Labai daug turiu klausimų ryšium gubernatoriaus Tkačiovo kalba, kurioje jis ragino steigti savanoriškas kazokų draugoves kovai su kitakilmiais.
Ir turiu jums pasakyti, kad mano požiūris į Tkačiovo kalbą labai dvejopas, nes kai kurie momentai kalboje mane apstulbino. Bet ir politiškai korektiško pasipiktinimo škvalas mane irgi pribloškė.
Galiu pasakyti, kad du dalykai Tkačiovo kalboje man neabejotinai patiko. Pirmas, tai blaivus konstatavimas, kad Krasnodaro kraštą mes užkariavome. Nebuvo jokio seilėjimosi, kad tai nuo senovės rusų žemės. Tai adygų žemės, jas užkariavo carinė imperija, padedama kazokų. Tai, sakė Tkačiovas, sveikas, normalus ekspansionizmas. Visa Tkačiovo kalba yra mūsų portale – patariu perskaityti. Joje yra absoliučiai teisingų momentų.
Antra, tai, ką Tkačiovas kalbėjo apie Kosovą. Taigi buvo 20 procentų musulmonų, buvo viena istorija. Paskui jų susidarė 80 procentų, ir atsirado kita istorija. Tai tiesa. Ne tik apie Kosovą. Apie Paryžių. Gyventojų etninės sudėties pasikeitimas, tuo labiau, jeigu ateiviai labiau pasionarūs. Aš priversta pasakyti politiškai korektiškiems vyrukams, kad tai labai rimtas dalykas. Į Krasnodaro kraštą persikelia armėnai, čečėnai, dagestaniečiai, čerkesai.
O vietiniai rusai geria ir degraduoja. Tai problema. Jei aprašinėsime tą problemą bendro žmonijos diskurso terminais – tai mes gausime kaip arabų maištus Paryžiuje ir nesenus maištus Londone. Jau, beje, vien dėl to, kad čečėnų ar armėnų bendruomenė – tai jums ne degradavę už pašalpas emigrantai iš Vakarų Indijos.
O dabar ką ponas Tkačiovas siūlo ir kaip jis tai paaiškina. Turiu kitą klausimą. Aš ką tik kalbėjau apie premiją už fundamentinės fizikos laimėjimus. Iš devynių žmonių, keturi – tai Prinstono bendradarbiai. Tai Nima Arkani Chamedas iš Irano emigrantų šeimos, Chuanas Maldasena išeivis iš Argentinos, Natanas Saibergas iš Tel Avivo ir Edvardas Vitenas. Taigi iš šitų keturių prinstoniečių tik vienas Vitenas gimė geroje, teisingoje, V.A.S.P.-inėje Baltimorės šeimoje. O Arkani-Chamedo bendraautoriai, įsivaizduokite, vienas vadinasi Gija Dvali, o kitas – Savas Dimopulos.
Tai kaip ten pas juos Prinstone tauta nesubyrėjo? Kaip ten pas juos iranietis Arkani Chamedas sugyvena su žydu Natanu Saibergu? Tai klausimas raštelyje. Įdomu, kai jie susitinka, apie ką ginčijasi? Apie kruvinąjį Izraelį ar apie supersimetrijas? Apie šachidus ar superstygas? Taigi tikriausiai kai VASP‘as Vitenas pamato kataliką Maldaseną, taip ir aiškina jam, kad Liuteris neteisus?
Pasakoju antrą istoriją. Gruzijos šalyje buvo Pankisio tarpeklis, jis yra ir dabar, apgyventas čečėnų kistincų. Iki 2001 metų virto absoliučiai pūliuojančia žaizda – vogdavo žmones, prekiavo narkotikais, Gruzijos policininkai negalėdavo ten įvažiuoti. Atėjo Saakašvilis – tylu ramu. Aš buvau Pankisi, aš galiu pasakyti, kad ten jie labai ramiai sėdi, – nors ten labai nepaprasti žmonės.
Tai yra, pasirodo, kad esmė – ne išdidūs čečėnai, kurie aiškino, kad Gruzija – tai nuo senų senovės Vainachų žemė, o Gruzijos valdžia, tiksliau, jos visiškas nebuvimas. Esmė ta, kad žmonės, kurie privalėjo kovoti su terorizmu, vietoj to jie prekiavo žmonėmis su ten sėdėjusiais kistincais.
Arba yra Europa, kuri irgi turi grandiozinę problemą su musulmonais. Milžiniška musulmonų gyventojų galybė, kurie tapatina save su musulmonais, o ne prancūzais ar, tarkim, olandais.
Aš grįžtu prie Tkačiovo kalbos ir Europos, kuri turi, kaip jau sakiau, grandiozinę problemą su musulmonais. Ir per paskutiniuosius rinkimus Prancūzijoje būtent gyventojų musulmonų balsai užtikrino pergalę socialistui Olandui. O yra JAV, kuri neturi problemos su musulmonais. Tai yra, žinoma, periodiškai atsiranda avigalvis iš JAV piliečių, kuris šaudo į bendradarbius, kilusius iš Artimųjų Rytų. Bet tokių avigalvių pakanka ir tarp baltųjų amerikiečių.
