“Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys: “Šiuos rinkimus pralaimėjo ir konservatoriai, ir socialdemokratai”


Print

Portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinį visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriaus Vlado Gaidžio interviu.

Slaptai.lt svečias pateikia savo kritišką požiūrį į ką tik praėjusius rinkimus, svarsto, kodėl konservatoriai gavo balsų daugiau, nei tikėjosi, o opozicija pasirodė silpniau, nei vylėsi.

Gilinamasi ir į politinio populiarumo priežastis: kas padeda išlikti populiarumo viršūnėje Daliai Grybauskaitei, Viktorui Uspaskichui ar Artūrui Zuokui. Svarstoma, kodėl populiarus Lietuvoje buvo Algirdas Brazauskas, tačiau į populiarumo viršūnes prasiveržė ir Valdas Adamkus, nei savo praeitimi, nei išsilavinimu, nei nuveiktais darbais nepanašus į savo pirmtaką. Populiarumo pavyzdžių ieškoma ir Rusijoje, kur pirmąsias vietas reitinguose buvo iškovoję tokie antipodai kaip Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas.

Taip pat pateikiamos vizijos, kaip gali klostytis būsimieji Seimo rinkimai, kuriuose žada aktyviai grumtis nepartiniai visuomeniniai judėjimai.

Kas gi laimėjo šiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas? Džiaugiasi ir konservatoriai, bet džiaugiasi ir socdemai. O gal čia jų džiaugsmas sumišęs su ašaromis, apsimestinis?

Tuoj po rinkimų, dar nebaigus iki galo skaičiuoti balsų, kilo užtektinai aštri diskusija – kas gi laimėjo ir kas pralaimėjo? Į šį ginčą labiausiai įsivėlė valdančioji Tėvybės sąjunga ir opozicijoje esantys socialdemokratai. Įdomiausia, kad ir vieni, ir kiti tvirtino esąntys patenkinti rinkimų rezultatais. Konservatoriai sakė, kad rinkimus laimėjo jie, socdemai šaukė priešingai – rinkėjai palankūs buvo jiems. Bet ar gali susiklostyti tokia situacija, kai laimi ir pozicija, ir opozicija? Vargu. Tiesiog vieni rezultatus skaičiuoja atsiremdami į vieną atskaitos tašką, kiti – į kitą. Aš gi atkreipčiau dėmesį į ne itin džiugią aplinkybę: už socialdemokratus balsavo vos 6,9 proc. teisę balstuoti turėjusių rinkėjų, už konservatorius ir krikščionis demokratus – vos 6,2 proc. registruotų rinkėjų. Sutikite, bet kokiu atveju – labai prasti rezultatai. Mano supratimu, ypatingai džiūgauti priežasčių neturi nei vieni, nei – kiti. Sakyčiau, labai tragiški rezultatai. Pasiekus tokius apvergtinus skaičius tiesiog nepadoru teigti, girdi, laimėjau. Mano nuomone, šiuose rinkimuose pralaimėjo visi.

Akivaizdu, kad Tėvynės sąjunga gavo daugiau balsų nei tikėjosi. Ekonominė krizė ir nepopuliarūs ekonominiai sprendimai, kuriuos buvo priversta žengti premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, tarsi bylojo, jog rinkėjai bus labiau supykę ant konservatorių ir krikščionių demokratų. Tačiau atsitiko kitaip. Aš svarstau, kodėl rinkėjai nebuvo įsiutę ant valdančiųjų. Juk kainos už šildymą – didelės, juk konservatoriai neįgyvendino stambesnių, rimtesnių projektų (apie juos tik daug kalba), juk nėra rimto pagrindo džiūgauti omenyje turint ir masinę emigraciją. Ir vis dėlto rinkėjai tarsi pareiškė, jog valdantieji dėl visų šalies vargų tikrai nėra kalti. Štai iš kur tas tegul ir sąlyginis palankumas.

