Šiandien, 2009-ųjų metų rugsėjo mėnesio pabaigoje, vis garsiau prabylama apie būtinybę Povilui Malakauskui trauktis iš VSD generalinio direktoriaus posto. Dabartinio VSD vadovo veikla nepatenkinti parlamentarai pateikia maždaug tokias pačias priežastis, kodėl jis privalo būti atstatydintas. Pagrindinė kilusio konflikto priežastis: Lietuvos saugumo departamento vadovas nepaklūsta parlamentinei kontrolei. Jėgos struktūrų veiklą kontroliuojančių parlamentinių komisijų nurodymai nevykdomi tik diktatoriškų požymių turinčiose valstybėse. Lietuva – demokratinė valstybė. Todėl Lietuvos VSD vadovo elgesys – iššaukiantis, skandalingas, baustinas.
Tačiau su P.Malakausko veikla susijusių skandalų buvo galima tikėtis. P.Malakausko akibrokštas neturėtų būti kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mat informacija apie P.Malakauską kaip galimai nepatikimą pareigūną sklando jau seniai. Dar nuo tų laikų, kai jis ėjo Krašto apsaugos (KAM) viceministro pareigas ir konfliktavo su Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM vadovybe. Apie tai išsamiau rašyta knygoje “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”, kuri buvo pardavinėjama Lietuvos knygynuose 2006-aisiais metais ir susilaukė didelio populiarumo. Keletą mėnesių ši knyga neiškrito iš labiausiai perkamų knygų dešimtuko. Tik 2006-aisiais konservatoriai kažkodėl neatkreipė dėmesio į ne itin palankias užuominas apie jų partijos narį. Ne tik kad nekreipė dėmesio, bet dar ir rėmė P.Malakausko kandidatūrą ir į STT, ir į VSD vadovo postą. Žodžiu, elgėsi kaip akli kačiukai.
Gintaras Visockas
Todėl man šiandien keistas konservatorių viešai reiškiamas nepasitenkinimas dėl P.Malakausko elgesio. Tiksliau tariant, reikšti nepasitenkinimą – būtina. Tačiau konservatoriai taip pat privalo prisiimti politinę ir moralinę atsakomybę, jog tiek daug metų iš eilės visur ir visada palaikė P.Malakauską. Tai – grubi konservatorių kadrų politikos klaida.
Čia pateikiu nedidelę ištrauką iš savo knygos “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”, kurioje analizuojami kai kurie duomenys apie tuometinį KAM viceministrą Povilą Malakauską, beje, visuomenės informavimo priemonėse nuskambėję 2005 – 2006-aisiais metais.
XXX
“Informaciją apie Povilą Malakauską kaip ne itin patikimą krašto apsaugos ministerijos pareigūną “pasufleravo” Kovo 11-osios Akto signataras rašytojas Kazys Saja. Sykį jis man paskambino ir pareiškė norįs susitikti. Atvažiavau į Antakalnio gatvę, kur jis gyvena. Būtent K.Saja informavo, esą P.Malakauskas yra įsipainiojęs į tuometinio kariuomenės vado Jono Kronkaičio neteisėto sekimo istoriją. Suprask, šiuos dalykus reikia išvilkti į dienos šviesą. J.Kronkaitis būtų labai dėkingas, jeigu P.Malakauską kompromituojanti informacija pasirodytų žiniasklaidoje. Stengdamasis suintriguoti P.Malakausko istorija, K.Saja užrašė net KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus Kosto Mickevičiaus mobiliojo telefono numerį. Esą K.Mickevičius tikrai žino daug negerų dalykų apie P.Malakauską. O štai J.Kronkaičio geriau jau viešai nepainioti į šiuos reikalus.
Su K.Mickevičiumi buvau susitikęs ir dėl P.Malakausko. Kostas patvirtino, kad P.Malakauskas, būdamas KAM viceministru, palaikė ne kronkaitiškąją, bet Lino Linkevičiaus, Jono Gečo liniją. Būta įtarimų, esą Poviliuko pirmoji žmona (jau mirusi) turėjo reikalų su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. K.Mickevičius teigė, jog P.Malakauskas, kai tik ministras Česlovas Stankevičius kur nors išvažiuodavo į komandiruotę ar renginį, imdavo iš jo, tuometinio “antrukų” vadovo, kaulyti slaptos informacijos. Kostas neduodavęs, todėl sykį P.Malakauskas skundėsi iš komandiruotės sugrįžusiam Č.Stankevičiui dėl “antrukų” vadovo nelojalumo, ragino nubausti nepaklusnųjį K.Mickevičių.
