Po antrosios sovietų okupacijos vokiečių kilmės Lietuvos piliečiai ir apskritai evangelikai buvo priskirti didžiausių liaudies priešų kategorijai. Todėl neatsitiktinai būtent jie tapo pirmosios masinės deportacijos aukomis.
1944 m. gruodžio mėnesį sovietų tankai vis dar „pergalingai” riedėjo Mažosios Lietuvos laukais ir keliais, palikdami kruvinus pėdsakus, o gruodžio 16 dieną LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras Juozas Bartašiūnas ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė direktyvą NKVD ir NKGB operatyvinių grupių ir apskričių skyrių viršininkams pasiruošti vokiečių šeimų trėmimui.
Joje nurodoma: Į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus nuolat gyventi turi būti iškeldinta: visi vokiečiai, gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, nesvarbu, kokia jų visuomeninė padėtis, veikla, amžius ir lytis; visi su vokiečių šeima glaudžiai susiję nevokiečių tautybės asmenys – žmona, vyras, augintiniai, giminaičiai, priklausantys vokiečių šeimai arba tos šeimos išlaikomi.
Deportacijai rengtasi kruopščiai. 1945 m. gegužės 3 d. iš Kauno išriedėjo ešelonai į Rytus – negalutiniais duomenimis, buvo ištremti 908 Lietuvos piliečiai, iš kurių 263 – vaikai iki 16 metų. Visi jie buvo nugabenti į Tadžikiją. Nuo nepakenčiamo karščio, bado, užteršto vandens prasidėjo ligos: dizenterija, maliarija, šiltinė.
Jau pirmą mėnesį žmonės ėmė masiškai mirti. Vien per 1945-1947 metus mirė 255 žmonės, iš viso tremtyje mirė 341 žmogus.
Kokie su gegužės 3-ąja susiję įvykiai užfiksuoti lietuviškų interneto svetainių puslapiuose? Daugybė tekstų, susijusių su lenkų Gegužės 3-iosios konstitucija, kurioje net nepaminėta "lietuvių tauta", "Lietuva". Galime pakaityti ir kelių valstybių atstovų kalbas, pasakytas vieno tos konstitucijos jubiliejaus proga. Ilgiau panaršę aptinkame, jog gegužės 3-ioji – JAV Nacionalinė skirtingų spalvų batų diena.
Rubrikoje Gegužės 3-ioji lietuviškose svetainėse nė karto nepaminėta, jog tą dieną prieš 70 metų vieną Lietuvos gyventojų grupę ištiko didžiulė katastrofa. Šis trėmimas pagal visus genocido požymius ir pagal Tarptautinį baudžiamąjį kodeksą yra baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei (TBTS 6 str.)
Mažai kas Lietuvoje žino, kad į laiškus Hanzos miestų krikščionims, kuriais dar 1323 metais Gediminas kvietė meistrus ir amatininkus, daugiausia atsiliepė vokiečių. Gausų jų atvykimą į Vilnių šiandien mena vien tik Vokiečių gatvė.
Vėliau tarp vokiečių kilmės cechų meistrų, Vilniaus ir Kauno miestų tarybų narių būta Lietuvai daug nusipelniusių žmonių. Vokiečių pirklių kolonija daug prisidėjo prie Kauno, kaip upių uosto, susiformavimo, Vilniaus universitete dėstę profesoriai įnešė svarų indėlį į mokslo plėtrą Lietuvoje.
Nepaisant įtemptų Vokietijos ir Lietuvos santykių 4-ajame XX a. dešimtmetyje, keli tūkstančiai ūkininkų iki pat 1940 metų puoselėjo vokiškas ūkininkavimo tradicijas, Lietuvoje veikė net 331 vokiečių įmonė, kur dirbo tūkstančiai darbininkų.
Hitlerio ir Stalino paktas drastiškai nutraukė vokiškųjų Lietuvos istorijos puslapių tradiciją – 1941 m. daugiau kaip 50 tūkstančių mūsų bendrapiliečių išvyko į Vokietiją. Kiek jų žuvo Antrojo pasaulinio karo laukuose, kiek karo metais grįžusių į savo tėviškes vėliau žuvo pabėgėlių kolonose ar lageriuose – duomenų neturime.
Lietuvos miestuose, ypač Vilniuje, gausu paminklų, dvikalbių atminimo lentų, o kas primena vokiečių gyvenimo ir veiklos pėdsakus Lietuvoje? Kas prabils apie tai, kokiose statybvietėse buvo panaudoti sunaikintų evangelikų kapinių antkapiai?
Mūsų, sovietinę okupaciją ir diskriminaciją išgyvenusių vokiečių kilmės lietuvių, liko labai nedaug. Mūsų gretose nėra teisininkų, politikų ir advokatų, kurie galėtų ginti vokiečių istorinio ir kultūrinio paveldo reikalus. Tačiau etninės ar religinės grupės tragedija yra tragiškų visos valstybės istorinių įvykių dalis. Per 25 metus nebuvo surengtas nė vienas, kad ir labai kuklus, masinės Lietuvos vokiečių deportacijos minėjimas.
Lietuvoje yra dvi komisijos, kurioms turėtų rūpėti ir 1945 m. gegužės 3-iąją dieną beveik tūkstantį Lietuvos vokiečių ir evangelikų ištikusi tragedija – Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija.
Tačiau net šiais metais, kai kone kasdien skaičius 70 skambėjo net kelių istorinių jubiliejų kontekstuose, neatsirado nė vieno tų komisijų nario, kuris būtų prisiminęs šį skausmingo vienos Lietuvos tautinės ir religinės grupės galutinio naikinimo etapą.
Mes ne pirmieji, kuriems kyla abejonių dėl šių komisijų kompetencijos ir jos narių kvalifikacijos.
Michaelio Pretšho (Michael Pretzsch) nuotraukoje: Ervinas Peteraitis, Vilniaus vokiečių bendrijos pirmininkas.
2015.05.12; 11:37
