NE PRIEŠ GERA TOKS ŠĖLIMAS


Print

Kol vyksta nelabai skaidrios derybos dėl nelemtojo nacionalinio investuotojo, paaiškėjo dar vienas dalykas, dėl kurio gali kilti daug problemų. Tai europinės vėžės geležinkelio būsimosios statybos reikalams. Šiam klausimui pajudėjus iš vietos, labai sukruto įvairaus plauko apsukruoliai ir ėmė supirkinėti žemes būsimojo geležinkelio statybos vietose, kad po kelių metų galėtų užsiprašyti didžiulius pinigus iš valstybės už tos žemės išpirkimą. Nepakaks jokio biudžeto. Tačiau visi šie „amžiaus projektai“: tiek nacionalinio investuotojo, tiek europietiško geležinkelio, tiek bandymai atitrūkti nuo Rusijos energetinės priklausomybės – faktiškai tūpčioja vietoje.

G. Kirkilo Vyriausybei ir jo partijai rūpi kiti dalykai, nors ir vaidina, kad premjeras ir ?kio ministras naktimis nemiega spræsdami valstyb?s reikalus… Netgi patį A. Brazauską pasikvietė padėti nešti tą sunkų kryžių. O čia dar ekonomikos ir finansų ekspertai ir specialistai ėmė šaukti apie didėjančią infliaciją ir kryžkelėje atsidūrusią Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių ekonomiką. Žiniasklaida nusitvėrusi kartoja vieno Suomijos banko analitiko žodžius: „Baltijos šalių ekonomiką galima įvertinti taip: buvo puiku, bet dabar atėjo laikas šaukti iš baimės“. Tas suomių analitikas pažymėjo lėtą investicijų augimą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atlyginimai tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje didesni nei gamybos produktyvumas. Dar daugiau, Suomijos finansų analitikas Peteris Koppelis akcentavo, kad Lietuva iš ES gauna labai daug pinigų socialinėms problemoms bei infrastruktūros projektams finansuoti, tačiau tiems projektams reikia ir valstybės finansavimo. O jeigu to nėra, tai ir Europos Sąjungos pinigais naudotis negalima. Nepanaudojusi struktūrinių fondų pinigų valstybė gali būti priversta mokėti baudas. Ir nemažas. Beje, apie tai ne kartą yra kalbėjusi ir mūsų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Tačiau jos įspėjimai atsimušė tarsi žirniai į sieną: ir G. Kirkilas, ir A. Brazauskas atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tokiomis eurokomisarės pastabomis ir netiesiogiai patarė nesikišti ne į savo reikalus. Petras KATINAS Kol vyksta nelabai skaidrios derybos dėl nelemtojo nacionalinio investuotojo, paaiškėjo dar vienas dalykas, dėl kurio gali kilti daug problemų. Tai europinės vėžės geležinkelio būsimosios statybos reikalams. Šiam klausimui pajudėjus iš vietos, labai sukruto įvairaus plauko apsukruoliai ir ėmė supirkinėti žemes būsimojo geležinkelio statybos vietose, kad po kelių metų galėtų užsiprašyti didžiulius pinigus iš valstybės už tos žemės išpirkimą. Nepakaks jokio biudžeto. Tačiau visi šie „amžiaus projektai“: tiek nacionalinio investuotojo, tiek europietiško geležinkelio, tiek bandymai atitrūkti nuo Rusijos energetinės priklausomybės – fakti?kai t?p?ioja vietoje. G. Kirkilo Vyriausybei ir jo partijai r?pi kiti dalykai, nors ir vaidina, kad premjeras ir ?kio ministras naktimis nemiega spræsdami valstyb?s reikalus… Netgi patį A. Brazauską pasikvietė padėti nešti tą sunkų kryžių. O čia dar ekonomikos ir finansų ekspertai ir specialistai ėmė šaukti apie didėjančią infliaciją ir kryžkelėje atsidūrusią Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių ekonomiką. Žiniasklaida nusitvėrusi kartoja vieno Suomijos banko analitiko žodžius: „Baltijos šalių