Tik dabar perskaičiau Liudo Dambrausko (1921-2003) – Lietuvos rezistento, politinio kalinio, rašytojo ir publicisto, technikos mokslų daktaro – knygą “Gyvenimo akimirkos” (676 p.), išleistą 1990 metais.
Tai dukart politinio kalinio atsiminimai. Jie apima jo gyvenimą iki 1955-ųjų. Visas jo gyvenimas daug sudėtingesnis.
Kaip rašoma knygos anotacijoje, saugumo rūsiai Lietuvoje, stalininiai lageriai, laisvės gurkšnis ir vėl lageriai – tokia šio žmogaus, “šėtono malūne” malto, bet nesumalto, žudyto, bet visas pragaro kančias atlaikiusio, istorija. Istorija, kuri simbolizuoja mūsų tautos kryžiaus kelius, gyvą, nepalaužtą jos dvasią.
Bijau, kad jaunoji karta mažai pažįsta šį ypatingo likimo žmogų, labai drąsų, labai stiprų dvasia, labai išmintingą. O gaila, jeigu taip.
Pratarmėje Liudas Dambrauskas rašo: “Visi gimstame žmonės, tik, gaila, ne visi verti žmogaus vardo mirštam… Likimas lėmė, kad tautos gyvenimo peripetijose būčiau ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. Nusikalsčiau ateities kartoms, jeigu tai, ką patyriau savo kailiu, nusineščiau į kapus. Bet dar didesnę išdavystę padaryčiau, jeigu neprabilčiau lūpomis tų, kurie už Tiesos, Gėrio ir Laisvės idealus atidavė gyvybę.
Atsiprašau, jeigu ką įskaudinau. Neturėjau piktos valios, o tik norėjau įspėti jaunąją kartą, kad asmenybės degradacija prasideda nuo kompromisų su sąžine”
“Gyvenimo akimirkų” knygoje – daug veikėjų, kuriuos autorius ne tik giria. Todėl ir atsiprašo. Todėl labai įdomu tuos žmones pamatyti autoriaus akimis. Jaunimas labai praturtėtų, perskaitęs šią neploną knygą.
Gal čia pateikiama mažytė ištrauka paskatins skaitytoją susirasti Liudo Dambrausko “Gyvenimo akimirkas” ir jomis praturtinti savo dvasinį pasaulį, kuriame, ko gero, idealizmo nėra per daug.
Vytautas Visockas
XXX
Ištrauka iš Liudo Dambrausko knygos “Gyvenimo akimirkos”
“Atsitiktinai likimas mane suvedė 1975 metais ligoninėje su kapitonu Antanu Kapočium, buvusiu Nepriklausomybės laikais štabo karininku. Gulėjome palatoje vieni du, tad laiko ir progų šnekoms užteko – išsiskyrėme artimi bičiuliai. Jis papasakojo apie ano meto Kauno latrelių kompamiją, kurią sudarė Justas Paleckis, Petras Biržys (Pupų Dėdė) ir Jonas Dovydaitis. Dovydaitis uždirbdavęs per mėnesį daugiau kaip 800 litų (tais laikais dideli pinigai), tačiau tos sumos jam neužtekdavo – į mėnesio pabaigą prisidurdavo keletą šimtų iš tėvų.
O Paleckis dirbo 1926-27 metais Eltos direktorium, vėliau redagavo menkos kultūrinės vertės žurnalus “Naujas žodis”, “Laiko žodis”, buvo kairiųjų pakraipų žurnalistas, tačiau iš savo honorarų bei uždarbio neišsiversdavo. Jis elgetaudavo pas pažįstamus inteligentus, ir mano uošviui gydytojui Vladui Kairiūkščiui buvo įsiskolinęs. Biržys karjerą pradėjo Lietuvos kariuomenėj – buvo karininkas. Neilgai ten užsibuvo – buvo pašalintas, mat Vasario šešioliktosios proga, norėdamas iškilmingiau mišias išklausyti, su arkliu įjojo į Vidiškių bažnyčios vidų (netoli Ukmergės). Po to šarlatanavo, kol nuo 1930 metų per Kauno radiją ėmė rengti satyrinius pusvalandius “Pupų Dėdės pastogėje”. Sovietiniais metais iškilo iki kino aktoriaus.
Ši trijulė buvo nuolatinė Kapočiaus klientė, mat jis, nors uždirbdavo mažiau, gyveno normaliai, tad pinigų likdavo.
– Kiekvieną mėnesį ne vieną dešimtinę išmelždavo, – sakė Kapočius. – Kitaip negalėjau jų atsikratyti. Su Jonu bėdos mažai buvo. Šis iš savo algos girdė ir Justą, ir Pupų Dėdę. Tik va mėnesio gale visi tapdavo “švarūs”, turėdavo karininkų ramovėj maitintis už mano pinigus.
Labiausiai Kapočius nemėgęs Pupų Dėdės, tad dažnai ir už sprando lauk išmesdavęs, o daugiausia pinigų sukišęs Justui Paleckiui.
– Ne po daug aš jam duodavau – po du tris litus, o kartais ir penklitę paklodavau. Didesnės sumos vengdavau. Pasitaikydavo, kad Justas vieną kitą litą grąžina, bet retai. Dažniausiai po tokio “stebuklo” kitą dieną dvigubai paprašydavo.
Gyvenimo ironija – 1955 metais Kapočius vėl susitiko su Justu kaip su Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininku. Grįžęs iš Sibiro, kur buvo ištremtas 1941 metų birželio 14 dieną, ryžosi paprašyti savo buvusio draugo pagalbos – kad padėtų jam prisiregistruoti Kaune. Įvyko tai, ko Kapočius mažiausiai tikėjosi – Paleckis nesiteikė jo pažinti. Ką gi, nieko nepešęs, išdūlino ir kabineto. Po tokio vizito dingo noras ir rašytoją Dovydaitį aplankyti.
Be reikalo Kapočius piktinosi Paleckio elgesiu – kiekvienam skolininkui sutikti skolintoją po tiek metų, ir dar kai buvai įsitikinęs, kad tas jau po velėna, nėra malonu. Kitam galėjo ir infarktą įvaryti, o Paleckiui tik atmintis tuo momentu sušlubavo…”
Nuotraukoje: Lietuvos rezistentas, politinis kalinys, rašytojas ir publicistas, technikos mokslų daktaras Liudas Dambrauskas.
2011.04.09