Mano supratimu, konservatoriai palankumo arba atlaidumo sulaukė dėl dviejų svarbių aplinkybių. Pirma, silpnoka buvo pati opozicija, neturėjusi nei konkretesnės, nei aštresnės programos, nei itin aršiai siekusi nuversti valdančiuosius. Žvelgiant į dabartinę opoziciją susidarydavo įspūdis, kad ji tik imituoja, jog dirba, jog nori versti premjerą. Mano įsitikinimu, opozicija dažnusyk elgdavosi taip, tarsi bijotų prisiimti atsakomybę, versdama A.Kubiliaus ministrų kabinetą. Jei manęs staiga užsienio žurnalistas paklaustų, kokius sprendimus perša opozicija, aš pasimesčiau. Negalėčiau nieko konkretaus pasakyti. O juk per anksesniąsias kadencijas opozicija būdavo žymiai kietesnė, atkaklesnė, triukšmingesnė.

Antroji priežastis – prezidentės Dalios Grybauskaitės palaikymas. Kad ir demonstruodama savo griežtumą, kad ir pabardama kai kuriuos ministrus, D.Grybauskaitė vis dėlto palaiko A.Kubiliaus Vyriausybę. Ir nekritikuoja pačio premjero. Prezidentė kiekviena proga tarsi sako: taip, padėtis nėra lengva, konservatoriai su krikščionimis – demokratais padaro klaidų, bet šiomis sąlygomis jie iš esmės eina teisingu keliu. Šiuo atveju prezidentės D.Grybauskaitės palaikymas – svarbus. Juk jos pačios populiarumas – labai aukštas. Ja pasitiki dauguma šalies gyventojų. Todėl neišvengiamai D.Grybauskaitę palaikantys žmonės norom nenorom priversti palaikyti ir jos nekritikuojamą A.Kubilių, tegul – su išlygomis.

Mano supratimu, įdomus ir šiandieninės Seimo pirmininkės Irenos Degutienės fenomenas. Nors ji priklauso konservatoriams – krikščionis demokratams, nors stovi labai arti nepopuliariojo premjero, jos reitingai – irgi stebėtinai aukšti. Šis reitingas – iškalbingas. Konservatoriais daug kas nepasitiki, bet kai kuriais valdančiosios partijos nariais vis tik pasitikima.

Kaip, Jūsų nuomone, šiuose rinkimuose pasirodė nepartiniai visuomeniniai judėjimai? Rezultatai – ne itin džiaugsmingi?

Šie rinkimai į savivaldybių tarybas buvo tuo įdomūs, kad juose dalyvavo nepriklausomų kandidatų, atstovaujančių visuomeninius, nepartinius judėjimus. Tai – išskirtinis šių rinkimų bruožas. Tačiau kalbant atvirai, maniau, kad visuomenininkai laimės daugiau mandatų. Juk jų antipodai tradicinės politinės partijos – labai nepopuliarios. Todėl atrodė, kad nepriklausomi kandidatai turėtų būti jau automatiškai populiaresni.  Sausio mėnesio apklausos rodė, kad už nepartinius visuomenininkus turėtų balsuoti apie 20 proc. rinkėjų. Realiai balsavo kiek mažiau – 13 proc. O tai reiškia, kad jie gavo apie 5 proc. mandatų. Tie 5 procentai – nėra mažai. Bet mandatai išsibarstę po skirtingas parapijas, ir išrinktieji neturės rimtesnės įtakos. Žodžiu, ko nors stulbinačio nepriklausomi visuomenininkai nepasiekė. Tik Vilniuje ir Kaune jie rimčiau paerzino tradicines partijas.

