PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (8)

Kaip ir kas rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą

Klaidinga ar klaidinanti istorinė atmintis (sąmoningumas) savaime retai gimsta. Istorinė atmintis gali tiesiog išblėsti, užgesti panašiai kaip blėsta žmogaus sveikata ar liepsnojęs laužas…

Bet apie tai būtų jau atskira kalba.

Pratęsime kritinę istorinių pasakojimų apie lietuvius ir Lietuvą apžvalgėlę. Manytume, visai logiška bus, jeigu į kai ką pažvelgsime atviresniu, labiau konkretizuotu žvilgsniu. Kaip gimsta klaidinantys naratyvai? Kokiais šaltiniais jie „maitinasi“? Tebus autoriui atleista už konkretumą. Na, o jeigu kas ir neatleis – mano pilietinė sąžinė dėl to tikrai tylės.

Kai kurie mūsų šalies leidiniai yra pamėgę jauną istoriką dr. Darių Baroną. Lakoniškumo vardan, nepristatysiu kitų bruožų, apibūdinančių šio mokslininko portretą. Apsiribosiu tik keliomis frazėmis iš jo straipsnio „Pagoniškos Lietuvos bergždumas šiandienos Lietuvai“. Straipsnio pavadinimas nėra atsitiktinis – tai šio istoriko mąstymą ir tyrimų paletę atspindinti tema.

„Pro istorinių liudijimų plyšelį žvilgterėjus į lietuvių pagonybę nemaloniai nustebina nykus vaizdelis, – rašo suminėtasis autorius. – Nei šventyklų, nei rašytinių, nei nerašytinių paminklų, tik žalčiai ir burtai. <…> Ši lietuviška pagonybė nesugebėjo palikti jokių patvarių liudijimų apie save.“ D. Baronui jokio įspūdžio nedaro nei šimtai ir tūkstančiai supiltų piliakalnių, kurių absoliuti dauguma tarnavo kaip sakralinių susibūrimų centrai. Mąstau: gal visai neblogai būtų, jeigu šalia piliakalnio stovėtų įrėminta lentelė su užrašu: „Praeivi, pagerbk šią vietą, priglaudusią protėvius, kurie kūrė tavo Tautą ir tavo Tėvynę…“

Bet anam istorikui nerūpi nei turtingiausias ir savo dvasia skaidrus dainynas, nei kalba (jos giminingumas su sanskritu), nei medyje ir audiniuose dar iki mūsų laikų išsaugotas ir praktikuojamas tautoraštis. Nei, pagaliau, iš amžių gūdumos užsilikusios sutartinės. Į pastarąsias savo dėmesį yra atkreipę ir ypač palankiai vertinę ne vienas pasaulio muzikologas.

Na, o dr. D. Barono, kaip Lietuvos istoriko, pristatymą baigsiu tokiomis jo frazėmis: „Geriausias lietuvių pagonybės bergždumo įrodymas kaip tik ir yra jos nesugebėjimas žmogaus smegenyse ir širdyje įžiebti kūrybinės liepsnos, sukuriančios subtilesnius dalykus… <…> Kitas svarbus argumentas lietuvių pagonybės nykumui įrodyti – tai tas nepaprastas lengvumas, su kuriuo XV a. Lietuvos elitas ją atmetė kaip visiškai nereikalingą daiktą (čia ir kitur paryškinta mano – R. G.)…“[1]. Štai kaip lengvai ir be jokių skrupulų tiesmukai pasakyta!

Kita irgi jaunajai kartai priklausanti istorikė R. Banytė-Rowell teigia: „<…> mūsų vakariniai kaimynai germanai, lugijų sąjungos žmonės, yra baltų ginkluotės tėvai. Baltai turi būti dėkingi kaimynams, kurie kažkokiais būdais paspartino baltų juodąją metalurgiją. Ir dar – baltai puošėsi Pševorsko, arba lugijų, kultūros atstovų sugalvotomis segėmis.“[2]

Betgi mes iš kitų, rimtesnių istorijos ir ypač iš archeologijos šaltinių žinome: germanai, kaip etnopadermė, dar tik formavosi, kai tuo tarpu mūsų protėviai ne tik buvo jau puikiai įvaldę pelkių rūdos ir plieno gamybos įsisavinimą, bet ir puošėsi nuostabaus dizaino segėmis, pakabučiais ir kitais papuošalais.

Ne tik mūsų šalies, bet ir ypač Lenkijos piliečiai gerai pažįsta istoriką prof. A. Bumblauską. Šis autorius savo raštuose ir viešuose pasisakymuose yra ne kartą pareiškęs lietuvį, jo orumą tiesiog žeidžiančių, objektyvesne tiesa nepamatuotų teiginių. Vėlgi lakoniškumo vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną, gana būdingą jo paradigminiam mąstymui, ištarą. Apie kates…

Profesorius įsitikinęs (ir tą įsitikinimą perša kitiems), kad necivilizuoti (t. y. puslaukiniai) lietuviai kates „atrado“ tik XV–XVII amžiuose. Skaitytojui teikiu platesnę to „originalaus“ teiginio – atradimo traktuotę. „Atrodo, kad kunigaikščiai (lietuvių – R. G.) ir jų kariauna gyveno ir valgė už valstiečius ne geriau, o tik gausiau ir sočiau (prieš tai šio autoriaus buvo teigta, jog lietuviai mėsą labai retai naudodavę, nes jos paprasčiausiai neturėdavę – R. G.).

