Kalbama, kad Serdiukovą-Makarovą suėdė Rusijos karinio pramoninio komplekso (VPK) šakų lobistai.
Tikiu, kad tai buvo viena iš pagrindinių „karinio perversmo“ priežasčių.
Kalbama, kad tų lobistų neapykantos priežastis ta, kad Serdiukovas ginklus pirkdavo Vakaruose. Manau, kad pagrindinė ginkluotė, žinoma, būdavo perkama Rusijoje, bet tikiu, kad kažkokia dalis būdavo įsigyjama Vakaruose. Manau, kad dabar tų pirkimų Vakaruose bus mažiau.
Kalbama, kad vakarietiški ginklai efektyvesni. Tikiu.
Kalbama, kad Serdiukovas buvo teisus, pirkdamas efektyvesnius vakarietiškus, o lobistai neteisūs, įbrukdami armijai savo pasenusius.
Netikiu.
Serdiukovas buvo neteisus, pirkdamas vakarietiškus. Lobistai teisūs, įbrukdami blogesnius savuosius.
Kodėl?
Todėl, kad klausimas vienas: koks tikslas? Tai yra karinių pirkimų tikslas?
Kas perka mersedesą, juo važinės. Jis geresnis už žigulius. Realus skirtumas vartotojui.
O ginklai – kiek geresni vakarietiški, kiek blogesni rusiški – kam reikia? Kariauti su NATO? Ne. Kovos lauke šitie ginklai nesusitiks – ir visi tai žino.
1940 metais svarbiausia buvo ginklų kokybė. Visi žinojo, kad rytoj katiušos ir T-34 kariaus. Realiai.
2012-aisiais svarbiausia – finansinių srautų apimtis ir darbo vietų kūrimas (išsaugojimas).
Kombinacijoje V-P-K pagrindinė raidė yra „P“ (pramoninis). Armija – tai legali, legitimi dingstis kažkuo užimti tuos milijonus žmonių Uralo vagonų gamyboje ir kareivinėse. O kokiais tankais jie žais – šiek tiek geresniais ar šiek tiek prastesniais, neturi jokios praktinės reikšmės. Tai ne vaistai, ne vartojamosios prekės, net ne meno kūriniai. Rimtai skaičiuojant – metalo laužas…
Armija reikalinga tam, kad palaikytų artelės „Nereikalingas darbas“ egzistavimą. Nes paprasčiausiai šiaip sau dalinti pinigus darbininkams negalima – „nesupras. Azija“. O ir Europa – lygiai tas pats. Tartum ir NATO šalys nesirengia su niekuo kariauti, o tankus ir lėktuvus varo. Tiesa, jos daugiau eksportui (į Saudo Arabiją, Indiją ir t. t.), o pas mus su eksportu pastaruoju metu kažkaip nelabai…
Nieko. Yra viduje vartotojas – jam tai jau tikrai vienas ir tas pats. Svarbiausia, kad konvejeris nestoviniuotų ir žmonės laiku algą gautų. Žinoma, yra ir „otkatai“ (sugrąžinimai) – beje, prekiaujant su kilniais Vakarų džentelmenais jų irgi yra.
O „Tėvynės saugumas“ nuo šito mikro skirtumo tarp „jų“ ir „mūsų“ metalo laužo nenukenčia – jai paprasčiausiai vienas ir tas pats.
P. S. Dar jaudina „kūrybinių aiškinimų“ tonas. Nė karto negirdėjau: „Nesvarbu, kokie bus Putino motyvai, svarbu, kad pašalino „už korupciją“ ir viešai apie tai paskelbė! Bet svarbiausia – padaryti viską iki galo ir vykdyti teisingumą ne pasirinktinai, o ištirti taip pat ir daugelį kitų“.
Nieko panašaus! Aiškinimų prasmė visiškai kitokia.
Ne už korupciją nuėmė ministrą… Ir argi tai vagystė?… Štai kiti vagiliauja (arba vagiliaus!) – jie tai vagiliauja…
Ir tie žmonės skelbiasi kovotojais su korupcija. Ir tie žmonės kaltina valdžią, kad ji „saviems – viską, priešams – įstatymą“.
Ir tie žmonės paskui garsiai, nuoširdžiai piktinasi, kaip gi čia žmonės–vergai, bukapročiai galvijai, jais netiki, jų visiškai nevertina, niekina sukurtus šventuosius liberalus…
Beje, ir patriotai nutyli apie kyšius (irgi – problema!), užtat šėlsta iš džiaugsmo, kad „begėdį Serdiukovą“ pagaliau suėdė.
Taip… Mūsų visuomenė iš tiesų giliai pasipiktinusi korupcija ir nenuolaidžiauja jai. Lygiai kaip ir valdžia.
Nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas, žurnalistas Leonidas Radzichovskis.
Šaltinis – “Echo Moskvy”
2012.11.15
