Turiu pasakyti, jog S. Lasterio mąstymas per 11 metų nepasikeitė. Panašiu stiliumi kalbėdamas, jis 1997 m. kalbėjo Leipcigo knygų mugėje, pristatant prof. Vytauto Landsbergio vokiečių kalba išleistą knygą "Apsisprendimo metai". Pilnutėlėjė salėje susirinkę mugės lankytojai domėjosi Lietuvos gyvenimu. O S. Lasteris, nelyginant Pilypas iš kanapių, paklausė profesoriaus, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje buvo reabilituoti tūkstančiai žydšaudžių.
Irena TUMAVIČIŪTĖ
Tokiu pavadinimu tinklapyje http:/www.juedische.at š.m. kovo 21 d. buvo paskelbtas Samuelio Lasterio pagiežingas straipsnelis apie kovo 11-osios eiseną Vilniuje, kurioje girdėjosi ir tautinę nesantaiką kurstančių šūkavimų. Pateikiame teksto vertimą:
"Prezidentas pabunda po devynių dienų, visas politinis elitas tyli. Kovo 11-ąją, Lietuvos valstybinės šventės dieną, centrine Vilniaus gatve traukė arti 200 žmonių, dalis jų – prisidengę veidus. Aplink buvo nemažai policininkų, bet jie, girdėdami tokius šūkius, kaip "Juden raus", ir matydami stilizuotas svastikas, nematė reikalo įsikišti. Demonstracija buvo nesankcionuota, todėl ją nesunku buvo sustabdyti. Tik didžiausiu tiražu leidžiamo laikraščio "Lietuvos rytas" tinklapyje buvo paskelbtas labai kritiškas vyriausiojo redaktoriaus ir istoriko Rimvydo Valatkos straipsnis, o šiaip Lietuvoje buvo stebėtinai ramu. Keli prie pat gėdingos demonstracijos stovėję policininkai net juokėsi – tai užfiksuota "Lrytas.TV" videojuostoje.
Nedidelės Lietuvos žydų bendrmenės pirmininkas Simonas Alperavičius viliasi, jog nacistinių jaunuolių yra labai nedaug ir jog jie buvę "suklaidinti". Dienraščio "Lietuvos rytas" apklausos duomenys rodo, jog 22 procentai apklaustųjų sutinka su nacistiniais šūkiais, o didelė gyventojų dalis į nacių užmačias žiūri abejingai. Wiesenthalio centro padalinio Izraelyje vadovas dr. Efraimas Zuroffas paskelbė savo protestą dėl Vilniaus tylėjimo. Jo pareiškimas spaudai, paskelbtas adresu http:/www.juedische.at, cituojamas DELFI portale. Kovo 20 pagaliau prabilo Lietuvos prezidentas, kuriam dėl minėtųjų įvykių "gėda". "Senelis pabudo" – rašoma viename iš delfi.lt straipsnio komentarų. Lietuviškuose naujienų tinklapiuose pilna antisemitinių ir nacistinių išsišokimų. 2008 metais Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO dalis.
Būtų gerai, kad abi šios organizacijos [ES – organizacija(sic!)] vadovaujantiems Lietuvos politikams užduotų klausimų. 1941–1944 metais naciai ir paklusnūs vietiniai jų pagalbininkai Lietuvoje išžudė daugiau negu 94 procentus Lietuvos žydų. 1941 m. birželio mėn. žydai buvo žudomi 42 vietovėse dar prieš įžengiant vokiečių okupantams. Lietuva, kuri nuo 1991 metų yra laisva, žydšaudžius iškilmingai paskelbė kovotojais su sovietais, o nacistinius karo nusikaltėlius teisiškai ėmė persekioti pavėluotai ir nepakankamai. Naciai, traukiantys centrine gatve, yra šios politikos rezultatas, o vadovaujančių politikų tylėjimas – skausminga realybė".
Turiu pasakyti, jog S. Lasterio mąstymas per 11 metų nepasikeitė. Panašiu stiliumi kalbėdamas, jis 1997 m. kalbėjo Leipcigo knygų mugėje, pristatant prof. Vyrauto Landsbergio vokiečių kalba išleistą knygą "Apsisprendimo metai". Pilnutėlėjė salėje susirinkę mugės lankytojai domėjosi Lietuvos gyvenimu. O S. Lasteris, nelyginant Pilypas iš kanapių, paklausė profesoriaus, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje buvo reabilituoti tūkstančiai žydšaudžių. Matyt, jog autoriaus žmona, "Lietuvos ryto" korespondentė J. Venckutė, S. Lasterį kiek pramokė lietuvių kalbos. Bet interneto straipsnių komentaruose jis mato tik viena kryptimi – antisemitinius balsus. Beje, minėtojo Zuroffo straipsnio ištraukas teko skaityti tik "lrytas.lt" puslapiuose. Ten ponas Lasteris galėjo rasti ir teiginį, jog Zuroffui reikia eskaluoti holokausto industriją. O jeigu autorius būtų paprašęs Jolitą Venskutę smulkiau referuoti komentarų turinį, tai būtų sužinojęs, jog ir tarp Lietuvos enkavedistų buvo žydų, o jeigu būtų paskaitęs H. Kruko dienoraštį, rašytą Vilniaus gete, būtų sužinojęs, jog ir žydai šaudė žydus, sudarinėjo sušaudytinųjų sąrašus.
Tokia jau buvo nacionalsocialistų politika – kad visų tautybių ˛žmonės susiteptų rankas. S. Lasterio žmona galėtų savo vyrui papasakoti, kiek lietuvių už atsisakymą šaudyti žydus buvo nacionalsocialistų sušaudyti, kiek lietuvių, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo žydus. Neseniai gavau dailininko Samuelio Bako interviu Vokietijos radijui įrašą. Jis pažymėjo lietuvių pagalbą gelbstint žydus, be kita ko, papasakojo tragišką sceną, kaip 1944 metais viena Vilniaus žydė apraudojo savo sūnų, buvusį geto policininką, kurį nušovė žydai. Baigiant noriu pasakyti – ne Samueliui Lasteriui įsakinėti, kam ES ir NATO vadovai turėtų uždavinėti klausimus. Antra ir svarbiausia – dėl kelių Vilniaus jaunuolių išpuolių prašom nekaišioti pagalių į lietuvių ir žydų santykius. Geriau pasirūpinkite Izraelio ir Vokietijos skustagalvių keliamomis problemomis.
