, kalbėjo Seimo pirmininkė, visiems laikams įrašyta į garbingiausius tautos istorijos puslapius, greta 1919 m. už Lietuvą žuvusių pirmojo savanorio Povilo Lukšio ir karininko Antano Juozapavičiaus, greta pokario partizanų, Sausio 13-osios ir Medininkų didvyrių. To reikia ne nužudyto patrioto artimiesiems ar kovos draugams, to reikia mums, mūsų tautai, to reikia dabarties Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų, to reikia tam, kad pagaliau išrištume per okupacijas pripainiotų vertybių mazgą, kad ateitis būtų kuriama ant tiesos pamatų. Todėl nuoširdžiai pritariu Seime priimtai rezoliucijai dėl okupacijos pradžios ir pirmosios aukos pagerbimo ir įamžinimo, sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

uta_5

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė irgi prisiminė poeto Jono Aisčio “vieną kraujo lašą” ir netesėtus pažadus mirti už tėvynę. Iki šiol detaliai nagrinėjamas paskutinis Lietuvos vyriausybės posėdis naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, likus kelioms valandoms iki tų įvykių, kurie įvyko čia. Tada

balsų dauguma nuspręsta nesipriešinti, nors Respublikos prezidentas Antanas Smetona, Krašto apsaugos ministras Kazimieras Jokantas, Valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis manė kitaip, siūlė priešintis ginklu… Kiekviena karta turi savo atsakomybę. Mūsų visų atsakomybė labai aiški: įtvirtinti nepriklausomybę ir laisvę taip, kad niekam po mūsų nebereikėtų statyti tokių paminklų nei Ūtoj, nei kituose Lietuvos pasieniuose, sakė ministrė Rasa Juknevičienė.

uta_6

LR Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis dėkojo sienos apsaugos tarnybai, kuri jau ne vienerius metus čia pažymi Aleksandro Barausko žūties metines. Tegul Aleksandras Barauskas jiems būna stiprybės ir meilės tėvynei pavyzdys.

Aleksandro Barausko žūtis byloja apie Lietuvių tautos valią būti nepriklausoma. Pusę šimtmečio lietuviai tą valią įrodinėjo, sakė LR Seimo narys, užsienio reikalų komiteto pirmininkas, tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas Emanuelis Zingeris. Renginio dalyviams jis priminė JAV reakciją į 1940-ųjų metų birželio įvykius Baltijos valstybėse. “Jungtinių Valstijų piliečiai nepritaria bet kokiems grobuoniškiems veiksmams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesioginio jėgos panaudojimo, ar tiktai grasinimo ją panaudoti rezultatas. Jungtinės Valstijos ir toliau laikysis šių principų, nes Amerikos žmonės yra įsitikinę, kad jeigu santykiai tarp tautų nebus grindžiami tikėjimu šiais principais, nebus įmanomas ir proto, teisingumo bei teisės viešpatavimas, kitais žodžiais tariant, bus neįmanoma apsaugoti šiuolaikinės civilizacijos pagrindų”.

uta_7

Pacitavau 1940 m. liepos 22 d. JAV Valstybės sekretoriaus pareiškimą dėl Baltijos šalių aneksijos, kurį parlamentaras E.Zingeris čia pat perdavė JAV ambasadorei Lietuvoje Anne E.Derse. Jis pasakė, kad Jungtinės Amerikos Valstijos visada laikėsi šios nuostatos, nepaisant Stalino, Chruščiovo, Brežnevo ir kitų Sovietų Sąjungos diktatorių spaudimo. JAV išsaugojo mūsų ambasadą, kuri tik Stasio Lozoraičio laikais perdavė Atkuriamajam Seimui įgaliojimus, ir taip mes, šiais metais minėdami Lietuvos nepriklausomybės 20-metį, atkūrėme estafetę, kurią pradėjo  lietuvių tautos ir pasaulio didvyris Aleksandras Barauskas. Pirmasis Jungtinių Amerikos Valstijų pareiškimas dėl grobuoniškų SSRS veiksmų 1940-ųjų birželio 15-ąją turi istorinę reikšmę.