ekonomiką galima įvertinti taip: buvo puiku, bet dabar atėjo laikas šaukti iš baimės“. Tas suomių analitikas pažymėjo lėtą investicijų augimą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atlyginimai tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje didesni nei gamybos produktyvumas. Dar daugiau, Suomijos finansų analitikas Peteris Koppelis akcentavo, kad Lietuva iš ES gauna labai daug pinigų socialinėms problemoms bei infrastruktūros projektams finansuoti, tačiau tiems projektams reikia ir valstybės finansavimo. O jeigu to nėra, tai ir Europos Sąjungos pinigais naudotis negalima. Nepanaudojusi struktūrinių fondų pinigų valstybė gali būti priversta mokėti baudas. Ir nemažas. Beje, apie tai ne kartą yra kalbėjusi ir mūsų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Tačiau jos įspėjimai atsimušė tarsi žirniai į sieną: ir G. Kirkilas, ir A. Brazauskas atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tokiomis eurokomisarės pastabomis ir netiesiogiai patarė nesikišti ne į savo reikalus. Realus infliacijos pavojus išjudino netgi Prezidentūrą. Prezidentas paragino vykdomąją valdžią bent jau mažumėlę apriboti vis augančias savo išlaidas. Tačiau vargu ar išgirs – kaip ir Prezidento kalbą, pasakytą per 7-uosius Nacionalinius maldos pusryčius. V. Adamkus pabrėžė, kad politikams tikėjimo reikia itin daug – kaip ir pasitikėjimo. Nežinia, kam Prezidentas linkėjo to tikėjimo. Tiems, kurie pripuolė prie lovio, tikėjimas, valstybės reikalai – paskutinėje vietoje (jeigu iš viso jiems tokie dalykai dar egzistuoja). Štai Specialiųjų tyrimų tarnyba išaiškino, kad net dviejų ministerijų – Teisingumo ir Vidaus reikalų – du labai aukšto rango valstybės pareigūnai įtariami kyšininkavimu ir piktnaudžiavimu tarnyba. Teisingumo ministerijos sekretorius Dainius Narkevičius kuravo viešuosius pirkimus ir organizavo „konkursus“. Žinoma, juos laimėdavo bendrovės, kurios pasistengė nemažais pinigais pamaloninti poną D. Narkevičių. Matyt, neatsitiktinai šis veikėjas atėjo į ministeriją iš Trakų, nuo seno garsėjančių įvairiomis nelegaliomis, bet vėliau įteisinamomis statybomis. Beje, dar anks?iau tas vie?øjø pirkimø specialistu ir ministerijos sekretoriumi, t. y. antruoju ?mogumi po ministro P. Bagu?kos, tapæs D. Narkevi?ius M. Riomerio universitete d?st? fizin? parengim?… Tad, matyt, „fizruko“ įgūdžiai pravertė. Tiktai kaip nutiko, kad tas „fizrukas“ ėmė svarstyti Lietuvos teisingumo reikalus? Ir kodėl ministras P. Baguška, neva paskelbęs kovą su korumpuotais teisėsaugininkais, o ypač su notarų plėšikavimu, dar sausio mėnesį priėmė į darbą tokį „vertingą“ specialistą. Kol kas neperbėgęs pas socdemus ar valstiečius, kaip tai padarė kiti buvę partiniai ir ūkiniai nomenklatūrininkai, vis dar „pilietininku“ esantis ministras P. Baguška lemena kažką apie neapsižiūrėjimą. Kur jau čia apsižiūrėsi, jeigu iš visų plyšių lenda tokie patys veikėjai. Tačiau tokių specialistų net neieškant galima atrasti ir kitose ministerijose. Pagaliau Prezidentas nusprendė mažinti skurdą Lietuvoje. Tam prezidentūroje buvo netgi surengta diskusija „Kaip sumažinti skurdą Lietuvoje?!