Į klausimą, kodėl gavo balsų mažiau, nei tikėjosi, atsakyti nėra lengva. Žinoma, galima manyti, esą mūsų rinkėjas per pastaruosius metus subrendo ir suvokė, jog be politinių partijų išsiversti neįmanoma, jog partijos vis dėlto reikalingos. Tačiau šia versija nesu linkęs tikėti. Dar prieš keletą metų Lietuvos žmonės rinkosi visiškai naujas, visai nepažįstamas partijas ir tokiu būdu ignoravo tradicines. Vargu ar jų sąmonėje per tokią trumpą laiko atkarpą galėjo subręsti rimti pasikeitimai. Neteisingai mano ir tie, kurie laikė rinkimuose dalyvaujančius nepartinius visuomenininkus vien nusikaltėliais ar nepraustaburniais. Atvirkščiai, tarp jų būta užtektinai solidžių, puikų išsilavinimą turinčių žmonių.

Čia įžvelgčiau kitas rimtas priežastis. Tiesiog apie nepartinius visuomenininkus rinkėjams trūko informacijos. Šį kartą trūko žinių ir apie valdančiąsias partijas, ir apie visuomenininkus. Anksčiau rinkimai būdavę spalvingesni, su intrigos, sensacijų elementais. Ankstesnieji rinkimai net panašėdavo į karnavalą, kai visur plaikstosi specialūs agitaciniai plakatai, spaudoje skelbiami oponentūs demaskuojantys straipsniai, o televizijose skamba aršūs debatai. Šiandien viso šito nebuvo. Šie rinkimai pasižymėjo nuoboduliu ir apatija. Šie rinkimai – tarsi antipodas ankstesniesiems rinkimams. Pavyzdžiui, manęs negalima laikyti žmogumi, kuris visiškai nesidomėtų politika. Juk domėtis politika privalau jau vien dėl savo darbo specifikos. Bet ir man buvo sunku sužinoti apie nepartinius visuomenininkus bent elementariausių žinių ir faktų.

Prisiminkime 2007-ųjų rinkimus į savivaldybes. Tąsyk vieni kandidatai šaukė, jog Vilniuje būtina statyti metro, kiti – tramvajaus linijas. Abi pusės šalį įvėlė į abejotinos svarbos diskusijas. Bet diskusijos vis dėlto egzistavo. Ir jos buvo užtektinai temperamentingos. Taigi ankstesniuosius rinkimus prisimenu, jie man asocijuojasi su tomis diskusijomis apie metro ir tramvajų. O ką mes prisiminsime apie 2011-ųjų rinkimus į miestų tarybas? Bijau, kad neprisiminsime nieko konkretaus.

Nepaisant šios aplinkybės, nepartinių visuomenininkų dalyvavimas rinkimuose – sveikintinas ir toleruotinas dalykas.  Jei anksčiau partijos buvo uzurpavusios visą mūšio lauką, jas visuomenė traktavo kaip sustabarėjusius darinius, šiandien nepartiniai visuomenininkai sukūrė intrigą. Kas ką besakytų, o vadinamosios tradicinės partijos šiandien jau nėra monopolistės.

Į kokias aplinkybes didžiausią dėmesį rinkėjai kreipė šį kartą? Kas juos labiausiai domino: kandidatų praeitis, turtai, moralinės savybės?

Specialių tyrimų mes nesame atlikę. Tačiau intuicija kudžda, jog čia daug reikšmės turėjo asmeninės simpatijos ir antipatijos. Ypač rinkimuose į savivaldybes. Nepamirškime, kad rinkėjai labai nori pažiūrėti kandidatams į akis. Nori juos pačiupinėti. Stengiasi suvokti, kaip kandidatai bendrauja su jais, eiliniais mirtingaisiais.  Jei kandidatas į rinkėjus žvelgia “iš aukšto”, jei pasipūtęs, jei rodo, kad jam tolimos, nesuprantamos eilinių piliečių bėdos, – toks kandidatas nesulauks palankumo net žadėdamas “aukso kalnus” ar pateikdamas itin protingą, veiksmingą programą. Rinkėjui dažnusyk labai svarbu ne tai, ką kandidatas žada. Rinkėjui svarbu, kaip žada, kaip su juo kalbasi, ar demonstruoja jautrumą. Jei tik rinkėjas supras, kad kandidatas – vienas iš jų, nė nesvarstydamas balsuos už tokį politiką.