uta_8

Jau po iškilmingo minėjimo Ūtoje iš Emanuelio Zingerio sužinojau, kad jo iniciatyva Vilniuje Amerikos aikštėje bus pritvirtintas bareljefas, įamžinantis tą Lietuvai, Latvijai ir Estijai palankų, Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos nepripažįstantį dokumentą. Yra gautas Vilniaus savivaldybės leidimas.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Vainius Butinas džiaugėsi, kad, minint 70-ąsias Aleksandro Barausko žūties metines, pirmą kartą susirinko tiek daug garbingų svečių. Labai svarbu, sakė jis, kad apie šią pirmą 1940-ųjų sovietinės agresijos auką sužinos ir tie, kurie gal apie pasieniečio likimą iki šiol girdėjo nedaug. Netoliese esančiai užkardai prieš kelerius metus suteiktas Aleksandro Barausko vardas. Ten tarnaujantiems pasieniečiams didelė garbė tęsti jo darbą.

uta_9

Aleksandro Barausko dukrai Onai Brasiūnienei buvo įteiktas tėvui po mirties suteiktas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklas “Valstybės sienos apsaugai – 90”

Ona Brasiūnienė perskaitė savo atsiminimus apie tėvą, apie tą tragišką 1940-ųjų birželio 15-osios rytą.

uta_10

Aleksandras Barauskas augo neturtingoje daugiavaikėje šeimoje. Anksti neteko tėvo, mirusio nuo sunkios ligos. Skurdas ir vargas viešpatavo Barauskų pirkelėje. Netekęs tėvo paramos, būsimasis pasienietis vaikystėje turėjo pats sau pelnytis duoną. Nuo mažų dienų daug dirbo, augo nemokėdamas nei skaityti, nei rašyti, patyrė sunkią samdinio dalią. Tačiau nepuolė į neviltį, nepasiklydo gyvenimo kryžkelėse. Savo gyvenimą paskyrė nepriklausomos Lietuvos policijai, vėliau perėjo sienos apsaugos tarnybon. Buvo atkaklus, veržlus, norėjo daug žinoti, daug įgyvendinti. Mokėjo pareikalauti iš kitų. Buvo Šaulių rinktinės narys.

uta_11

Tėvas yra daugiau negu mylintis ir maitinantis žmogus, bet mes jo labai anksti netekome, sakė Ona Brasiūnienė. Jai buvo septyneri, seseriai – penkeri. Ir iškart joms gyvenimas tapo labai sunkus, kaip ir tėčiui vaikystėje. Likome be maitintojo, neretai neturėjome net duonos.

Po 1940-ųjų birželio 15-osios tragedijos Aleksandro Barausko dukreles priglaudė giminės. Bet visi bijojo jas auginti. Buvo grasinama Sibiru. Amžino įšalo žemėje tik per stebuklą neteko pabuvoti, sakė O.Brasiūnienė. Skurdžiai, sunkiai gyvenome, bet išlikome.

uta_12

Pasieniečio Aleksandro Barausko tragedija ilgai buvo pamiršta. Pirmą kartą jo šeimos likimu buvo pasidomėta 1991 m. gegužės mėnesį, kai “Gimtajame krašte” pasirodė A.Eidinto straipsnis “Pirmieji Stalino saulės spinduliai”. Autorius klausė, kaip sekasi A.Barausko šeimai, kur ji gyvena, prašė atsiliepti. Atsiliepiau, sakė O.Brasiūnienė, bet ir po to – tyla. Sklido gandai, kad A.Barauskas neturi būti pagerbtas, nes jis tik vykdė tarnybines pareigas. Ar yra nuosavybė pareigoms? – klausė O.Brasiūnienė. – Jeigu žmogus tarnauja valstybei, tai ir pareigos – valstybinės. A.Barauskas neturėjo savo privačios sienos, jis valstybės sieną saugojo, valstybei tarnavo.

uta_13

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Aleksandro Barausko dukra padėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad valstybinės reikšmės įvykis nebūtų užmirštas. Dėkojo ir Varėnos šauliams, ir pasieniečiams, tiems, kurie pastatė kryžių, paminkliuką. Dėkojo valdžios žmonėms už ketinimus padaryti daugiau negu šiandien padaryta. Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė: “Labai svarbu, kad Ūtoje veiktų muziejus, primenantis žiaurų 1940-ųjų birželio 15-osios rytą, labai svarbu, kad iškiltų deramas paminklas pirmajai sovietinės okupacijos aukai Lietuvoje, tačiau dar svarbiau, kad toks paminklas būtų mūsų atmintyje, mūsų širdyse…

Kodėl tylėjome apie 1940 m. birželį? – klausia kunigas Julius Sasnauskas.

uta_14

Vytauto Visocko nuotr.

2010.06.19

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.