2001 01 10, 8.10.Teisingas santykis su praeitim – tai teisingas sanytkis su ateitim.Traktuojant 1991 metų sausio 13-osios nakties beginklių žmonių grumtynes su rusų kariauna, kai kuriems iš mūsų buvo naudinga pasakyti, jog tai buvo beginklių žmonių nesipriešinimo ginkluotiems okupantams akcija, arba taikus pasipriešinimas. O iš tiesų tai buvo beginklis pasipriešinimas. Be ginklų, bet pasipriešinimas. O dabar nuolat kartojama apie nesipriešinimą jėga, tai suprantama kaip nesipriešinimas ginkluotai jėgai, tarsi tai ir garantuoja laimėjimą.
O būtinybės priešintis laikas artėja. Rusija tikrai dar kartą pabandys susigrąžinti Lietuvą į savo priklausomybę – didieji geopolitiniai tokio pobūdžio pasitvarkymai jau padaryti. Tiesą pasakius, jokių ypatingų pertvarkų čia ir nereikėjo daryti. Pasaulis dar niekad vienareikšmiškai nebuvo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinęs Vakarų civilizacijos teritorija – jam tai ir šiandien tebėra Rytų Europa, Baltijos šalis per tą laiką sąmoningai ar nesąmoningai tapatinant su Rusija.
Grečiau sąmoningai. Nes visi mūsų bandymai įteigti, jog mes – Vidurio Europa, baigėsi nesėkmėmis. Pasauliui visada svarbesnis atrodė stambesnių struktūrų stabilumas, ir jeigu Rusija sakė, kad jai būtinas rytinis Baltijos pajūris, šis argumentas “pasauliui” visada skambėjo įtikinamiau, negu kažkokių trijų nedidelių valstybėlių laisvės siekis. Juo labiau kad šiuolaikinių globalistų požiūris visiškai panašus į praėjusio amžiaus komunistinį požiūrį: nacionalinių valstybių, tokių kaip Lietuva, Latvija, Estija, Serbija ir pan., atsiradimas – tai tik nelemtas Versalio taikos sutarties padarinys, klaidingos ir iš prigimties ydingos koncepcijos rezultatas. JAV turi šiokį tokį interesą neprileisti Rusijos prie rytinės Baltijos pakrantės, bet Vakarų Europai, kuri į ją visada žiūrėjo kaip ne tik į partnerę, bet ir į konkurentę, tas JAV interesas mūsų padėtį tik komplikuoja. Vokietija spekuliavo ir spekuliuos Pabaltijos perspektyvomis Rusijos naudai, jeigu negaus iš mūsų naudos. O kitur ji jos gaus. Jau gauna, ekonomiškai mperiminėdama Lenkiją, bent jau vakarinę jos dalį, ir Rusija su tuo visiškai sutinka, labiau susirūpinusi Kaukazo, Ukrainos ir Pabaltijos išlaikymu. Tai politikai stipriai padeda Baltarusija, per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukraujinta ir surusinta. Ar bereikia aiškesnės geopolitinės panoramos, kad suprastume: ateis laikas, kai mums neišvengiamai reikės priešintis. Ir priešinti ginant ne televizijos bokštą at parlamentą, o visą teritoriją. Kaip mes ją apginsim? Vėlgi nesipriešindami jėga? Ar gal išvis nesipriešindami?
Sausio 13-osios minėjimai tapo nesipriešinimo propagavimu. Kalbam apie aną naktį deramai žuvusiųjų net nepagerbdami, o į pasaulį ir į ateitį plaukia signalas, kad mes ir vėl, kaip 1940 metais, netgi turėdami kariuomenę, neiššausim nė šūvio, nes mūsų jaunimo dvasioje ne ginklas prieš agresorių keliamas, o širdis atsukama. Ak, Viešpatie, kaip tai gražu! Bet, Dieve, kaip tai beviltiška! Sąmoningai ar nesąmoningai?
Kodėl Lietuvos informacijos kanalais nė karto nepamatėm, ką Izraelis kaip žydų tauta, daro artimuosiuose Rytuose, gindamas kiekvieną savo žemės pėdą? Ar su Arafatu sutinkam, kad Izraelio vyriausybė vykdo “akivaizdžią fašistinę karinę agresiją”? Kodėl neparodoma, kaip netgi jų moterys eina karinę tarnybą ir yra pasirengusios mūšiams? Kodėl apie čečėnų laisvės kovas rodoma tik iš rusų pozicijų? Kodėl net savo taikdarių Balkanuose kaip kovotojų nematom? Ką ten kalbėti apie mūsų pačių parengtą ir iš visuomenės mūsų kariniams vadovams įpiršti bandomą teritorinę gynybą! Bet ar tai neprimena pasipriešinimo nesipriešinant jėga?
