Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Jokių pažangesnių permainų tikėtis būtų naivu.
Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naująjame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos, kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.
O prie ko glausis “Drąsos kelio” partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota valdančioji dauguma.
Mat kiekviena valstybė turi kai kurių amžinų, nesikeičiančių politinių ir ekonominių tikslų. Tie tikslai – kaip nekintama konstanta. Jų neįmanoma pamiršti. Jų neįmanoma ignoruoti. Tuos darbus būtina atlikti. Tiek kairei, tiek dešinei, tiek centrui. Jei tik į valdžią atėjusiems, žinoma, rūpi ne svetimų, o savos valstybės interesai.
Todėl greičiausiai teisūs tie, kurie ragino balsuoti už Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Esą palaikydami konservatorius duotume jiems galimybę užbaigti pradėtus grandiozinius darbus bei leistume ištaisyti bent jau grubiausias klaidas. Bet teisūs ir tie, kurie mano, jog konservatorių, susidūrusių akis į akį su išties sudėtinga ekonomine krize, veikloje būta per mažai socialinio solidarumo ir socialinio jautrumo.
Ir tai – nei klaida, nei nesusigaudymas. Tai sąmoningas konservatorių pasirinkimas atstovauti būtent turtingų ir labai turtingų socialinių grupių interesus. O ten, kur itin mažai socialinio solidarumo bei jautrumo, – milžiniška emigracija, gili depresija, netikėjimas šalies ateitimi.
Tereikia atidžiau įsižiūrėti į Darbo ir socialinių santykių instituto atliktas analizes, ir konservatorių bei krikščionių demokratų klaidos – kaip ant delno. Ekonominė krizė smogė ne tik Lietuvai. Bet lietuvių tautos emigracija, bedarbystė ir senėjimas – vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Tokį lietuvių tautos nuopuolį galima aiškinti įvairiai. Bet akivaizdu ir tai, kad ekonominės krizės naštą konservatoriai su savo politiniais sąjungininkais užkėlė būtent ant finansiškai prasčiausiai besiverčiančių žmonių pečių.
Įžvalgesnės valstybės elgėsi priešingai – krizei įsisiautėjus labiau spaudė milijonierius nei, sakykim, pensininkus ar minimalų atlyginimą uždirbančias šeimas. 2008 – 2012-aisiais Lietuvą valdę politikai labiau mylėjo milijonierius nei pensininkus ar minimalią algą uždirbančiuosius. Štai kur slypi pagrindinė lietuviškosios emigracijos priežastis. Štai už ką premjeras Andrius Kubilius nusipelnė pačios griežčiausios kritikos ir pačio griežčiausio pasmerkimo.
Taigi turėtume suprasti rinkėjus, kurie norėjo, jog A.Kubiliaus vadovaujami dešinieji dar ketverius metus vadovautų Vyriausybei bei pagrindinėms ministerijoms. Bet nesmerkime ir tų, kurie galutinai nusivylė konservatorių ekonomine politika.
XXX
Spalio 14-osios rinkimai išryškino dar vieną rimtą dilemą. Omenyje turiu referendumą dėl naujos atominės jėgainės statybos. Lietuvai tas referendumas – kaip šuniui penkta koja. Ko jau ko – ypač mums nereikėjo neigiamų referendumo rezultatų. Referendumas galbūt galėjo tapti prasmingu prieš keletą metų, sakykim, uždarant Ignalinos atominę jėgainę ar pradedant brėžti pirmąsias Visagino AE statybos gaires.
Spalio 14-osios referendumas – akivaizdžiai pavėluotas žingsnis.. Tarsi pasišaipymas iš mūsų visų: pirma nusprendžiame statyti, o paskui pradedame klausimėti, ar verta statyti. Lyg būtume nesubrendėliai, kurie nežino, ko nori šiandien ir ko gali norėti ateityje.
Prisiminkime, ką apie šio patariamojo referendumo pasekmes viešojoje erdvėje teigė Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius politologas Ramūnas Vilpišauskas arba “Vilniaus banko” finansų ekspertas Gitanas Nausėda. Atominę jėgainę vis tiek teks statyti, tačiau po neigiamų referendumo rezultatų šis projektas dar labiau pabrangs. Nes japonų firma “Hitachi” bei Estijos ir Latvijos partneriai reikalaus iš oficialiojo Vilniaus papildomų garantijų. Ne tik politinių, bet ir finansinių laidavimų. Taigi referendumo iniciatoriai tiesiog šį išties brangų ir rizikingą projektą pavertė dar brangesniu bei rizikingesniu.