Šiandien, prisimindamas radijo laidą apie P.Malakauską (į LRT radijo laidą pakvietė Vaidotas Žukas), eteryje skambėjusią 2005-ųjų pabaigoje, jaučiuosi tarsi apgautas. P.Malakausko veikla nepatenkinti keli aukšto rango pareigūnai – Č.Stankevičius, J.Kronkaitis, K.Mickevičius. Visi šie trys vyrai puikiai žino, ką ne taip darė P.Malakauskas, dirbdamas KAM viceministru. Tačiau patys bijo net puse lūpų viešai prasitarti. Kodėl bijo, numatyti nesunku. Č.Stankevičius – ambasadorius. Jeigu ims pasakoti apie P.Malakausko tikras ar tariamas nuodėmes, – neteks garbingo, gerai apmokamo posto. Jeigu K.Mickevičius informuos visuomenę apie susikirtimus su tuometiniu KAM viceministru P.Malakausku, gali netekti verslo (argi sunku sužlugdyti benzinu ir dujomis Garliavoje prekiaujantį verslininką?). O štai ko bijo J.Kronkaitis – vienas Dievas težino.”
XXX
Štai ši informacija apie P.Malakauską buvo visuomenės dėmesiui pateikta dar 2005 – 2006-aisiais metais. Tačiau tuomet konservatorių pritarimo nesulaukiau. Juolab – raginimų – ir toliau gilintis į šią temą. Atvirkščiai, kai kurie konservatoriai, pavyzdžiui, ilgametė Seimo NSGK narė Rasa Juknevičienė, konfidencialiai kaltino mane “triukšmą keliant visai ne ten, kur reikia”. Kur gi ne?
Šiandien konservatoriai beveik vieningai kritikuoja saviškį P.Malakauską. Kritikuoja kartu su opozicinėmis ir koalicinėmis partijomis. Opozicinės socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius mano, kad P.Malakauskas turėtų būti pakeistas jau vien dėl to, kad ilgą laiką apie jo vadovaujamą įstaigą kalbama labai neigiamai. “Manau, kad tai institucija, apie kurią mažiausiai turėtų visi kalbėti”, – toks buvo A.Butkevičiaus pareiškimas. Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė teigė, jog “VSD vadovas, matyt, kažko nesupranta, ir jei jis nevykdo savo pareigų, tai jo reikia paklausti, ar jis gali tas pareigas iš viso atlikti”. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas (SNSGK) konservatorius Arvydas Anušauskas pabrėžė, jog VSD vadovas P.Malakauskas turi būti atstatydintas vien todėl, kad užsispyręs nevykdo Seimo nutarimų. Pavyzdžiui, Seimas yra įpareigojęs P.Malakauską, kad šis Seimo NSGK nariams pateiktų 12-a garsiųjų analitinių pažymų.
Tų pažymų iš P.Malakausko parlamentarai negali išprašyti daugiau kaip vienerius metus. VSD vadovas demagogiškai ginasi, esą politikų prašomos pažymos yra tik vidiniai departamento dokumentai, skirti ne išorei, bet vidaus reikalams, juose esama operatyvinės informacijos, kuri, be kita ko, dar gali būti ne itin tiksli arba klaidinga. P.Malakauskas tvirtina, jog jam grėstų baudžiamoji byla, jei Seimui pateiktų dvylika pažymų.
VSD iki šiol nepateikė Seimui 2006 m. sausio 29 d. pažymos „Dėl Rusijos interesų įsigyjant „Mažeikių naftos” akcijas”, 2006 m. vasario 13 d. pažymos „Dėl Rusijos interesų įsigyjant „Mažeikių naftos” akcijas”, 2006 m. kovo 16 d. pažymos „Dėl pretendentų įsigyti „Mažeikių naftos” akcijas”, 2006 m. gegužės 11 d. pažymos „Dėl „Mažeikių naftos” akcijų įsigijimo”, 2006 m. rugsėjo 11 d. pažymos „Dėl Vytauto Naudužo skyrimo ūkio viceministru aplinkybių”, 2006 m. birželio 21 d. pažymos „Dėl naujos koalicijos Seime formavimo”, 2006 m. liepos 27 d. pažymos „Dėl Seimo narės A. Staponkienės”, 2006 m. vasario 28 d. pažymos „Dėl „Lietuvos geležinkelių” liberalizavimo”, 2006 m. liepos 28 d. pažymos „Dėl Seimo nario V. Orechovo”, 2006 m. rugsėjo 15 d. pažymos „Dėl Lietuvos Respublikos garbės konsulo Kipre skyrimo”, 2006 m. rugsėjo 15 d. pažymos „Dėl konflikto Kauno termofikacinėje elektrinėje”, 2006 m. spalio mėn. VSD Antrosios valdybos rengtos pažymos „Dėl verslo grupių įtakos žiniasklaidai”.
Gintaro Visocko nuotraukoje: VSD vadovas Povilas Malakauskas duoda interviu Seime.
2009 metų rugsėjo 25 diena.