1994 12 26, 10.10. Visos didžiosios mūsų nelaimės – iš mūsų gynybinės pozicijos. Taip, gindamiesi mes sugebėjom parodyti stebuklus, netgi imperiją gynybinėm sąlygom sukūrėm, tačiau gynybinę imperiją. Ir valstybės atkūrimas 1990 m. įvykdytas gynybinėse pozicijose, ir 1991 metų atsilaikymas, ir net 1992 m. pripažinimas – gynybos rezultatai. Visos šiandieninės sienos – tos pačios gynybos rezultatas. Estija ir Latvija puola. Neatiduoda nė pėdos savo žemės. O mes – tik imk pagal pirmą pareikalavimą, kad tik be triukšmo įeitume “į Europą”, kuri turėtų ginti mus nuo rusų, nors Europos nuostatos ir TVF, ir Pasaulio banko politikos atveju, ir santykių su Rusija atveju, ypač paskutiniojo ES “susirūpinimo” dėl rusiškojo tranzito per Lietuvą į Karaliaučių atveju – mums yra anaiptol nepalankios, nes jos nukreiptos ne į mūsų etninį įsitvirtinimą, o į mūsų gyvenimo kosmopolitizaciją ir nacionalinių galių išplovimą, tik jau ne rusiškai eurazijinės, o žydiškai vakarietiškos orientacijos linkme pasukto. Tai mums vis vien pragaištinga. Ir jeigu mes nerasime, kaip elgtis naujoje situacijoje, mūsų nacionalinės galios bus menkinamos, ko gero, netgi sparčiau negu valdant rusams.
Nė viena iš jau valdžiusių pusių – nei Landsbergio “dešinieji”, nei Brazausko “kairieji” nepasirodė sugebą į naują situaciją reaguoti atitinkamais nacijos galių stiprinimo veiksmais. Dešinieji buvo absoliutūs gynybininkai – tokie, kad net Karaliaučių atstūmė, nuo Lenkijos ir Gudijos lietuvių atsitvėrė. Kairieji yra tarsi ir ekspansyvesni, tačiau jie risnoja valgio ieškodami, gerovę sau susikurti bandydami, ir ne tiek nacija, kiek sociumas jiems rūpi, ne tiek galių gausinimas, kiek jėgų kaupimas juos tedomina.
1995 02 05, 9.00. Paskendę savo gudragalviavimuose ir politinėse varžybose mūsų “vadai” visai nepastebi, kad mūsų populiacija baigia sunykti, kad mūsų žemės baigia nutrupėti ir kad mūsų tauta baigia savo egzistenciją šiame trapiame žemiškame pasaulyje. Ar ji turi mirti? Ar turim teisę leisti jai numirti? Juk ji atgimė iš nieko, iš nebūties, ir šia prasme ji yra visai nauja tauta!
1996 04 07, 14.30. Mūsų valstybėje kažkas negerai iš esmės. Buvo gerai, kol siekėm tiesos. Kas tąsyk buvo tiesa? Tiesa tada buvo nepriklausomybė. Kas tiesa dabar? Dabar tiesa yra turtas. Pinigai. Kas daugiau moka, tas teisingesnis. Tai gal ir nepriklausomybė buvo per maža tiesa, kad ji buvo sukeista su tuo, ką ji davė – turtą (ar neturtą)? Aišku, kad yra ir aukštesnių tiesų, bet mūsų žemiškojo buvimo matais aukštesnių nėra, ypač galvojant apie būtinybę pasauly gyventi ne tik lietuviais save bandantiems vadinti žmonėms, bet ir tautai, kuri galėtų turėti lietuvių vardą – lietuvių tauta. Be valstybės nėra tautos.
1996 07 23, 8.55. Jeigu dauguma tautos žmonių savo tautos žemės nejaus kaip SAVO, kaip vienintelės pasauly, kaip nuosavybės teise priklausančios jiems žemės, nieko nebus iš tos tautos – ji išsileis, išbyrės, išnyks. Tautos žemė – tai ne tik naujausių laikų politologijos terminas, bet ir labai konkretus, nepaprastai turtingas ir be galo stiprus jausmas, pulsuojąs toje žemės vietoje, tose vietose, kur gyvena tauta, kur kuria savo gyvenimą tautos, o ne šiaip neaiškių žmonių bendrijos.