O kaip neigiamus patariamojo referendumo rezultatus įvertino prezidentė Dalia Grybauskaitė? Ji pasakė skaudžią tiesą – referendumas neatspindi realios Lietuvos gyventojų nuomonės, nes referendume, kas ką besakytų, dalyvavo tik maždaug trečdalis balsavimo teisę turinčių žmonių. Informacijos, kodėl kiti neatvyko į balsavimo apylinkes, nėra.
Žodžiu, neturime teisės pamiršti, jog referendumas vis tik neatspindi tikrosios Lietuvos gyventojų nuomonės. O juk žalą atnešė realią, konkrečią, apčiuopiamą. Japonijos, Latvijos ir Estijos pasitikėjimas Lietuva kaip partneriu, turinčiu aiškią nuomonę, ženkliai sumažėjo. Tuo tarpu valstybės, kurios mums siekia primesti savo piktą valią, tikriausiai taps dar įžūlesnės, atkaklesnės. Šis referendumas – puikus ženklas Rusijai: Lietuvą labai nesunku stumtelėti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Siekianti Kaliningrado srityje kuo skubiau pastatyti savąją atominę jėgainę Rusija šiandien džiūgaute džiūgauja. Lietuva juk stabtelėjo pusiaukelėje.
Ginčydamiesi dėl atominių reikalų negalime pamiršti ir akivaizdžios aplinkybės: jei Lietuva sugebės pastatyti Visagino AE, tai Kaliningrado AE taptų Rusijai beverčiu monstru. Kaliningrado AE statoma tik tam, kad Lietuvai būtų įmanoma primesti
Kaliningrado srityje pagamintą elektros energiją. Kaliningadietiškos elektros energijos eksportuoti į Vakarus be specialiųjų jungčių nepavyks. Todėl Kremlius ir griebiasi pačių bjauriausių politinių intrigų: kad tik Lietuva neturėtų savos elektros energijos ir ją būtų labai patogu pirkti iš Karaliaučiaus krašto. Tokią versiją jau išguldė aukšto rango Latvijos politikai. Tokių įtarimų neatmeta ir kai kurie Lietuvos finansų ekspertai.
Be abejo, skeptiškai į atominę energetiką žvelgiantys lietuviai taip pat turį argumentų. Skeptikai sako: jei per tiek metų nesugebėjome užbaigt statyti Vilniaus stadiono, tai, tikėtina, jog nesugebėsime įgyvendinti ir daug sykių sudėtingesnio projekto. Visagino AE projektas mums – ne pagal pečius. O jei ir sugebėtume pastatyti atominę jėgainę, tai ji mums, skeptikų žodžiais tariant, vis tiek ekonomiškai nenaudinga – įbristume į dar didesnes skolas, be to, mokestis už elektros kilovatvalandę nė kiek nesumažėtų.
Tokio pobūdžio samprotavimai – įmanomi. Tačiau kai kurie mūsiškiai skeptikai labiau primena žiniuonius ar ekstrasensus, neva puikiai nusimanančius, kokios kainos, kokia ekonominė padėtis bei politinė situacija susiklostys tiek Lietuvoje, tiek aplink Lietuvą po dešimties ar dvidešimties metų. Skaudi gyvenimiška patirtis byloja, jog tokios prognozės dažniau nepasitvirtina nei pasitvirtina. Belieka tik gūžčioti pečiais – iš kur toks pasitikėjimas savo išmintimi?
Dauguma referendume dėl atominės jėgainės dalyvavusiųjų turėtų prisipažinti, jog apie AE privalumus bei trūkumus turi per menkai žinių, kad galėtų tvirtai, drąsiai, be mažiausios abejonės pareikšti – reikalinga ar nereikalinga mums naujoji atominė jėgainė. Dauguma referendume dalyvavusiųjų galėjo nebent parašyti žodį “nežinau” arba “turiu per mažai informacijos”. Vaizdžiai tariant, čia labai tiktų posakis: “aš žinau, kad nieko nežinau”. Ir tai būtų pats tiksliausias, sąžiningiausias, principingiausias atsakymas.
