Nelabai šventa Vilniaus trejybė…


Print

Vilnius turi tris įžymybes – surūdijusį vamzdį šalia Neries – jau girdžiu balsus – tai "postmodernistinis menas", poną Užkalnį ir "geležinę lady" – ponią Maldeikienę. Kiekvienas savaip unikalus, "įstabus" ir kiekvienas skirtingai reiškiasi.

Vamzdis aprūdyjęs, liūdnai žiūri į tekančią Nerį ir žmonių minias, besispitrinančias į jį, ir besistebinčias, kodėl gi jis ne po žeme, mat, dauguma jį palaiko kanalizacijos vamzdžiu…

Aną kartą, bevaikštinėdama su savo kolega nuogomis, dar pernai nugalabytų medžių upės krantinėmis, jos buvau paklausta, kodėl šio vamzdžio niekas nepaslėpė po žeme, sakė – tai labai darko bendrą miesto vaizdą…

To buvau paklausta ne šiaip sau kokios rašeivos, bet rimtos žurnalistės iš solidaus užjūrių laikraščio! Atsakiau jai, kad visa tai lyg ir turėtumėm suvokti kaip meno kūrinį. Nutilo moteris, matyt, iš pagarbos šiam miestui ar ir man, aukojusiai jai visą savo dieną, rodant miesto grožybes, ir aiškiai pasimetusiai, aiškinant šio, šiaip jau grėsmingai bestyrančio vamzdžio subtilybes. Ji suprato – aš pati nelabai tikiu tuo menu, taigi daugiau apie tai  ir neužsiminė.

O aš savo tyla bandžiau saugoti miesto garbę, mūsų meno supratimus, nors nekyla abejonių – vamzdis svetimkūnis šiame mieste, jis užstoja puikius vaizdus, gadina bendrą estetinį miesto vaizdą – jis čia nepriklauso. Dieve padėk tam, jį čia įgrūdusiam – gal kada susipras. Sako, ilgai mene tenka klaidžioti, kol pagaliau išeinama prie grynumo.

Kitas  miesto ryškumas – spaudos siaubūnas Andrius Užkalnis. Tiesa, retai, o gal ir visai nepasirodantys prie to vamzdžio (o kas ir galėtų tą  žinoti), nors jie abu man atrodo, kaip ir labai panašūs, giminingi – kažkokie pernelyg rėksnūs, neįtelpantys į jokias meno  ar žmogiškumo ribas. Pastarasis irgi dažnai "užteršią" žmogaus akis ir ausis – mat labai dažnai savo klyksmais, išsišokimais ir rusiškais keiksmažodžiais užtvindo visus savo straipsnius ar, ir kokių TV pokalbių momentus, – matyt, įsitikinęs, kad sugrižęs iš užsienių, kaip ir turi teisę – ką tik nori ir kaip tik nori kalbėti, atseit mokyti "būrus" gyvenimo, mat jis "pasitrynęs" kažkur užsieniuose, jau tapo tikru europiečiu. O mes juk ten dar tik veržiamės, mes dar tik siekiame, tik einame į pažadėtas žemes, į pasaulį. Europa ir Amerika, štai ko mes norime!

Dar Užkalnis ir pirštu mėgsta pabaksnoti, atseit, taip ir anaip privalėtumėm gyventi.

Ir iš tikrųjų – juk trynė vienos ar ir kelių užsienio redakcijų taburetes. Vėliau jau sugrįžo namo. Grįžo – tai gerai, juk Lietuvai kiekviena gyva dūšia svarbi, Lietuvai reikia lietuvių, bet kodėl sugrįžo, tai niekam ir nepapasakojo, o būtų smalsu – visgi kodėl?

