Dažnai pamąstau, kad sėdusi prie kompiuterio ką nors parašyti, pataikau ne į savo roges. Knygos, spektakliai, dailės parodos ir jų autoriai, architektūros ir kultūrinio paveldo objektai buvo mano kultūrinės žurnalistikos teritorija.
Per visą kūrybinį gyvenimą pro mano akis kultūros apraiškų praėjo tiek daug, kad neišvengiamai širdyje ir kūrybinėje biografijoje paliko savo pėdsakus – vieni ryškius, kiti blyškesnius. Prasidėjus Atgimimui ir Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, staiga pasijutau savo valstybės piliete, pagavo noras rašyti apie politiką ir valstybę.
Pasukau ta kryptimi, kur politinio spektro bangose maudosi mano buvusieji kolegos. Šitam žingsniui mane paskatino įvykęs virsmas valstybėje ir žmonėse. Mano kolegos, net iš kultūrinės spaudos, atėję į populiariąją žurnalistiką, ėmė… niekinti jauną, besikuriančią valstybę, tapyti jos paveikslą niūriomis spalvomis, tyčiotis iš žmonių, kurie kalbėdavo apie pozityvius dalykus ar bandydavo daryti pozityvius darbus.
Psichologas Zenonas Streikus žurnale „Psichologija tau” yra pasvarstęs psichologiniu požiūriu naują temą. Apie ūpą ir nuovoką.
Štai ką jis sako apie šiuodu lyg ir neapčiuopiamus dalykus. „Gyvenimas visose srityse – ekonominėje, profesinėje ir asmeninėje – visuomet nusišypso tiems, kurie stengiasi daugiau šypsotis jam. /…/ Ypač daug gerų jausmų, geros nuotaikos, juoko ir šypsenos reikia sunkmečiu./…/ Netekęs vilties, praradęs gyvenimo tikslą ar prasmę, apimtas bejėgiškumo žmogus – tai sustojusi upė, virtusi bala, liūnu.”
Pozityviąją psichologiją autorius priešpriešina negatyviajai, matydamas, kad pastaroji ima viršų mūsų viešajame ir privačiame gyvenime. Todėl jis teigia: „Pasigendu pilietinės drąsos, atviro dalyvavimo užkertant kelią nevilties ir bejėgiškumo skleidėjams”. Taigi čia ir yra esmė. Kas turi užkirsti kelią nevilties ir bejėgiškumo skleidėjams? Visų pirma, tie, kurie yra viešieji asmenys, šmėsčiojantys populiarių televizijų ir laikraščių puslapiuose.
Sutikime, kad tai yra politikai iš Seimo ir Vyriausybės, žurnalistai iš informacinių, net kriminalinių, viešąjį interesą ginančių puslapių. Pramogų pasaulio atstovai, kuriuos visuomenė taip pamėgo, kad net išrinko į Seimą, ir jie ten prikrėtė visokių juokų. Deja, visi jie stengėsi ir stengiasi Lietuvą rodyti iš negatyviosios pusės, – vieni kitus kritikuodami, aimanuodami, koks baisus tas nedarbas, koks didelis smurtas siaučia mūsų visuomenėje.
O kur dar vagystės, paleistuvystės, didelės ir smulkios niekšybės…O emigracija tokia, kad greit pusės Lietuvos neliks. O pensininkai ir asocialių šeimų vaikai, kurie tiesiog badu išmirs… Aimanos ir kritika sklinda iš visų pusių, bet daugiausia per laikraščius, interneto portalus ir televizijos kanalus. Santūriausias šiuo atžvilgiu išlieka Lietuvos radijas ir televizija. Gal todėl išlaiko padorumą, kad jį remia daugiausia valstybė per mokesčių mokėtojų pinigus. Reklamų „medžiotojai” komerciniai kanalai turi pasistengti būti geri tarnai savo rėmėjams.
