Neįmanoma misija


Print

Nesu didelis valdžios organizuojamų konferencijų mėgėjas. Keletą valandų būtinai sugaištama, susiruošus į Seime rengiamą diskusiją. O nauda – abejotina.

Nauda sunkiai pasveriama, mat organizatoriai su pranešėjais dažniausiai nepasako nieko naujo. Tiesiog išguldo faktus, kuriuos politika besidomintys ir taip jau žino arba išguldo faktus, kuriuos galima susirasti žymiai lengvesniu, paprastesniu būdu – namuose įsijungus kompiuterį.

Ir vis dėlto pati didžiausia valdiškųjų konferencijų bėda – nei organizatoriai, nei pranešėjai nepasako, kaip išvengti valstybę kamuojančių bėdų. Puikuojamasi prieš TV kameras, plepama su pažįstamais, barama valdžia, kad „nieko nedaro“, o patys, kaip įveikti įsisenėjusią ligą, taip pat nepateikia konkrečių planų. Dažnusyk organizatorių pasiūlymai – vien liepiamosiomis nuosakomis pridengtos abstrakcijos „valdžia privalo“.

Tačiau į kovo 9-ąją Seime organizuotą konferenciją „Kaip mums išlikti? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų?“, – nuėjau. Tikriausiai svarbesnės temos nė negali būti. Visi girdėjome prognozių, jei ir ateityje taip spačiai emigruosime iš Lietuvos ieškodami skalsesnės duonos svetur ir jei mūsų šeimos neaugins daugiau nei trejeto vaikų, apie 2050-uosius jau greičiausiai savo žemėje tapsime tautine mažuma. Jei šiandien nebegalime vadintis tris milijonus gyventojų turinčia tauta, tai po kelių dešimtmečių negalėsime pasiguosti turį ir du milijonus gyventojų.

Pradžiugino tai, kad salė … lūžte lūžo nuo susirinkusiųjų. Pavėlavusieji neturėjo net kur atsisėsti. Seniai mačiau tiek daug svečių Seimo Konstitucijos salėje. Vadinasi, visuomenė pajėgi atsirinkti, kas svarbiausia? Būtent tokia mintis kirbėjo galvoje.

Ir vis tik konferencijoje pasigedau svarbiausiųjų asmenų: Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, premjero Algirdo Butkevičiaus, valdančiųjų partijų vadovų. Lietuvos valdžios elitas į šią konferenciją sveikinimo kalbas pasakyti atsiuntė pavaduotojus, patarėjus, kanclerius. Bet patys laiko atvykti nerado. Tad kaip susitarti, jei į konferenciją nesugužėjo tie, kurių rankose – realios galimybės bent pristabdyti išsivaikščiojančius lietuvius?

Beje, į šį klausimą netiesiogiai atsakė nepriklausomas migracijos ekspertas Dainius Paukštė, perskaitęs pranešimą „Nuo ko pradėti? Esminė sąlyga sėkmingam darbui“. Šio eksperto skaičiavimais, per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo kur kas daugiau žmonių, nei skelbia oficiali statistika: ne 800 tūkst, o 965 tūkst.

Ir tokios tendencijos, pasak D.Paukštės, greičiausiai išliks ateityje, nes mūsų oficialūs valdžios vyrai, įskaitant ir konservatorius, ir liberalus, ir socialdemokratus, tegali pasakyti: „dirbtinių priemonių sulaikyti emigracijai neturime“. Vienas iš konservatorių lyderių ponas Andrius Kubilius yra minėjęs, esą laisvė – tai galimybė išvažiuoti kada panorėjus ir kur panorėjus. O premjeras Algirdas Butkevičius sykį net dalinosi spėjimais, kad jaunimas emigruoja svetur, mat nenori tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Beje, Seimo nario, Seimo Migracijos komisijos pirmininko Valdo Vasiliausko organizuotoje konferencijoje buvo perskaityta daug įdomių pranešimų: „Kodėl lietuvis emigruoja: žvilgsnis į pusantro šimto metų istoriją“ (Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorius dr. Norbertas Černiauskas), „Kada Lietuva gali demografiškai atgimti?“ (Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja prof. Vlada Stankūnienė), „Skaudi patirtis iš rengtų konferencijų „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (Akademinės asociacijos „Consilia academica“ tarybos pirmininkas prof. Leonardas Kairiūkštis)…

Bet kokia nauda iš šių kalbėjimų? Visi pripažino, jog apie emigracijos keliamus pavojus kalbama senų seniausiai, o nacionalinio susitarimo, girdi, emigracija mirtinai pavojinga lietuvių tautai, kaip nėra, taip nėra. Filosofas Krescencijus Stoškus ir vėl kvietė, prašė, ragino pasirašyti bent jau dokumentą, esą visos politinės partijos ir judėjimai šią problemą pripažįsta rimta problema.