Tad ką tokioje šalyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė? Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o šilumos per mažai. Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos ženklas. Tai, kad jo nebuvo, rodo, kokio lygio buvo pagoniškoji visuomenė. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.“[3] Šitokį teiginį garbusis profesorius (keletą dešimtmečių užėmęs oficialiojo Lietuvos istorijos žinovo postą), kaip akivaizdų riboženklį tarp pagonybės ir civilizuotumo, savo viešuose pasirodymuose pakartos dar ne kartą…

Ne cituodamas, o tiesiog vadovaudamasis betarpiška patirtimi, nusiteikęs kritinį pastebėjimą išsakyti ir kito visuomenei žinomo profesoriaus A. Nikžentaičio ne kartą kartoto teiginio adresu. „Lietuva nuo barbarybės atsikratė tik dėka krikščionybės…“ Pasakyta lyg ir taikliau, nei „kačių“ atveju. Riboženklis aiškesnis. Bet vėlgi… O kaip su japonų, kinų kultūromis-civilizacijomis? Kodėl senasis aisčių-baltų superetnosas tebevertinamas kaip barbarybės (necivilizuotumo) įsikūnijimas? Kodėl nežvelgiama į mūsų protėvius kitu kampu, vertinant kitais kriterijais – dvasinę kultūrą, gamtojautą, o ne urbanistika akcentuojančiais kriterijais.

Vardan aiškesnės tiesos privalau pastebėti ir kitą lietuviams (ir lietuviškajam mentalitetui, savivokai) nepalankų dalyką. Ne be prof. A. Bumblausko įtakos 1993 metais Vilniaus universitete buvo panaikinta Lietuvos istorijos katedra. Maždaug tais pačiais metais, profesoriui A. Nikžentaičiui tapus Lietuvos istorijos instituto direktoriumi, ši įstaiga pakeitė iškabą – tapo tiesiog Istorijos institutu. Kaip tada su lietuvių tautos istorija? Pagaliau – su Lietuvos valstybės istorija ir „iškaba“? Ar tai nepanašu, kad ir pats Lietuvos valstybingumas traktuotinas tik kaip santykinis, sutartinis dalykas? Visuotinume neturintis aiškesnių, savarankiškesnių kontūrų?..

Prie visų šių autorių, keistu, nesuprantamu žvilgsniu žvelgiančių į savo šalį – protėvių žemę, negaliu nepaminėti Nerijos Putinaitės (savo laiku užėmusios ne tik garbingas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarėjos, bet po to – ir Švietimo viceministrės jaunuomenės ugdymo reikalams pareigas). Ji nemažai yra rašiusi apie Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, apie įžymųjį tautotyrininką Gintarą Beresnevičių…

Pasklaidykime kad ir jos knygos „Šiaurės Atėnai“ (2004 m.) puslapius. Apie minėtas asmenybes rasime tik neigiamas spalvas. O ką ši autorė siūlė? Minėtos knygos pabaigoje nedviprasmiškai peršamas kuo skubesnis (ir labiau įsiteikiantis tam „Kitam“ savosios, t. y. lietuviškos tapatybės (suprantama – ir valstybingumo) išnykimas, susiliejimas Vakarų Europos geopolitinėje, geokultūrinėje erdvėje.

Apie šviesos spinduliuotę tunelio gale

Šį gal ir per daug konkretizuotą pasakojimą apie tai, kaip ir kas palaiko, įtaigoja nevisavertę, o tiesiau išsireiškus – klaidinančią istorinę sąmonę (klaidinantį paradigminį mąstymą), praskaidrinsiu istoriko ir archeologo akad. E. Jovaišos pastebėjimais. „Sakoma, kad dabar ne mada šnekėti apie tautas ir jų valstybes. Tai nėra tiesa, – peržvelkite Europos archeologijos literatūrą ir pamatysite, kiek dėmesio skiriama etnosų istorijoms: ištisos tautos iš giliausių savo etninės istorijos lobių susikūrė ištisas turizmo imperijas, kurios tiesiogine to žodžio reikšme maitina to etnoso šiandieninius palikuonis. Ir dėl moralinių nuostatų, ir dėl išugdytos ir išsiugdytos pagarbos senosioms civilizacijoms kiekvienos tautos mokslininkai bent jau pagarbiai vertina savo praeities kūrėjus ir jų paliktą paveldą. Visur, bet ne pas mus (paryškinta mano – R. G.)“[4]. Štai toks mąstančio, itin produktyviai dirbančio ir savo Tėvynę gerbiančio mokslininko verdiktas.