Štai Viktoro Uspaskich fenomenas. Jis visada ir visur demonstruoja, kad jam suprantami paprastųjų rinkėjų lūkesčių. Visur ir visada V.Uspaskich su rinkėjais kalbasi paprastai, liaudiškai, nevengia pabrėžti, jog kadaise buvo eilinis suvirintojas, esant reikalui, nesigėdina pagroti armonika.

Artūtro Zuoko variantas – kiek kitoks. Už jį balsuoja liberalesnė, išsilavinusi, turtingesnė auditorija. A.Zuoką remia jauni, kūrybiškai nusiteikę, ambicijų turintys liberalai. Jiems labai svarbios A.Zuoko iniciatyvos. Tegul ne visada rimtos, racionalios, pagrįstos. Tačiau svarbiausia, kad A.Zuokas siūlo, nebijo suklysti. Kad ir dėl tų oranžinių dviračių. Tegul šis sumanymas ir neįgyvendintas, tačiau politikas tų dviračių pagalba įsiminė rinkėjams ir tarsi viešai pademonstravo visur ir visada ieškąs naujovių. Populiarumo A.Zuokui norom nenorom pridėjo ir po jo Vilniui vadovavę merai. Sutikite, pasitraukus A.Zuokui sostinės gyvenimas tarsi apmirė. Tapo pilkas, nuobodus. Niekas nieko nei statė, nei remontavo. O A.Zuoko dangoraižiai išliko, tegul jie ir pašiepiami kaip “naujieji Vasiukai”. Ir centrinė sostinės gatvė nutiesta A.Zuoko. Tokių momentų rinkėjai ilgai nepamiršta. 

Į klausimą, kodėl Lenkų rinkimų akcija pasiekė puikių rezultatų, atsakyčiau taip: čia būta akivaizdžios mobilizacijos. Akivaizdu, jog Lietuvos lenkai šį kartą susivienijo. Arba galima kitaip pasakyti: kažkokie dalykai juos suvienijo. Jie rado tai, kas juos vienija.

Koks buvo žiniasklaidos vaidmuo? Kas daro didžiausią įtaką rinkėjams – televizijos laidos, internetinės svetainės, radijo laidos?

Didžiausios įtakos rinkimams turi televizija. TV pirmauja. Nors nuo praėjusių metų ant kulnų televizijoms pradėjo lipti internetas. Internetas tampa antrąja žiniasklaidos priemone, kuria naudojasi potencialūs rinkėjai. Esama net duomenų, kad 18 – 25 metų jaunimas nežiūri nei televizijos, neskaito nei laikraščių, o tik sėdi įnikęs į internetą. Tad tie, kurie siekia patraukti jaunimą, privalėtų visą dėmesį sukoncentruoti būtent į internetines svetaines, portalus ir vadinamuosius blogus. Mes esame atlikę specialių tyrimų, klausdami respondentų, iš kur jie išgirdo arba sužinojo juos dominusią informaciją. 75 proc. jaunuolių nuo 18 iki 29 metų amžiaus tvirtino sužinoję iš interneto. 57 proc. asmenų nuo 30 iki 39 metų amžiaus tvirtino irgi sužinoję iš interneto. 40 proc. žmonių nuo 40 iki 49 metų amžiaus taip pat tvirtino sužinoję iš interneto. 33 proc. lietuvių nuo 50 iki 59 metų amžiaus teigė sužinoję irgi iš interneto. Žodžiu, beveik visų amžių grupės naudojasi interneto paslaugomis, ir šie duomenys sulyg kiekviena diena vis palankesni internetui. Kad internetas – veiksminga propagandinė priemonė, rodo kad ir revoliucijos arabų kraštuose. Juk arabai į masines protesto akcijas susivienijo būtent interneto pagalba. Dėl šios versijos nūnai niekas nesiginčija.