1998 12 01, 7.05. Šiandien Lietuvoje (ir ne tik joje) vertybių sistema visai suirusi. Žmonės gyvena be dvasinių orientyrų, blaškydamiesi dėl politinių sumetimų kovojančių grupių siūlomose blankiose kryptyse. Jokių sąsajų. Visiškas susvetimėjimas. Žmogus žmogui priešas tikra to žodžio prasme. O gyventi vis dėlto reikia. Ir kyla nauja agresyvi karta, kuri ne tik dvasinių, bet ir materialinių vertybių neturi. Mes bodėjomės vartotojiška Vakarų visuomene, bet greitai juos pralenksim, ir, žiūrėk, buvusioj komunistinėj erdvėj susiformuos tokia generacija, kuri, kaip hunai, pereis pasaulį, šluodama dar užsilikusius praeities idealų reliktus.
1996 12 12, 7.44. Būdamos nelaisvėje, tautos stengiasi atsilaikyti prieš vieną jas užvaldžiusią tautą. Būdamos laisvos, jos turi stengtis atsilaikyti prieš visas bandančias į ją įsiskverbti tautas. Ta ekspansija vyksta per ūkį ir kultūrą, bet subalansuota atsilaikyti gali būti tik žmonių sąmonėje. Pilietinis sąmoningumas yra vienintelis patikimas laisvos tautos ginklas laisvai bendradarbiaujančiame ir šitaip įtakas darančiame pasaulyje.
2001 11 25, 19.55. Siaubingiausia, bet tai jau reikia konstatuoti: tautos noras gyventi palūžo. Ji verčiau renkasi mirtį. Tas nuostabusis tikėjimas, kad mes viską galim, nes esam geriausi, gražiausi, protingiausi, išsikvėpė, subliūško, ir iš tūkstantinių mitingų, Baltijos kelių, referendumų liko tik neviltingi prisiminimai, apgautos viltys ir svajonės, pasitikėjimo nepateisinę vadai. Tie vadai šiandien dėl visko kaltina tautą: ji buvusi juoda, neišsilavinusi, godi, klastinga, vergiška ir t.t., ir pan. Dėl to didelė jos dalis turinti išmirti (V.Landsbergis tai yra pareiškęs viešai, ir tai užfiksuota spaudoje), kita dalis – išlakstyti po pasaulį, o likusiems ir atsilaikiusiems bus lemta gyventi kaip trečiojo pasaulio šalies žmonėms. Taip žmonės ir jaučiasi. Beveik masiškai sakoma: mes ne gyvename, mes egzistuojame. Vadai sako: taip ir turi būti – prisitaikykit!
Nuostabiausia: kaip ir kitais istoriniais momentais, tautą išdavė godūs, tik savo naudos paisantys prasisiekėliai ir didžiūnai, panašesni į plikbajorius negu į kunigaikščius, nors tokiais dedasi. Išdavė pardavę už gerą asmeninį gardą ir viralą, nė nepagalvodami apie kitą, kitus, ateitį.
2001 12 27, 6.04. Mūsų nutautėjimo antrojo etapo požymių galima rasti daugiau negu reikia ir daugiau negu konkrečiais pavidalais – tai ir tikrinių užsieninių vardų rašymas “originalo” kalba (o iš tiesų – anglosaksiška rašysena), ir miestų gatvių išdabinimas iškabomis tik su užsienietiškais žodžiais, ir kompiuterių, mobiliųjų telefonų bei kitokios elektronikos angliškasis “servisas”, ir raštų rašymas angliškai, televizija, laikraščiai, knygos, dainos, videojuostos ir t.t., ir pan. – tai vis kitakalbis mus atakuojantis frontas, kuris sąmoningai ir nesąmoningai skverbiasi į mus ir formuoja kitokią mūsų pačių psichinę jauseną.
Štai čia prasideda svarbiausi dalykai – paslėptųjų mūsų nutautėjimo mechanizmų formavimasis ir įsitvirtinimas. Mes visų pirma pasidarom abejigi tam spaudimui ir priimam jį kaip neišvengiamybę, kaip būtiną foną, kuris per tą “būtinumą” darosi mūsų pačių dalis. Kai kurie, ypač jaunieji, tą spaudimą priima su džiaugsmu, įžvelgdami čia grožį, malonumą, t.y. estetiškai. Prasideda žodelių, intonacijų, judesių kartojimas, kartu ir tapatinimasis su ana iki šiol svetima, agresyvia aplinka. Šitaip žmogus, ypač jaunas, instinktyviai saugosi spaudimo, jį izoliuodamas nesipriešinimo forma. Na, o po to lieka jau paskutinis žingsnis – tokio savo žingsnio motyvacija sau. Kai kuriems to gana. Kitiems – ne. Jie tai bando motyvuoti ir kitiems. Jie nutautėliškumą ideologizuoja. Jie tampa itin pavojingais nutautėliais. Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva. Vilnius, 2007.
Nuotraukoje: filosofo Romualdo Ozolo autošaržas.
2010.01.12