Bet juk referendume dalyvavusieji trečiojo pasirinkimo neturėjo. Jie galėjo įrašyti tik žodžius “pritariu” arba “nepritariu”. Taigi buvo graudu matyti, kaip referendume dėl atominės jėgainės savo neva pagrįstą nuomonę teigia net ir aukštojo mokslo neragavę balsuotojai. Ką apie atominės jėgainės reikalingumą arba nereikalingumą gali nutuokti vos vidurinę mokyklą baigęs jaunuolis arba niekuo nesidomintis senolis, jei dėl šio projekto nesutaria mokslininkai, profesoriai, inžinieriai? Deja, taip visada atsitinka: kuo menkesnis išsilavinimas, tuo labiau viską išmanai.
XXX
Trečioji spalio 14-osios blogybė – triuškinantis tautininkiškas vertybes puoselejančių jėgų pralaimėjimas. Šis pralaimėjimas skaudus dvigubai. Juk Lenkų rinkimų akcija vis tik turės keletą savo narių naująjame 2012 – 2016-ųjų metų Lietuvos parlamente. O Gintaro Songailos vadovaujama “Tautininkų sąjunga” neišpešė nė vieno mandato.
Todėl neatmestina versija, jog Vilniaus krašto lietuviams bus dar kebliau puoselėti lietuvybę, o lenkiškų pavardžių rašymas oficialiuose lietuviškuose dokumentuose šį kartą greičiausiai bus prastumtas. Be didesnio pasipriešinimo. Taip pat ir lenkiškų užrašų greičiausiai padaugės Vilniaus krašte, ir apie Vilniaus krašto okupaciją, matyt, pradėsime dar garsiau kalbėti kaip apie “daugiau teigiamą nei neigiamą reiškinį”.
Žodžiu, prognozės nėra linksmos. Bet pirmiausiai atsakykime į klausimą, kodėl rinkėjai buvo nepalankūs “Tautininkų sąjungai”? Taip, viešoji informacinė erdvė, įskaitant ir televizijas, ir internetines svetaines, tiesiog mirgėte mirga nuo pranešimų apie galimus rinkimų tvarkos pažeidimus. Tai ten, tei šen pasirodo pasakojimų apie galimus rinkėjų papirkimo atvejus romų tabore ar įkalinimo įstaigose. Įtartina ir tai, jog kai kuriose rinkimų apylinkėse balsai buvo skaičiuojami itin ilgai.
Būtų kvaila nesutikti su tvirtinančiais, kad šiais metais naujoji rinkimų tvarka buvo ypatingai palanki valdančiosioms partijoms. Valdančiosios partijos gausiai pasisėmė pinigėlių iš valstybės biudžeto savo rinkiminėms kampanijoms, o politikos naujokai neteko nieko – nei galimybės sulaukti bent jau minimalių valstybinių injekcijų, nei verslo struktūrų paramos. Tiesa ir tai, jog kai kurios įtakingos žiniasklaidos priemonės sąmoningai, kryptingai ignoruodavo tautininkų veiklą.
Tačiau po pralaimėjimo pirmiausiai reikėtų ieškoti savų, o ne svetimų klaidų. Tautininkų klaidos – akivaizdžios, jų daug. Nors ir negalėdami pasigirti stambiosios komercinės žiniasklaidos palankumu, jie į pagalbą galėjo pasitelkti mažesnius tiražus turinčius leidinius. Beje, kai kurie milijoninių tiražų neturintys leidiniai tribūną šiai politinei partijai siūlė nemokamai.
Tačiau tautininkai tokia galimybe pasinaudoti arba nesugebėjo, arba nenorėjo. Buvo pasirinkta iš šono žvelgiant įspūdinga, bet realiai mažai naudos teikianti taktika – minimalų populiarumą turinčiame Seime rengti spaudos konferencijas ir pustuštėje konferencijų salėje valdiškai pasakoti apie savo prasmingus ketinimus. O paskui – save apgaudinėti, esą tų konferencijų internete klausosi dešimtys tūkstančių lietuvių.
