Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.
Dž.Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.
1942 metais kiniečių valstietis Šanchajuje gyvenusiam Dž.Bėrčui parodė, kur slapstosi amerikiečių lakūnas papulkininkis Džeimsas (Džimis) Dolitlis su savo keliolikos vyrų komanda. Papulkininkis Dž.Dolitlis buvo ypatingai svarbus asmuo. Likimas jam pirmąjam lėmė pulti Japoniją, bombarduojant Tekančios saulės šalį iš galingų amerikietiškų bombonešių.
Štai tada Dž.Bėrčas atliko pirmąją savo žvalgybinę užduotį. Amerikiečių lakūnus jis saugiai nuvedė ten, kur buvo įsikūrusi nedidelė JAV karių bazė. Atsisveikindamas su bombonešių lakūnais Dž.Bėrčas užsiminė, kad pasijustų esąs labai laimingas, jei “Skraidančiųjų tigrų” eskadrilės vadui generolui Klerui L.Šeno būtų perduotas jo prašymas. O prašymas toks: jis norėtų tapti kariuomenės kapelionu. Generolas Kleras L.Šeno, į savo eskadrilę subūręs civilinės amerikiečių aviacijos lakūnus profesionalus, palaimino misionieriaus Dž.Bėrčo prašymą. Tačiau Dž.Bėrčas į eskadrilę buvo priimtas ne kaip misionierius, o kaip … žvalgas. Gal tuo metu žodis “žvalgyba” skambėjo per daug pompastiškai. Ir vis dėlto nuo to momento Dž.Bėrčo gyvenime svarbiausiu tikslu tapo karinės užduotys, o misionieriaus abitas tapo kaip puiki priemonė “pėdų mėtymui”.
Po Antrojo pasaulinio karo generolas Kleras L.Šeno rašė savo prisiminimuose: “Ponas Bėrčas nepastebėtas prasibrovė per japonų užimtas teritorijas ir sugebėjo patekti pas kiniečių partizanus. Pas kiniečių partizanus jis praleido keletą mėnesių. Per tą laikotarpį sugebėjo sumontuoti keletą galingų specialių radiosignalų gaudytuvų, kurie mums suteikė galimybę žinoti, kas vyksta gretimuose uostuose. Bėrčo dėka mes turėjome tikslios informacijos, kokias operacijas planuoja net keliuose artimiausiuose uostuose stovėję japonų karo laivai.” Dž.Bėrčas tuo metu buvo pelnytai vadinamas “14-osios JAV oro pajėgų armijos akimis ir ausimis”.
Vėliau Dž.Bėrčas tapo JAV armijos ryšių karininku, komandiruotu į Šanduinio provicijoje stovėjusius kiniečių armijos dalinius. Minėtoji provincija – Šiaurės Kinijoje. 1945 metais žvalgybinės funkcijos, susijusios su informacijos apie Kiniją rinkimu, kaupimu ir analizavimu, buvo perduotos JAV Strateginių tarnybų valdybai. Dž.Bėrčui buvo pavesta palaikyti ryšį su šia valdyba. Jis tapo pilnateisiu valdybos darbuotoju.
Po Japonijos kapituliacijos 1945-ųjų rugpjūčio 15-ąją amerikiečiai nepasitraukė iš Kinijos. Darbo jiems Kinijoje užteko ir po karo. Amerikiečiai rūpinosi į nelaisvę pakliuvusių karių reikalais, prižiūrėjo, kaip nuginkluojami japonų daliniai. Taip pat daug dėmesio skyrė žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimui.
1945-aisiais Kinijoje įsiplieskė pats tikriausias pilietinis karas tarp proamerikietiškai ir prosovietiškai nusiteikusių kinų. Dž.Bėrčas kaip Amerikos atstovas neišvengė šių intrigų. 1945 metų rugpjūčio 25 dieną kinų komunistai atsitiktinai sučiupo Dž.Bėrčą ir žiauriai nužudė. Tikslios šios žmogžudystės priežastys nežinomos. Vargu ar kinų komunistams tuo metu buvo žinoma apie Dž.Bėrčo žvalgybinę veiklą. Priešingu atveju komunistai Dž.Bėrčą būtų tardę. Tačiau žinių apie tardymus neužfiksuota. Kinų komunistai nužudė Dž.Bėrčą greičiausiai tik dėl to, kad šis buvo JAV pilietis.
Žymus amerikiečių antikomunistas Robertas Velčas 1950-aisiais metais pareiškė, jog “Dž.Bėrčas tapo pirmąja “šaltojo karo” auka”. Šis pono R.Velčo posakis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje. Dž.Bėrčas dabar išties daug kur laikomas pirmąja “šaltojo karo” auka. Antikomunistinėmis pažiūromis garsėjantis R.Velčas įkūrė konservatyviųjų Amerikos jėgų judėjimą, šią organizaciją pavadindamas Džono Bėrčo vardu.
Nuotraukoje: Džonas Bėrčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas.
2011.11.21
Redakcijos prierašas.
Lapkričio 23 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia naują “Slaptųjų takų” priedo numerį. Norintieji įsigyti “XXI amžių” su specializuotu priedu “SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.