“ Jos metu buvo pristatytas projektas „LaBAS“, t. y. „Lietuva be atskirties ir skurdo“. Prezidentas atkreipė dėmesį, kad skurdas nustumia žmogų į užribį, sunaikina žmogišką orumą, pagaliau griauna pasitikėjimą valstybe. V. Adamkaus nuomone, dėl to, kad Lietuvoje yra pernelyg daug skurstančių žmonių, kaltas neefektyvus piniginės paramos sistemos modelis, neskatinantis dirbti bei užsidirbti, taip pat labai silpnos vietinės bendruomenės. O diskusijos dėl skurdo iniciatorius Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys irgi atkreipė dėmesį, kad iš Europos Sąjungos ateinantys skurdo mažinimo planai neveikia. Ir kaipgi tie planai veiks, jeigu viską kontroliuoja biurokratai, o ne pačios bendruomenės ar į pašalius nustumtos pilietinės organizacijos. Statistikos departamentas paskelbė, kad žemiau skurdo rizikos ribos gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas. Tiesa, nustatyta, kad skurdo rizikos lygis pernai, palyginti su 2005 metais, sumažėjo „net“ 0,5 proc. Visuomenės tyrimo centras „Vilmorus“ paskelbė, kad 76 proc. Lietuvos gyventojų skurdą laiko labai skaudžia Lietuvos problema. Daugelis svarbiausia skurdo priežastimi įvardija socialinio teisingumo stygių. O juk apie tą socialinį teisingumą, netgi tariamai socialiai orientuotą Vyriausybę labai mėgsta kalbėti socialdemokratais pasiskelbę nomenklatūrininkai ir jų ideologai. Kaip pažymėjo Molėtų meras ir krikščionių demokratų lyderis Valentinas Stundys, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo politika yra gana brangi, ir tai yra didžiausia tos politikos yda. O Vyriausybė, ypač „socialiai orientuota“, turėtų iš esmės spręsti tą problemą. Tačiau valdžiai ne tas galvoje. Pakanka tik pažvelgti į „aukštuomenei“ skirtų žurnalų – „Stilių“, „Laimų“ ar panašių puslapius – ir aiškiai pamatysime, kad nuolatiniai įvairiausių „elito“ vakarėlių ir prabangių bajoriškų puotų svečiai – patys aukščiausi valstybės pareigūnai. Su Brazauskų pora priešakyje. Bet tai dar ne viskas. Šokiruojančios kainos, nebeįkandamos komunalinės paslaugos, „elito“ šėlionės tarsi per Romos imperijos saulėlydį nieko gero nežada. Netgi kairiųjų pažiūrų politologai ir analitikai nepaprastai sunerimę skelbia, kad po vadinamųjų Dūmos rinkimų Rusijoje atgimusios imperijos meškos letenos jau tiesiasi į Lietuvą. Akivaizdu, kad dabar Lietuvos valstybės veikėjams ir diplomatams kalbėti su Kremliumi bus dar sunkiau. Ir ne tik dėl naftos tiekimo blokados ar dujų kainų. Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida jau net neslepia, kad uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva mažiausiai 15 metų atsidurs absoliučioje Rusijos energetinėje priklausomybėje. O kur dar penktoji kolona, kurios atstovai, ypač iš Rusijos kišenėje sėdinčių verslininkų sluoksnių, jau puola tuos politikus, kurie drįso kritikuoti Rusijos Dūmos rinkimų komediją. Esą tai dar labiau užsiutins Kremlių ir veržlės bus dar stipriau užveržtos. Neatsitiktinai iš Lietuvos rusų veikėjų pasigirdo balsai, kad Lietuvoje skriaudžiami rusai. Ir tai daro ne tik rusiškų organizacijų vadovai, o mūsų Seimo narė Irina Rozova. Beje, K. Prunskienės „valstiečių – liaudininkų“ partijos narė. Deja, ne ji viena. Pakanka pasiklausyti Seimo nario socdemo Broniaus Bradausko. Taigi, 2008-aisiais ne tik toliau veršimės diržus, bet ir sulauksime naujų apynasrių iš „didžiojo brolio“. Tuo galima neabejoti. Nupirkta ir prorusiškų oligarchų kontroliuojama Lietuvos bulvarinė žiniasklaida jau įskiepijo vadinamiesiems runkeliams visuotinio nihilizmo nuotaikas. Ir kaip neįskiepys, jeigu visos komercinės televizijos nesudėdamos bluosto pluša totalitarinio kvailinimo fronte. „XXI amžius“ 2007 metai, Nr. 91


Prisijunkite prie diskusijos