„Negailestingai“ paviešinau jaunosios istorikų kartos atstovus, primesdamas jiems nevisavertės, „klaidinančiai“ dėstomos lietuvių istorijos stigmą. Bet štai, negaliu be dėmesio (tik jau „kitu kampu“) palikti taip pat jaunajai kartai priskirtinos autorės. Tai jau anksčiau cituotos Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės etnopolitologiniai pastebėjimai. Apibendrindama savo įžvalgas, ši autorė itin drąsiai teigia: „…vis didesnė šalies akademinio elito dalis neigiamai vertina kalbos svarbą bendruomenės tapatumui ir net apskritai yra nusiteikusi prieš idėją, kad valstybės pagrindas būtų lietuvių etnosas ir kalba“[5].

Cituota autorė ir toliau demonstruoja ne tik savo tikrai valstybinio patriotizmo nuostatas, bet ir jų reiškimo drąsą. Ji rašo, jog įvardintas antilietuviškas pozicijas demonstruoja tokie svarbius akademinius postus „…užimantys asmenys kaip Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, Lietuvių išeivijos instituto direktorius Egidijus Aleksandravičius“. Šios kritinės apžvalgos autorė kalba ir apie platesnį panašiomis orientacijomis išsiskiriančių akademinio sluoksnio autorių ratą.

Bet jos nuomone: „…savo teiginių agresyvumu Liekis kol kas, atrodo, lenkia visus“. Eglė W.-M. kaip pavyzdį nurodo Liekio straipsnį „Etnonacionalistinis fundamentalizmas kelia pavojų Lietuvai“, kuriame istorijos profesorius piktinasi vakarietiškus standartus neatitinkančiu „etnonacionalistiniu“ tautiškumo supratimu. Ji priekaištauja garbiajam dekanui už tai, kad šis „istoriką Adolfą Šapoką, tarpukario ir šiandieninius tautininkus“ priskiria murzininkams ir už tai, kad metamas bendras kaltinimas – atseit, visi jie skatina „žemiausius ksenofobinius ir homofobinius žmonių instinktus“[6].

Stebina ne tik drąsi, argumentuota jaunos mokslininkės pozicija. Mane labiau stebina tokių istorikų kaip Šarūnas Liekis apskritai nesusigaudymas istorijos vyksme. Sekant jo ir panašių autorių nuomonėmis, mums, lietuviams, nereikėjo nei J. Basanavičiaus, nei V. Kudirkos, nei juolab šapokininkų kohortos. Paprasčiausiai, lietuviai, išsivadavę iš carinės, o neužilgo ir bolševikinės Rusijos, privalėjo pasirinkti viršininko Juzefo Pilsudskio siūlomą variantą – Vidurio Lietuvą, vasalo teisėmis įeinančią į Lenkijos valstybę… Deja, Europos Sąjungos dar nebuvo. Bet štai, prof. Š. Liekiui bei jo bendraminčiams apmaudu: istorija atseikėjo net du dešimtmečius, kurie leido lietuvių tautai pakilti ir apsiskelbti pasauliui, kad ji dar gyva…

Drįstu formuluoti klausimą: ar visi istorikai suvokia istorinio proceso ir subjektų veiksmo permanentiškumą?

Nenoriu būti skaitytojo suprastas kaip kažkoks išskirtinis „niurgzlys“. Šio paragrafo pabaigai pacituosiu dar porą autorių iš jau cituotos (akad. E. Jovaišos atvejis) tos pačios kolektyvinės monografijos. Lietuvos visuomenei plačiai žinoma literatūrologė, kultūrologė akad. V. Daujotytė rašo: „Žmogiškųjų darinių irumas dabar didesnis; silpsta gimdančioji šeima, irdama ji ardo ir vis labiau ardys gimines, gentis, galiausiai tautas. Gali būti, kad žmonija įeina į vienišojo žmogaus erą, kad ratas apsisuko. Kuo daugiau organizacijų, struktūrų, socialinių tinklų, tuo žmogus vienišesnis.“[7]

Žymus lietuvių kompozitorius akad. Giedrius Kuprevičius irgi atvirai, skaudžiai štai taip kalba, paliesdamas jam pagal profesiją artimesnį sluoksnį: „…politikų galios tapo fiktyvios ir daugiau panašios į kažkokius žaidimus be pergalių, menininkai seniai tik taip vadinasi ir didžioji jų dalis prisitaikė, klonavosi pagal verslo ar politikos klišes“[8].

Šiame paragrafe skaitytojui pateikiau net trijų Lietuvos Mokslų akademijos tikrųjų narių minčių fragmentus. Jais pasiremdamas norėjau pasakyti dar ir tai, kad ėduonis, tautoarda būdinga ne tik tam tikrai istorikų terpei. Apskritai, tautoyra vyksta gana plačiu mastu, ko gero, įveikdama tautodaros, tautokūros procesą. Bet apie tai, ir akademiškiau, dar pakalbėsime.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2012.02.14; 05:37