Bet kuo čia dėti oligarchai, kur slypi jų esmė? Ogi ten, iš kur kyšo jų verslo ausys: iš tų pačių laikraščių ir televizijų, kurias jie valdo, lyg marionetes tampydami už siūlų, pritvirtintų prie storų piniginių. Mūsų lietuviški oligarchai – daugiausia senoji sovietinė karta, įvairiais keliais ir būdais susikrovusi kapitalą dar pirmaisiais nepriklausomybės metais ir iš valdžios pamažu išstūmusi bejėgius Sąjūdžio idealistus, taip ir neišmokusius materialinių vertybių grobimo meno. Verta prisiminti, kad bolševikų vadas Leninas tyčiojosi iš inteligentų, o jo įpėdinis Stalinas naikino juos be pasigailėjimo kalėjimuose arba tiesiai pasiųsdamas myriop.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų lietuviški oligarchai tapo tvirtai susicementavusi valdžios struktūra, apimanti visas valstybės gyvenimo sritis, ypač ekonomines. Įdomi simbiozė: sovietinis mąstymas ir įpročiai padauginti iš laukinio kapitalizmo apetitų. Ar ne sovietinio palikimo sergėtojų planas buvo įpūsti žurnalistams mintį, kad nepriklausomoje Lietuvoje viską reikia rodyti tik iš blogosios pusės. Saviniekos sindromas gal eina nuo baudžiavos laikų, o tai reiškia, kad tauta (valstybės tada nebuvo) niekad nebuvo tokia laisva ir ori, kaip dauguma senosios Europos tautų.
Tie, kurie kentė lažą (o jis moraline prasme mažai kuo skiriasi caro ir sovietinio režimo laikais), jau negali atsikratyti savęs menkinimo komplekso. Priešingai elgiasi dauguma Rusijos žurnalistų, visą savo valstybės gyvenimą nušviesdami gražiomis, net pompastiškomis spalvomis ir taip kurstydami žmonių viltį sulaukti geresnio gyvenimo. Ir mes, ir Rusijos žmonės apgaudinėjami, kvailinami, bet rusuose kyla pasididžiavimo savo valstybe jausmas, o mumyse nepilnavertiškumo… Rusiška medija irgi nupirkta valdžioje tvirtai sėdinčių oligarchų, tik propagandos plokštelė apversta kita puse…
Naujosios Lietuvos gyvenime anksti prasidėjo žiniasklaidos sėjama nevilties ir bejėgiškumo, visuomenės nepilnavertiškumo nuostata, kad žmonėse įsitvirtintų nusiteikimas apie netikusią tvarką iš sovietinio režimo išsivadavusioje Lietuvoje. Žurnalistai netingi kasdien suskaičiuoti savo leidinių puslapiuose ir laidų reportažuose, vadinamuosiuose ‚tyrimuose‘, kiek mūsų valstybėje būna vagysčių, žmogžudysčių ir savižudybių, kiek korupcijos, machinacijų ir skurdo, varančio žmones iš Tėvynės.
