Kokia mūsų kaimynės Rusijos ateitis. Šiuolaikinis jos stabilumas – tai tik kaukė, slepianti autoritarizmą, agresyvumą, nemokšiškumą, polinkį į prietaringumą, represijas, skurdą, ligas. Galima neabejoti, kad viena prognozė tikrai išsipildys: artimiausiu metu nė viena iš šių problemų nebus išspręsta. Taip mano Semas Vakninas iš “The Washington Times”. Žurnalistas pastebi: kai naftos kainos aukštos, Rusijai skolų problema pakeliama, bet jeigu naftos kaina kristų bent vienu doleriu, vyriausybė prarastų daugiau kaip milijardą.
Ekonominis atotrūkis tarp sostinių ir provincijos tebėra labai ryškus. Gyventojų šalyje mažėja, jie sensta. Per pastarąjį dešimtmetį iš Rusijos emigravo 7 milijonai žmonių. Jeigu nebus atkurta sveikatos apsaugos sistema ir gimstamumas nepadidės, Rusijos laukia labai sudėtinga krizė. Tai vis mintys iš to Vašingtono laikraščio. Jame rašoma, kad rusai iki šiol tebemyli “geležinius žmones”, pirmenybę teikia ne naujovėms, ne pliuralizmui, bet šių savokų antipodams.
Rusija – konkuruojančių feodalinių dvarų sąjunga. Sąlygos kapitalizmui ir liberaliajai demokratijai čia labai nepalankios, nors per pastaruosius dešimt metų situacija pagerėjo. Politiškai nekorektiška tiesa yra ta, kad senoji Rusijos jėgos struktūra tebėra tokia, kokia buvo, pasikeitė tik jos ideologinė iškaba. Ji gobši, niekšiška ir žalinga. Rusijos valstybė neturi susitvardymo ir atsvaros sistemos. Valstybinės institucijos įtarios, valdininkai neliečiami, teisėsaugos organai nusikalstami.
Iš kitų šaltinių žinome, kad Rusijoje labai didelė praraja tarp vargšų ir turtuolių. Ji buvo: 2000-aisiais – 13,5:1, 2001-aisiais – 13,7:1, 2002-aisiais – 14,3:1. Pasaulyje laikoma, kad situacija normali, kai turtuoliai už vargšus turtingesni ne daugiau, kaip dešimt kartų. Nustatoma taip: šalies gyventojai dalijami į dešimtį dalių, kiekvienos dalies pajamos suskaičiuojamos, paskui imamos dvi kraštutinės dalys – dešimt procentų turtingiausiųjų ir tiek pat procentų neturtingiausiųjų. Pirmųjų pajamos dalijamos iš antrųjų ir gaunamas ieškomasis koeficientas. Pavyzdžiui, per pastaruosius 40 metų JAV tas koeficientas buvo toks: nuo 6:1 iki 8:1. Europos šalyse, taip pat Japonijoje, jis didesnis: 10:1; Lotynų Amerikoje dar didesnis: 12:1.
Kai kurie statistikos specialistai sako, kad Rusijoje neįmanoma teisingai nustatyti turtingųjų ir vargšų santykio, nes šioje šalyje tiesiog nėra 10 procentų turtingiausių žmonių, kad jie tesudaro vos 4 – 4,5 procento, o paskui – milžiniška praraja, paskui – vadinamoji vidutinioji klasė, kuri visai neprimena Vakarų šalių vidutiniosios klasės. Grigorijus Jevlinskis straipsnyje “Pažemintieji žmonės nesukurs XXI amžiaus ekonomikos” kadaise rašė, kad Rusijoje viduriniąją klasę sudaro ne inžinieriai, karininkai, gydytojai, mokytojai, mokslo darbuotojai, vidutiniai verslininkai, aukštos kvalifikacijos darbininkai ir fermeriai, o aptarnavimo sferos darbuotojai, pramogų paslaugų tiekėjai, valdininkai ir įvairiausi rantjė” (asmenys, gyvenantys iš palūkanų).
Trys ketvirtadaliai Rusijos gyventojų vos suduria galą su galu, yra žemiau skurdo ribos. O štai kai kurie Rusijos turčiai didžiuojasi bankuose turį ir po kleletą milijardų JAV dolerių. Pavyzdžiui, Borisas Berezovskis sako turįs per tris milijardus JAV dolerių.
Tokie Rusijos kontrastai. Kai kurie politikos komentatoriai ir analitikai stebisi: 1997 m. Rusijoje streikavo beveik milijonas žmonių, 1998 m. – apie pusė milijono, 1999 m. – 200 tūkstančių, o 2001-aisiais – vos 13 tūkstančių.
Visus čia pateiktus faktus ir samprotavimus turime su kuo palyginti. Su savo gyvenimu, su Lietuvos turtuoliais ir vargšais. Šiuo požiūriu Lietuva labai panaši į Rusiją. Kuo daugiau lietuvių krito žemiau skurdo ribos, tuo mažiau protesto akcijų, mitingų, piketų jie rengia, o apie streikus ir girdėti nieko neteko.
2011.05.30
