Daugelis europiečių, kaip ir mūsų šalies, Čekijos, piliečiai, atidžiai stebi situaciją šiaurės Afrikoje.
Kai kuriems žmonėms, tarp jų ir daugeliui politikų europiečių, patinka, kad tose šalyse nuo pjedestalų verčiami keliasdešimt metų totalitarinį režimą propagavę ir žiauriai valdę diktatoriai. Jie laukia politinių sistemų demokratizavimo ir viliasi, kad su tomis valstybėmis bus galima užmegsti aukštesnio lygio santykius. Tačiau tokie lūkesčiai tiesiog naivūs.
Jokie politiniai pokyčiai negalės išmaitinti milijonų neišsilavinusių arba mažai išsilavinusių piliečių, kurie jau šiandien labai priklausomi nuo išvystytų kapitalistinių šalių, ypač JAV, finansinės ir ekonominės paramos.
Net turėdami pinigų jie neišgalėtų nusipirkti produktų, nes yra tikimybė, kad šiemet bus didelis nederlius, o mes vis didesniuose laukų plotuose tiesiog beprasmiškai auginame “energetines kultūras” – biokurą.
Milijonai, galimas daiktas, dešimtys milijonų šių masinio bado persekiojamų žmonių patrauks į “rojų” – tai yra pas mus, į Europą. Jei norime išgyventi, privalome kuo skubiau tam pasiruošti. Ne kaip visiški kvailiai, vėl siųsdami jiems pinigų ir kviesdamiesi į nepriklausomą teritoriją. Jiems suteikti finansai tik paskatins demografinį sprogimą. Į Europą prasiskverbę politiniu, religiniu ir kultūriniu požiūriu nelankstūs minėtų šalių atstovai vis labiau grasins jos ateičiai.
Kaip savarankiškos Europos tautos ir valstybės turime ryžtingai nusisukti nuo daugiakultūriškumo, pseudokorektiškumo pozicijų ir liautis save kaltinti. Už šių šalių gyventojų dabartinę padėtį ir ateitį visiškai nesame atsakingi ir neprivalome jų gelbėti. Ta pagalba vis tiek galų gale atsigręžtų prieš mus.
Vienintelė Europos galimybė – tam tikra šiuolaikine, veikiau organizacine, forma šią akimirką pradėti statyti “Didžiąją Europos sieną”. Sukurti bendrą Europos gynybos liniją ir joje įsitvirtinti. Ir, jeigu prireiktų, šaudyti.
Tiesiog nevalia įsileisti Afrikos migrantų, net jeigu jie vienas kitą žudytų arba mirtų iš bado. Jeigu šito nepadarysime, nuo bado (arba kitaip) galų gale mirsime patys, europiečiai.
Vienintelis šiaurės Afrikos arabų šansas – pasiekti principinių demografijos pokyčių ir masiškai mokyti jaunimą. Dėl to galime ir, suprantama, privalome padėti. Bet jų teritorijoje – ne čia.
Visi išsivysčiusių šalių finansinės ir humanitarinės pagalbos būdai pasirodė neproduktyvūs. Jeigu dovanų teikėjai būtų davę lėšų išimtinai švietimui ir visą priemonių kompleksą jam palaikyti, viskas tame kontinente jau būtų daug geriau.
Artimiausioje ateityje milijonai afrikiečių privalės mirti, kad vėliau dešimtys milijonų afrikiečių galėtų laimingiau gyventi. Privalome suprasti, kad jeigu nemirs jie, mirsime mes. Trečio kelio nėra. Tad imkimės greičiau statyti “Didžiąją Europos sieną” kartu. Jeigu jos nesukursime, teks atsisveikinti su santykine gerove ir vaikų laisve. Paskui, kad ir kokios aplinkybės būtų, jau nesugebėsime jos atsikovoti.
Išvertė Linas V.Medelis
Publikacijos originalas “Vaclav Husak. Velka zed – posledni nadeje – Neviditelny pes”
2011.03.15