Dž. Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.
1942 metais kiniečių valstietis Šanchajuje gyvenusiam Dž.Bėrčui parodė, kur slapstosi amerikiečių lakūnas papulkininkis Džeimsas (Džimis) Dolitlis su savo keliolikos vyrų komanda. Papulkininkis Dž.Dolitlis buvo ypatingai svarbus asmuo. Likimas jam pirmąjam lėmė pulti Japoniją, bombarduojant Tekančios saulės šalį iš galingų amerikietiškų bombonešių.
Štai tada Dž.Bėrčas atliko pirmąją savo žvalgybinę užduotį. Amerikiečių lakūnus jis saugiai nuvedė ten, kur buvo įsikūrusi nedidelė JAV karių bazė. Atsisveikindamas su bombonešių lakūnais Dž.Bėrčas užsiminė, kad pasijustų esąs labai laimingas, jei “Skraidančiųjų tigrų” eskadrilės vadui generolui Klerui L.Šeno būtų perduotas jo prašymas. O prašymas toks: jis norėtų tapti kariuomenės kapelionu. Generolas Kleras L.Šeno, į savo eskadrilę subūręs civilinės amerikiečių aviacijos lakūnus profesionalus, palaimino misionieriaus Dž.Bėrčo prašymą. Tačiau Dž.Bėrčas į eskadrilę buvo priimtas ne kaip misionierius, o kaip … žvalgas. Gal tuo metu žodis “žvalgyba” skambėjo per daug pompastiškai. Ir vis dėlto nuo to momento Dž.Bėrčo gyvenime svarbiausiu tikslu tapo karinės užduotys, o misionieriaus abitas tapo kaip puiki priemonė “pėdų mėtymui”.
Po Antrojo pasaulinio karo generolas Kleras L.Šeno rašė savo prisiminimuose: “Ponas Bėrčas nepastebėtas prasibrovė per japonų užimtas teritorijas ir sugebėjo patekti pas kiniečių partizanus. Pas kiniečių partizanus jis praleido keletą mėnesių. Per tą laikotarpį sugebėjo sumontuoti keletą galingų specialių radiosignalų gaudytuvų, kurie mums suteikė galimybę žinoti, kas vyksta gretimuose uostuose. Bėrčo dėka mes turėjome tikslios informacijos, kokias operacijas planuoja net keliuose artimiausiuose uostuose stovėję japonų karo laivai.” Dž.Bėrčas tuo metu buvo pelnytai vadinamas “14-osios JAV oro pajėgų armijos akimis ir ausimis”.
Vėliau Dž.Bėrčas tapo JAV armijos ryšių karininku, komandiruotu į Šanduinio provicijoje stovėjusius kiniečių armijos dalinius. Minėtoji provincija – Šiaurės Kinijoje. 1945 metais žvalgybinės funkcijos, susijusios su informacijos apie Kiniją rinkimu, kaupimu ir analizavimu, buvo perduotos JAV Strateginių tarnybų valdybai. Dž.Bėrčui buvo pavesta palaikyti ryšį su šia valdyba. Jis tapo pilnateisiu valdybos darbuotoju.
Po Japonijos kapituliacijos 1945-ųjų rugpjūčio 15-ąją amerikiečiai nepasitraukė iš Kinijos. Darbo jiems Kinijoje užteko ir po karo. Amerikiečiai rūpinosi į nelaisvę pakliuvusių karių reikalais, prižiūrėjo, kaip nuginkluojami japonų daliniai. Taip pat daug dėmesio skyrė žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimui.
1945-aisiais Kinijoje įsiplieskė pats tikriausias pilietinis karas tarp proamerikietiškai ir prosovietiškai nusiteikusių kinų. Dž.Bėrčas kaip Amerikos atstovas neišvengė šių intrigų. 1945 metų rugpjūčio 25 dieną kinų komunistai atsitiktinai sučiupo Dž.Bėrčą ir žiauriai nužudė. Tikslios šios žmogžudystės priežastys nežinomos. Vargu ar kinų komunistams tuo metu buvo žinoma apie Dž.Bėrčo žvalgybinę veiklą. Priešingu atveju komunistai Dž.Bėrčą būtų tardę. Tačiau žinių apie tardymus neužfiksuota. Kinų komunistai nužudė Dž.Bėrčą greičiausiai tik dėl to, kad šis buvo JAV pilietis.
Žymus amerikiečių antikomunistas Robertas Velčas 1950-aisiais metais pareiškė, jog “Dž.Bėrčas tapo pirmąja “šaltojo karo” auka”. Šis pono R.Velčo posakis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje. Dž.Bėrčas dabar išties daug kur laikomas pirmąja “šaltojo karo” auka. Antikomunistinėmis pažiūromis garsėjantis R.Velčas įkūrė konservatyviųjų Amerikos jėgų judėjimą, šią organizaciją pavadindamas Džono Bėrčo vardu.
Nuotraukoje: Džonas Bėrčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas.
2011.11.21
Redakcijos prierašas.
Lapkričio 23 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia naują “Slaptųjų takų” priedo numerį. Norintieji įsigyti “XXI amžių” su specializuotu priedu “SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