Ir kokie esą nelaimingi tie vargšai, kurie maitinasi iš darbo biržos numetamų trupinių arba iš socialinių pašalpų… Patogiau nutylėti, kad jie tingi dirbti ir ieškotis darbo. Kad jiems patogiau nieko neveikti ir gauti, nors ir menkus, bet dovanai teikiamus pinigus, reikalauti jų vis daugiau, vis garsiau ir vis didesniu būriu belsti į savivaldybių paramos langelius. O garsiausi buvo turgaus prekeiviai, pajutę, kad teks lįsti iš ekonominio šešėlio ir įsigyti visame tvarkingos ekonomikos pasaulyje privalomus kasos aparatus. Pagaliau ir Lietuvą pasiekė tas pavojingas užkratas, kai jauni žmonės dirbti nenori, nes jiems patogiau gauti socialinę pašalpą, nelegaliai varant kokį nors savo biznelį…
Šešėlyje gyvena šikšnosparniai… O drumstos ekonomikos vandenyje kai kam labai patogu gaudyti savo milijonus ir milijardus, tapusius kai kurių mūsų piliečių gyvenimo tikslu ar net savitiksliu. Ar jie tikrai yra savo valstybės piliečiai, šitie oligarchai, samdantys savo žurnalistus? Ar žurnalistai jau neturi savigarbos, kad paklūsta samdytojų norams? Kilnesnių tikslų mūsų oligarchai neturi, nes ir nebuvo išmokyti jų turėti. Pagaliau, ar jie to sugebėtų išmokti per trumpą laiką, kai senose demokratijose mokomasi ne dešimtmečiais, o šimtmečiais…
Tai įgimti dalykai, atėję per kartų genus, per auklėjimo kultūrą, per mokyklos pamažu lipdomą tėvynės ir valstybės paveikslą. Ar tas paveikslas sovietmečiu nebuvo iškreiptas? Net praėjus dvidešimčiaiS metų po Lietuvos saule mažai vietos skiriama tokioms moralinėms vertybėms, kaip bendruomeniškumas, gerumas, pasiaukojimas kito labui, tiesos ir artimo meilė… Tai krikščioniškos filosofijos pradmenys ir moralinės, dvasinės vertybės, kurios dabar, gyvenant pusiau laukiniame kapitalizme, sumišusiame su dar vis tebemutuojančio sovietizmo reliktais, yra ne tik nemadingos, bet, kai kieno, ypač tarnaujančių Mamonai, požiūriu, tiesiog kenksmingos.
Mūsų pusiau sovietiški oligarchai nenumatė, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų išaugs nauja – jau nesovietiška – karta. Kad atsiras vakarietiškuose universitetuose (ne sovietinės nomenklatūros rengimo partinėse mokyklose) žinių ir bendravimo kultūros įgiję jauni politikai, ekonomistai, mokslininkai, laisvuose nuo kolūkinės baudžiavos savo ūkiuose susiformavę ūkininkai… Jie irgi panoro valdyti valstybę, tik kitais metodais – sąžiningesniais, padoresniais, tobulesniais.
Deja, iki šiol tie jauni žmonės nenoriai būdavo įsileidžiami į bet kokias valdžios struktūras. (Ten įsitrindavo nebent per savo grupuotės ryšius buvusios sovietų nomenklatūros vaikai, kartojantys tėvų įdiegtas gyvenimo pamokas.) Jauno žurnalisto, tapusio politiku, Artūro Zuoko, atėjusio į politiką ir valdžią, pavyzdys puikiai pademonstruoja, ką reiškia būti svetimu susicementavusioje ‚kastoje‘. Savo energija ir veržlumu bei vizionieriška strategija Zuokas kūrė gerovę ne tik sau (tai unisonu, pabrėždama jo savanaudiškumą, kartojo visa spauda ir televizija), bet ir miestui.
Jo karjera ir jos pirmo etapo žlugimas buvo tipiškas pavyzdys, kas atsitinka su žmogumi, atėjusiu į valdžią ne iš oligarchų padermės. Apipintam šmeižtais, paverstam pajuokos objektu, būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis apkaltintam tuometiniam Vilniaus merui Zuokui, oligarchų grupuočių skatinami žurnalistai pripaišė tiek „nuodėmių”, kad tik jo jaunystė ir veržlumas padėjo iš naujo pakilti į kovą už savo vietą Vilniuje. Šių metų savivaldybių rinkimuose be partijų pagalbos, palaikomas Vilniaus jaunimo ir paprastų vilniečių, Zuokas laimėjo daugiausia balsų.
Dienraštinė žiniasklaida (daugiausia jos atstovės moterys, vadinančios save tyrėjomis) vis labiau mėgaujasi ‚tyrimais”, kurie kvepia užsakymais pulti vieną arba kitą žmogų, knaisiotis jo asmeniniame gyvenime, iš smulkmenų išpūsti muilo burbulus, negailestingai griaunant kritikuojamos asmenybės vientisumą. Viešieji asmenys jau krūpčioja, laukdami, kada ateis jų eilė… Ta bauginimo ir įbauginimo politika pasirodė gana veiksminga. Niekas iš apkaltintųjų nenori tąsytis po teismus, o „baudėjai” žurnalistai paskelbę savo „verdiktą”, jau ieško kitos aukos.
