Kovo 11-ąją šįmet nebuvau prie Seimo 12 valandą, kai kilo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos. Pirmą kartą nebuvau. Ir Gyčio Pagedimo (atsiprašau – Padegimo) kalbos negirdėjau, tik vėliau ją skaičiau internete, kai keli pažįstami telefonu paragino būtinai perskaityti. Šedevriukas. Labai laiku ir vietoje ištarti Juozo Albino Herbačiausko žodžiai, tarsi šiandien parašyti.
Kovo 11-ąją šįmet buvau su tais, kurie ėjo nuo Gedimino paminklo iki paminkliuko genocido aukoms. Pirmą kartą buvau. Nes ne pirmą kartą girdžiu apie skustagalvius, kurie, o siaube, eina gatve ir šaukia: “Lietuva – lietuviams!” Norėjau pats savo akimis pamatyti. Ir pamačiau. Plakatą su Basanavičiaus, Gedimino, Smetonos, Maironio, Vanago, Kudirkos, Žemaičio, Vytauto, Valančiaus portretais.
Kitas plakatas: “Didžiuojuosi, jog esu lietuvis”. Šitaip prieš mirtį yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius. Ir dar pridūręs: būti lietuviu – labai sunku, tragiškai sunku. Ši demonstracija būtent tai ir byloja.
Nemačiau jokio agresyvumo, jokių kumščių, apie ką kai kurie demonstracijos komentatoriai rašo. Nežinau, kas jie, tie vaikinai ir gražios merginos, kokio išsilavinimo, bet neabejoju, karjeros Lietuvoje jie nepadarys. Kiekvienas šimtus kartų įvairiausiais rakursais nufotografuotas, nufilmuotas, kaip tie, kurie Kalantos laikais Kauno teatro sodelyje skandavo: “Laisvę Lietuvai!” Tik fotografai dabar kiti.
Daugybė policininkų juos saugojo. O gal nuo jų tuos, kurie mano, kad Lietuva – visiems kitiems, tik ne lietuviams? Štai vidury gatvės klūpo mergina su plakatu “Nužudyk savyje valstybe!” Ką tai galėtų reikšti? Tekstas su klaidom ar taip pasakyta man nesuprantama mintis? Policininkams pavyko ją prikalbinti pasitraukti. Žemaitės skverelyje iškelti plakatai “Lietuva – jos piliečiams” ir “Visuomenė be neonacių”, “Fašizmui – ne”. Čia viskas aišku. Negalima nepritarti, ypač pastarajai minčiai. Neonaciai – blogai, o neokomunistai – gerai?
Po demonstracijos televizijoje vienas jaunuolis piktinosi, kad jų kasmet vis daugėja. Kitaip ir būti negali. Nes būti lietuviu darosi vis sunkiau, ypač Vilniuje, aplink Vilnių. Čia lenkai tuoj eis ne Gedimino, o Pilsuckio prospektu ir šauks: Vilnius – lenkams! Jau reikalaujama kažkokių išskirtinių teisių lenkų ir rusų tautinėms mažumoms, esą jos čia senbuvės.
Neonaciai, žinoma, blogai, bet Lietuvoje jų nėra. O neokomunistai, kosmopolitai? Kiekvienas save gerbiantis lietuvis yra kosmopolitas. “Taigi kosmopolitizmas kaip principas gali būti paneigtas tik nacionalizmo” (R.Ozolas). Todėl nacionalizmas nuolat stiprės, ir ne tik Lietuvoje.
Ne visi jaunuoliai išsižada lietuvių kalbos ir dainuoja tik angliškai, ne visi žada bėgti iš Lietuvos, ne visiems vienodai rodo, kas čia gyvens po kelių dešimtmečių, todėl jie ir buriasi, eina į gatves su šūkiais ir plakatais, kurie kartais galėtų būti nuosaikesni. Jeigu jie sakytų: Lietuva – pirmiausia lietuviams, man labiau patiktų. Bet jie nesako: Lietuva – tik lietuviams. “Demokratija yra mažumų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas. Pilietinė demokratija – tai tų teisių transkripcija esamosios realybės požiūriu: kad žmogaus teisėmis ir laisvėmis galėtų vienodai naudotis visuma, mažumos teisės ir laisvės gali būti apribotos tos valstybės piliečio teisėmis ir laisvėmis, galinčiomis įstatymiškai numatyti ir mažumos teisių apribojimą” (R.Ozolas).
Reikia tik stebėtis, kad tokioje kosmopolitinėje aplinkoje, kokia Lietuvoje vyrauja pastaraisiais dešimtmečiais, kai viskas, kas lietuviška, yra niekinama arba bent menkinama, išaugo patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, nebijančių pabrėžti savo tautybės.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.03.13