Be kita ko, daug jėgų ir energijos mesta kuriant politiškai angažuotą, todėl didesnio populiarumo turėti negalinčią partinę internetinę svetainę, kurią, vaizdžiai tariant, labiau tiktų vadinti tiesiog skelbimų lenta. Nejaugi tautininkai per dvidešimt metų nesugebėjo įsisąmoninti elementariausios taisyklės – partiniai, vos keletą temų gvildenantys leidiniai nedaro ženklesnės įtakos visuomenei.
Keista, bet tautininkai nesugebėjo pakviesti palankiai nusiteikusios žiniasklaidos net į tikrai išskirtinius renginius. Pavyzdžiui, į Dieveniškėse rengiamą baltų stovyklą. Šių eilučių autoriaus sąžinė rami. Juliui Pankai buvo pasiūlyta informacinė parama dar gerokai iki rinkiminės kampanijos pradžios. Be atlygio. Ir ne tokia jau menka. Sudėjus į krūvą Slaptai.lt ir laikraščių “XXI amžius” bei Amerikos lietuvių leidinio “Draugas” skaitytojus, galėjome turėti solidų tiražą.
Tačiau Dieveniškių stovyklos organizatorius pasirinko kitą kelią. Viena iš to kelio atšakų – budėjimas Vilniaus Žirmūnų rinkiminėje apygardoje. Atvirai kalbant, buvo graudu matyti, kaip J.Panka vienišas stovi Žirmūnų rinkimų apygardoje prie specialiai įrengto vagonėlio ir nesulaukia gausaus potencialių rinkėjų dėmesio.
Per daug sureikšminta ir Facebook galia. Šis puslapis – priimtinas dalykas informuojant visuomenę. Bet negalima pamiršti, jog ten skelbiama informacija neturi būtiniausių elementų – įtikinamumo. Tekstas, kuris pasiekia skaitytojų širdis, privalo būti ne tik tikslus, ne tik operatyvus. Jis dar turi būti įdomus, originalus. Be kita ko, jis turi būti parašytas ne tautininko, nes kai tautininkai giria ir reklamuoja tautininkus, prarandamas būtinas įtikinamumo efektas. Įtikinamumo elementų netenkama ir tuomet, kai tekstas skelbiamas žiniasklaidos priemonėje, kuri dar neturi susiformavusių tradicijų ir platesnio skaitytojų būrio.
Be to, pamirštama, jog Facebook – atviras visiems: ir labai rimtiems, ir labai primityviems autoriams. Savų idėjų populiarinimas Facebook erdvėje dar negarantuoja sėkmės. O kai kuriais atvejais neša net atvirkščią rezultatą. Nes čia rimtos idėjos skęsta kvailų ir primityvių idėjų jūroje.
Žinoma, net ir sumaniai išnaudojant palankiai nusiteikusios žiniasklaidos galimybes ne visuomet įmanoma tapti rinkimų favoritu. Tačiau, branginant kiekvieną leidinį, kiekvieną publikaciją, kiekvieną nuotrauką ar videointerviu, buvo galima bent jau taip skaudžiai nepralaimėti. Ne veltui tautos išmintis porina: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Bet dabar jau daugiau nei akivaizdu, jog tautininkams informacinių karų subtilybės – sunkiai įkandamas riešutas. Jiems geriausiai sekasi “virti savo sultyse” ir tokiu savo elgesiu mobilizuoti lenkų ir rusų struktūras Lietuvoje.
Deja, informacinių karų teikiamomis galimybėmis nesugebėjo pasinaudoti ir “Drąsos kelio” partija. Nors sąlygos, regis, buvo išskirtinės. Tačiau ir čia bandyta eiti primityviausiu, niekur nevedančiu keliu.
Ypač neperspektyvus stiklinių mėtymas tegul ir į itin šlykščiai meluojantį oponentą. Mosuojant kumščiais ar svaidant stiklines šiandien rimtų rezultatų pasiekti neįmanoma. Nūnai pergales skina tik tie, kurie moka “svaidytis” tradicijas, įtaką ir bent jau minimalius tiražus turinčiomis žiniasklaidos priemonėmis.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.10.19