Vieną žurnalistų sukurtą skandalą užkloja kitas, pirmasis greit pamirštamas, nes reikia naujo… Bet pasitaiko, kad skandalas, kaip sugedusi plokštelė, dar kurį laiką sukamas laikraštijos pasaulyje. Viešesnio gyvenimo ir įtakingesni žmonės ima bijoti net savo šešėlio, baimės ir nepasitikėjimo atmosfera specialiai tirštinama, kol atitinkamo laikraščio ar televizijos linčiuojamas veikėjas šiame skandalų kūrimo teatre pakeičiamas kitu. O visuomenei pastoviai į sąmonę įkalinėjamas valstybės ir jos atstovų nepilnavertiškumo kompleksas.
Verta pasvarstyti, kas yra tyrimas ir kas yra publicistika. Žodis tyrimas suponuoja objektyvumą, tikslius faktus, tad kūrybinei laisvei tyrime mažai lieka vietos. Tyrimas turi būti itin tikslus – kaip laikrodis. Jame kalba gerai pasverti faktai ir jų visuma, o ne atskiri, iš konteksto ištraukti epizodai. Publicistikoje vyrauja daug subjektyvaus elemento, tą pripažįsta ir patys „tyrėjai”, kai etikos sargų argumentų būna įsprausti į kampą. Publicistikoje paliekama laisvė interpretacijoms, kurioms nereikalinga objektyvi tiesa. Interpretacijos gali nuklysti toli nuo tiesos.
Čia greičiau sutinkama pusinė tiesa, kuri tikro tyrimo kontekste yra bjauresnė už melą. Mat tokiu atveju patogu nutylėti tai, kas naudinga „tyrėjui”, bet moraliniu aspektu pražūtinga kaltinamajam. „Tyrėjas žurnalistas” tampa prokuroru, ir tai ypač išryškėja vaizdo žurnalistikoje. Televizijos žurnalistinės „žvaigždės” tiesiog mėgaujasi žmogaus sutrikimu, išgąsčiu, nemokėjimu apsiginti nuo įkyrių, provokuojančių klausimų. Žurnalistas ima mėgautis savo galia, ypač jeigu auka pasirodo bejėgė. Nestebėtina, kad po tokių tyrimų Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją užplūsta skundai, kurių nagrinėjimas nusikelia į priekį, nes komisija paprasčiausiai nesuspėja aprėpti tų skundų gausybės.
Kažkodėl niekas nenori atlikti tyrimų apie tų laikraštinių ar televizinių „žvaigždžių”- žurnalistų /žurnalisčių medžiagos rinkimo metodiką, jų santykių su užsakovais (per leidinių savininkus, redaktorius arba tiesiogiai) peripetijas, jų apmokamumą ir t.t. Gal bijo, kad vadinamųjų tyrėjų profesinių metodų analizė gali į viešumą iškelti nelabai gražius dalykus, – kad ir neprofesionalumą, moralinių taisyklių nepaisymą ir kt.
Man, senai žurnalistei, kurią nuvertina (kaip ir daugelį mano kolegų) jaunoji karta, apmaudu, kad ateinantieji į mūsų, jau nueinančiųjų, vietą neišmano (ar nenori išmanyti) to gyvenimo meno, kurį siūlo mano aukščiau minėtas psichologas Zenonas Streikus. O jis sako: „Nevalia pamiršti, kad, norint mylėti ir gerbti žmones, visų pirma reikia taikiai sugyventi su pačiu savimi, išlaikyti pagarbą sau, remti save, mylėti save ir savo gyvenimą”. Atrodo, taip paprasta įsisąmoninti šitą elementarų krikščioniškos filosofijos principą. Bet matyt, nėra jau taip paprasta…
Nuotraukoje: komentaro autorė Aldona Žemaitytė.
2011.09.16
