Kaip aprėpti neaprėpiamą?


Print

Dabartinis pasaulis paženklintas reiškiniu, kuris taip akivaizdžiai nekamavo ankstesniųjų kartų. Mes, šiandien gyvenantys, skirtingai nei mūsų seneliai ir proseneliai, kenčiame nuo informacijos gausos.

Beje, specialistų ir ekspertų prognozės mažai paguodžiančios – informacijos tik daugės. O informacijos sklaidos ir perdavimo priemonės – tobulės. Tuo pačiu nenumaldomai daugėja "viešosios informacijos žaidėjų", kurie trokšte trokšta skleisti, jų manymu, itin vertingas, o iš tiesų – menkavertes žinias ir nuomones.

Nūnai teturime vienintelę išeitį – sugebėti iš informacijos vandenyno sužvejoti vien tai, kas svarbiausia. Čia galimas ir aštresnis apibūdinimas – privalome išmokti pasirinkti tik tai, kas gyvybiškai aktualu. Priešingu atveju pradėsime kvailėti. Kitaip prarasime gebėjimą suvokti, kas vertinga būtent mūsų tautai, miestui, bendruomenei, šeimai. Bandyt aprėpti kasdien per televiziją, laikraščius ar internetinius portalus plūstančius žinių srautus – titaniškas ir tuo pačiu visai nereikalingas darbas.

Tad kur pats teisingiausias pasirinkimas? Prisijungti prie akcijos "Darom" – kartu su kaimynais, bendraminčiais ir pažįstamais rinkti svetimas šiukšles Vilniaus pamiškėse ir paupėse? Stebėti, kaip lietuviškoji Temidė narplioja "teroristės" Eglės Kusaitės bylą, ar geriau analizuoti keistai nagrinėjamą Medininkų žudynių byla? Dalyvauti Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamose lietuviškose eitynėse ir piktetuose, sakykim, protestuojant dėl ant Žaliojo tilto vis dar teberiogsinčių sovietinių skulptūrų? Ar verčiau pasižiūrėti rusišką RTVi laidą "Osoboje mnenije", kurioje savo poziciją, pavyzdžiui, dėsto rašytojas, demokratas ir KGB žinovas Leonidas Mlečinas? Kas labiau praverstų – įsigilinti į "Re: Baltica" portale pasirodžiusį straipsnį "Maskva Baltijos šalyse surezgusi žiniasklaidos ir politikų voratinklį", ar pabandyt suvokti, kodėl Lietuvai niekaip nepavyksta štai jau per daugiau nei du dešimtmečius Lukiškių aikštėje pastatyti didingo Laisvės paminklo? O gal svarbiau išsiaiškinti, kas kaltas, jog per pastaruosius du dešimtmečius Lietuva, regis, negrįžtamai prarado įtaką Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose?

Akivaizdu, kad šios temos aktualios visos be išimties. Domėtis derėtų neišskiriant nė vienos. Bet juk neįmanoma aprėpti neaprėpiamo. Socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė, duodama interviu Balsas.lt žurnalistui Tomui Čyvui, pateikė dėmesio vertų pastebėjimų apie didžiausias mūsų žiniasklaidos bėdas. Nors pagrindinė pokalbio tema buvo Garliavos įvykių drama, daugelis dr. A.Nugaraitės pastabų pravers plačiau pažvelgti į šiandieninės viešosios erdvės bėdas.

Paklausykime: "Žiniasklaida neatliko savo darbo. Visi konstatavo įvykius, priklausomai nuo interesų, ir neatliko savo profesionalios pareigos. Buvo prarasta labai gera proga atsiskleisti kokybiškai tiriamajai žurnalistikai. Niekas nepanoro lįsti giliau, analizuoti, tikrinti faktų (…) Nenoriu pasakyti, kad viskas buvo viešųjų ryšių darbas, bet žurnalistai tenkinosi viešais šaltiniais. Viskas gerai: tie šaltiniai gal ir geri, tačiau noro gilintis ir kalbėtis, netgi tikrinti informaciją nebuvo. Reikėjo ieškoti savo šaltinių, juos lyginti. Deja, žiniasklaida apžvelgė tą patį vaizdą, kuris buvo aptarinėjamas ir kituose lygmenyse".