Taip, yra visi Artimieji Rytai, kurie Ameriką laiko priešu Nr. 1. Bet musulmonų, kaip ypatingos bendrijos, kuri reikalautų sau privilegijų, kuri ypatingu būdu nedirba, kuri plėšikauja ir vagiliauja, ir dar sako, kad tai ji kovoja už Alacho vardą, už tikėjimą, kaip politinės ir socialinės problemos JAV viduje, tai šito nėra.
Priežastis – vidutinis musulmonas Amerikoje uždirba 6 kartus daugiau už vidutinį amerikietį. O Europoje jis laikosi iš pašalpos. Ir, pasirodo, kad islamo problemos nėra, o yra Europos socialinės biurokratijos, pagimdžiusios liumpenus, balsuojančius už socialistus, problema. Taigi nėra tos ar kitos tautos problemos, nėra tos ar kitos religijos problemos. Yra problema, kas jiems atsitinka toje konkrečioje socialinėje aplinkoje.
Taigi, kodėl Krasnodaro kraštas ne Prinstonas? Taigi, todėl, kad Rusijos valstybė subyrėjo. Vyručiai, nekaltinkite viskuo čečėnų. Už ką jūs juos kaltinate? Kad jie labiau pasionarūs? Kad jų dvasia stipresnė? Kad jie gina vienas kitą, o ne pardavinėja vienas kitą kaip rusai?
Tai ne jų pranašumas, tai jūsų trūkumai. Gal verta iš jų ko nors pasimokyti, pavyzdžiui, santykių su tėvais? Klausimas ne tas, kad ten čečėnai ar armėnai blogi. O tas, kaip nukreipti tą energiją taikiems tikslams, kaip, išsaugant visus nacionalinius tautos ypatumus, kurie labai dažnai pranašesni, jais reikia didžiuotis, kaip padaryti, kad jie negriautų valstybės.
Atsakymas labai paprastas: tam valstybė turi būti valstybė, o ne Capoko bendrininkai. Kas yra Krasnodaro kraštas? Tai Capokai, dar kartą Capokai, Krymskas ir gubernatorius Tkačiovas. Ir kad būtų aišku: Capokas visada pralaimės čečėnui dėl vienos priežasties, Capokas ryja saviškius, Capokas apskritai neturi jokių taisyklių, Capokas važinėja po savo stanicą ir savo vyriškąjį „aš“ įtvirtina tuo, kad prievartauja tokias pat mergaites.
Kai Rusijoje bus valstybė, kuri visiems diktuos lygias žaidimo taisykles, ir įstatymas, kurio reikia laikytis, tai nereikės kurti savanoriškų kazokų draugovių ir nereikės gydyti giljotinos pleiskanomis, nes savanoriškų kazokų draugovių steigimas – tai paskatinimas Capokams. Nieko kito nebus. O kaip aš jau sakiau, čečėnas ir armėnas visada laimės prieš Capoką dėl tos priežasties, kad kai nėra valstybės, taip, visada, patinka jums ar ne, nugali ta tauta, kuri neatiduoda saviškių, neišduoda saviškių, kurioje giminystės ryšiai, pakeičiantys valstybės įstatymus, stipresni.
Vienas labai liūdnas asmeniškai man pavyzdys – Lebedevas, Aleksandras Lebedevas, kurį pagaliau sugraužė. Ir ką čia pasakyti? Aleksandras Lebedevas, taip kaip mano ką tik minėtas Dmitrijus Ziminas, Jurijus Milneris ir Michailas Chodorkovskis, priklausė tiems žmonėms, kuriems buvo ne tas pats. Aš absoliučiai neturiu teisės reikalauti iš verslininko, kad jis užsiiminėtų visuomeniniu darbu, kad jis aukotų pinigų mokslui. Jo pinigai – kam nori, tam ir aukoja.
Bet kai žmogus, užuot pirkęs jachtas, finansuoja mokslą arba finansuoja „Naująjį laikraštį“ („Новую газету“), na, aš priversta nukelti prieš jį kepurę, ypač jei jis tai daro Rusijos sąlygomis.
Aš nemanau, kad Lebedevo problema susijusi asmeniškai su Vladimiru Putinu. Bet, deja, dabartinės Rusijos valdžios modus operendi – jis toks. Ten Putinas neduoda asmeninių nurodymų. Visada kas nors su kuo nors riejasi. Ten, konkrečiai, Lebedevas riejasi su FST darbuotojais. Ir štai Putinas liaujasi kištis..
Nuotraukoje: žymi Rusijos politikos apžvalgininkė Julija Latynina, RTVi laidos “Kod dostupa” vedėja.
Parengta pagal Julijos Latyninos laidas „Kod dostupa”. Laidos transliuojamos per televiziją RTVi ir radiją echo.msk.ru.
(Bus daugiau)
2012.08.11