Ar sutiksite, kad šie rinkimai buvo labai vangūs, be menkiausios intrigos?

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, jog šių rinkimų metu nenuskambėjo nė viena sensacija, nekilo jokių skandalų. Be abejo, esant sunkiai ekonominei padėčiai trūksta lėšų. Ir vis dėlto tai – pirmieji tokie tylūs, nuobodūs, ramūs rinkimai. Šie rinkimai taip pat parodė, kad lyderiauja keturios – penkios partijos.

Nenumaldomai artėja būsimieji rinkimai į Seimą. Jie taip pat bus tylūs, ramūs, be intrigų?

Manau, kad būsimieji Seimo rinkimai būs įdomesni, nes juose, spėju, dar aktyviau ir atkakliau dalyvaus nepartiniai visuomenininkai. Šį kartą jie jau turės ir daugiau patirties. Galimybė, jog šį kartą jie gali atimti daug balsų iš valdančiųjų partijų, – realūs. Tačiau čia labai svarbu, kad visuomeniniai dariniai turėtų charizmatišką lyderį. Net nesvarbu, kokių sąvybių jis turės. Svarbu, kad būtų charizmatiškas. Čia vieno vienintelio populiarumo recepto negali būti. Rusijoje kadaise buvo labai populiarus Borisas Jelcinas, mėgęs ir išgerti, ir patriukšmauti, ir tvirtai kumščiu į stalą trenkti. Bet atėjo metas, kai Rusijoje tapo itin populiarus jo antipodas – liesas, negeriantis, sportuojantis Vladimiras Putinas. Lietuvoje taip pat esama daug populiarumo variantų. Štai Algirdas Brazauskas, aistringas medžiotojas, nebijojęs pasirodyti arimo varžybose, mielai šienaujantis savo sodyboje, kaip lygus su lygiu besišnekučiuojantis su darbininku ar ūkininku. O paskui į populiarumo viršūnes prasiveržė Vladas Adamkus, inteletualas, amerikonas, sportinio sudėjimo. Visai nepanašus į A.Brazauską.

Tokiais atvejais labai svarbu, kad lyderis turėtų kokių nors išsiskiriančių pasiekimų ne tik politikoje. Pavyzdžiui, prezidentei Daliai Grybauskaitei labai praverčia tai, kad ji – rimta kovinės sporto šakos atstovė, išsikovojusi juodąjį diržą. V.Adamkui iškopti į populiariausius lyderius padėjo žinia, jog Amerikoje jis nuo užteršimo išvalė gigantiškus Mičigano ežerus.

Tačiau visuomeniniai judėjimai neturi pamiršti, jog konservatoriai ir socialdemokratai turi savo ištikimųjų rinkėjų ratą. Tokius rinkėjus prisivilioti – nedėkingas, titaniškas, neperspektyvus darbas. Žodžiu, tas elektoratas nesikeičia beveik dvidešimt metų iš eilės. Visos kitos likusios partijos pasižymi tuo, kad negali pasigirti turinčios ištikimų rinkėjų. Štai į tuos neapsisprendusius ir galima sutelkti visą dėmesį. Neapsisprendusiųjų rinkėjų procentas Lietuvoje – ne toks jau mažas. Tikslių duomenų neturime. Tačiau tikroji kova rinkimų metų vyksta būtent dėl neapsisprendusiųjų. Jei visuomeniniai judėjimai sugebės burtis, o ne skaidytis, jei nepamirš interneto teikiamos naudos, jie gali įsitvirtinti Seime. Nes kai kurios apklausos bylote byloja, jog lietuviai ištroškę visuomeninės, politinės, kultūrinės veiklos. Tos apklausos byloja ir tai, kad lietuviai dažnusyk sutinka imtis visuomeninių pareigų visai be jokio finansinio atlygio.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Vladas Gaidys, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius.

2011.03.14


Prisijunkite prie diskusijos