Bet jo prašymai – tarsi šauksmas tyruose, nes net konservatoriai neskuba suraityti savojo parašo. Nepasitiki konferencijos organizatoriais? Žinoma, galima nemėgti filosofo dėl jo keistų pareiškimų lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis, galima nemėgti Seimo Migracijos komisijos pirmininko dėl jo politinių virsmų. Bet kaip nepasirašyti po žodžiais: „Lietuvos Seimas ir Vyriausybė raginami emigraciją ir demografinę krizę pripažinti viena iš valstybės valdymo problemų, lemiančių spartų tautos nykimą, ir reemigraciją bei demografinės būklės normalizavimą paskelbti prioritetiniu nacionaliniu klausimu, kurį būtina nedelsiant spręsti“?

Be kita ko, konferencijoje būta ir pranešimų, kurie mažumėlę glumino. Turiu omenyje visus tuos „žvelgiu optimistiškai“ arba „anksčiau – vėliau sugrįš“. Kaip sugrįš, jei nebeliko Lietuvių grįžimo į Tėvynę centro, jei parvažiavę į Lietuvą pabando įsitvirtinti, bet, nesulaukę nei finansinės, nei moralinės paramos, vėl išskrenda? Šį sykį – jau visiems laikams.

Labiausiai nustebino Seimo nario Armino Lydekos kalba apie „dvigubą pilietybę ir didesnę Lietuvą“. Parlamentaras teisingai pastebi, jog kvaila nematyti, kaip pasaulis sparčiai keičiasi. Tačiau parlamentaras neteisus, kai nenori pripažinti: kai kurie gausioms tautoms tinkantys receptai mirtinai pavojingi nė trijų milijonų neturinčiai tautai. Besikeičiantis pasaulis pateikia vertingų naujovių. Bet globalizmas atneša ir tokių, kurioms verta priešintis „iki paskutinio kraujo lašo“.

Parlamentaras neteisus ir tuomet, kai tvirtina, esą laisviau dalindama dvigubas pilietybes Lietuva bus laimingesnė. Saviapgaulė. Nejaugi svetur neįmanoma išlikti Lietuvos patriotu neturint lietuviškojo paso? Arba tu myli Lietuvą, arba jos nemyli. Ir jokie oficialūs dokumentai tos meilės nei padidins, nei sumažins.

Galėčiau liberalų paklausti ir dar griežčiau: jei ši politinė jėga „dvigubose pilietybėse“ nemato paslėptų ilgalaikių pavojų, tai gal jie kada nors įteisins ir daugpatystę? Jei užsieniuose gyvenantis lietuvis vyras gali turėti dvigubą pilietybę, kodėl jam nesuteikus teisės turėti dar ir dvi oficialias žmonas?! O už jūrų marių gyvenančioms lietuvėms moterims – turėti du oficialius vyrus? Tarp dvigubos pilietybės ir daugpatystės nematau didelių skirtumų.

Panašiai reikėtų vertinti ir optimistus, manančius, esą Lietuva pajėgi integruoti tūkstantį migrantų iš įvairiausių karo zonų. Žinoma, taip turėtų būti. Jei esame tauta, jei esame valstybė, privalome atvykusiuosius priglausti taip, kad ne mes, o jie prie mūsų prisitaikytų. Bet juk įvykiai klostosi priešinga kryptimi. Per 25-erius metus nesugebėjome integruoti nė kelių šimtų beveik jokių teisių ir užtarėjų tarptautinėse organizacijose neturinčių romų (čigonų). Tačiau viešojoje erdvėje išdidžiai įrodinėjame, kad pajėgsime suvaldyti keletą tūkstančių iš žiauriausių karo zonų pabėgusių sirų, kurdų, irakiečių…

Kad tik neatsitiktų priešingai. Karti gyvenimiška patirtis tebebyloja lietuvių tautos nenaudai: ilgiau svetur pagyvenę būtinai nutautėjame. Jei ne mes nutautėjame, tai asimiliuojasi mūsų vaikai, anūkai. Kokia nauda iš lietuvių kilmės brazilo, vokiečio ar brito, nemokančio lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, bet turinčio lietuvišką pasą? Būtinai norima, kad toks nuo lietuviškųjų reikalų atitolęs Lietuvos „pilietis“ atneštų bėdų, pavyzdžiui, balsuodamas rinkimų metu – paremdamas Lietuvai nenaudingas iniciatyvas?

Lietuva sparčiai tuštėja, o XXI-ojo amžiaus išsivaikščiojimo sustabdymas, sprendžiant iš kovo 9-ąją Seimo Konstitucijos salėje surengtos konferencijos, – mums per sunkus uždavinys. Neturime didelių ambicijų, strateginių tikslų, tautinio užsispyrimo. Tik ir svarstome, kaip greičiau būtų galima atsisakyti lietuviško žvilgsnio į pasaulį.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.03.16; 07:09 

 


Prisijunkite prie diskusijos