Taip ir lekia Užkalnis per Lietuvėlę besisvaidydamas griausmais – pakeiksnodamas, pakeikdamas, pamokydamas, o kitus ir išdurnindamas. Taip ir kyla į kalno viršūnes, ne Gedimino, bet to kito, jo paties susikurto, įsivaizduojamo. O mes pakalnėje jį stebime ir laukiame, kada gi jis pagaliau nudardės žemyn. Pats laikas būtų! O jei nenudardės, tai gal susimylės ir vėl išdundės atgal į užsienius, kad ir į tą pačią Angliją – eilinį kartą ten savo laimės paieškoti… Ankstesnieji kartai, aiškiai, nebuvo vaisingi –  juk sugrįžo atgal, tai gal kitas kartas jau nemeluos…

Dar Vilniuje turime ir lietuviškąją  "geležinę lady" – ekonomistę Aušrą Maldeikienę. Rėksmingoji dama, kiek anksčiau spaudoje pasirodžius jos nuotraukai su vardiniais akiniais ir ryškiu lūpdažiu, garsiai savo Facebook'o prieigose klyksnojo, įkyriai prisiekinėjo, kad ji niekada iš savo atlyginimo negalėtų nusipirkti tokių vardinių akinių ar, ir to brangaus lūpdažio. Bet vėliau, matyt, jau susigėdusi tokių šventvagiškų savo žodžių, vis gi pakeitė savo nuomonę ir prisipažino uždarbiu nesiskundžianti, bet vis tiek tvirtino – tokie akiniai jai būtų tikrai per brangūs.

Taigi, matyt, tas  profesinis išsiblaškymas neleidžia poniai apsispręsti – ar ji vis tik gauną mažą atlyginimą, ar didelį, bet tikėsimės daug didesnį, nei tų vargingų pensininkų – 200 eurų mėnesinės pajamos. Ar mes jau Europoje?

Atmetus jos tokį neapsisprendimą dėl jos pačios atlyginimo (o tai tarsi ir ne mūsų reikalas), toliau jau tenka stebėtis kitokiais šios ekonomistės "privalumais" – menku supratimu apie skurdžius bepinigių Lietuvos piliečių gyvenimėlius, bet ypatingai – begaliniai bjauriu jos charakteriu.

Visgi turiu pabrėžti, kad per savo ne taip jau  trumpą  gyvenimėlį nesu daugiau ir sutikusi tokio pikto  žmogelio kaip ši moteris. Pikta, nepakanti, žeminanti kitaip galvojantį, besidrabstanti neapykantomis ir žaibais, ir visai pamiršusi, kad ji "trečioje" savo karjeros pakopoje vien todėl, kad tie, jos pačios šitaip Facebook'o puslapiuos niekinami, kažkada už ją gražiai balsavo. Vis besimušanti į krūtinę, kad veržiasi į valdžias dėl paprasto žmogaus gerovės ir kad jai asmeninis gerbūvis nei kiek nerūpi, tačiau, aiškiai matome, kad jau jai  ir pakilus "trimis" karjeros lapteliais į viršų, Lietuvos "plebso" padėtis visai ir negerėja.

Ar tik nebus čia toks pat siužetas, kokius jau anksčiau ne kartą esame matę: pakylama lapteliais iki rojaus vartų, o tiems atsidarius, ten ir pranykstama kartu su visais pažadais. Kaip kokiam vaiduoklių filme.
Taigi, kol kas ši ponia bekyla  į politines viršūnes – žiūrėsime, matysime, kaip bus toliau.

Tik kažin kaip ten su tuo jos nevaldomu charakteriu – juk nė vienoje kitoje teisinėje valstybėje toks besisvaidantis grubumu, reiškiantis nepagarbą kitiems ar kitą žeminantis – savo kėdėje ilgam neužsilaikytų.

Taigi, tikiuosi – tas Vilniaus miesto vamzdis tik laikinai. Tikėsimės, kad ir šie  valstybės, spaudos tarnai irgi laikinai – tik šiandien, kol dar neužglaistytos spragos valstybės teisinėje sistemoje, kaip ir leidžiančioje, bent jau nedraudžiančioje – būti chamu ir  žeminti kitą žmogų.

Viskas juk gyvenime laikina, dėl to, matyt, ir skubama šitaip, bet kokia kaina ropštis į viršų – juk liaudiškai šnekant – laikas pinigai…

Nuotraukoje: teksto autorė Dijana Apalianskienė.

Niujorkas

2015.11.28; 07:11


Prisijunkite prie diskusijos