Sunku ginčytis, šie priekaištai – teisingi. Tačiau minėtame balsas.lt interviu ("Garliavos įvykiai: žiniakslaida egzamino neišlaikė"), man regis, trūksta kelių akcentų. Pirma – tiriamoji žiniasklaida yra brangus malonumas net ir tose valstybėse, kurios gerbia ir myli savo žurnalistus. Tuo tarpu Lietuvoje – itin nepalanki situacija bet kokiems žurnalistiniams tyrimams. Mūsų šalyje įstatymai sukalti būtent taip, kad pajėgtų sočiau gyventi daugmaž tik tie leidiniai, kurie aršiai nekritikuoja valdžios sprendimų arba yra išlaikomi turtingų verslininkų.

Leidiniai, nenorintys priklausyti nei nuo valdžios finansinių – reklaminių malonių, nei nuo verslininkų užgaidų, teturi ribotas galimybes imtis analitinių publikacijų rašymo. Tiesiog trūksta lėšų komandiruotėms ir honorarams. Vaizdžiai tariant, jei imsi rimtai gilintis į Garliavos įvykius, pritrūks jėgų kitoms temoms. O vien gilindamasis į Garliavos įvykius rizikuoji prarasti skaitytojus ar žiūrovus, kuriems įdomios visai kitos temos. Todėl mes ir einame lengviausiu keliu – dažnusyk tik apsimetame, jog atliekame rimtą žurnalistinę analizę.

Be to, negalima pamiršti ir Lietuvos Baudžiamojo kodekso, kurio pagalba kiekvienas žurnalistas, pateikęs oficialiai nuomonei nepalankią versiją, gali atsidurti už grotų "dėl šmeižimo ir įžeidimo". Arba mažų mažiausiai sulaukti solidžių finansinių baudų.

Tad posakis, esą "žiniasklaida neišlaikė egzamino", mano supratimu, nėra absoliučiai objektyvus. Tiksliau būtų ištarus žodžius, jog žiniasklaida ir negalėjo "išlaikyti egzamino", nes ji įsprausta į tokią Prokrusto lovą, kada plaukimas prieš srovę tampa beveik pačia akivaizdžiausia beprotybe, vedančia bankroto link.

Beje, čia puiki proga retoriškai paklausti, ar Lietuvos valstybinės bei visuomeninės organizacijos sukūrė daug solidžių finansinių fondų, kurių dėka būtų remiami žurnalistai, besistengiantys rimtai gilintis į korupcijos, teisėsaugos, saugumo temas?

Pinigų kultūriniams, švietėjiškiems projektams šiek tiek atsiranda. Žinoma, kultūrinio, švietėjiško pobūdžio žiniasklaida – taip pat reikalinga. Tačiau juk reikalingas ir tiriamosios žiniasklaidos žanras. Deja, dar  neteko girdėti, jog Lietuvos institucijos įsteigtų premiją, kuri būtų skiriama būtent toms žiniasklaidos priemonėms, kurios persekioja korumpuotus prokurorus, teisėjus ar VSD pareigūnus. Vaizdžiai tariant, Lietuva vis dar neturi premijos, kuri būtų skiriama už svetimų valstybių agentų demaskavimą.

XXX

Minėtame Balsas.lt interviu buvo paskelbta dar viena įdomi mintis: dauguma žiniasklaidos priemonių bandė gilintis į Garliavos įvykius, tačiau mažai kas iš jų kėlė klausimą, ar tikrai ši tema – pati svarbiausia bei aktualiausia? "Jei žiniasklaidos priemonė būtų patyrinėjusi ir įsigilinusi, būtų galėjusi nutarti, ar verta rašyti, ar ne. Juk ir temas galima bei reikia atsirinkti", – teigia dr. A.Nugaraitė.

Taigi pasirinkimo klausimas aktualus mums visiems – ir skaitantiems, ir rašantiems, ir žiūrintiems. Mums nederėtų vadovautis, anot dr. A.Nugaraitės, "labai keistu ir primityviu principu: jei visi rašo arba rodo, tai ir mums būtinai reikia".

Beje, dr. A.Nugaraitės prognozės optimistinės: "laimės žiniasklaida, sugebėsianti atrinkti tą informaciją, kuri tikrai svarbi"

Šių eilučių autorius nėra didelis optimistas. Jei mokėtume pasirinkti ir atsirinkti, šiandien nebūtume taip žemai smuktelėję.

XXX

Juk šiandieninė mūsų žiniasklaida turi dar vieną ydą: bėdos aprašomos tarsi ir įdomiai, įtaigiai, tačiau apsiribojama vien faktų konstatavimu. O kur išvados, ką privalu daryti ir padaryti? O kur rekomendacijos, kaip būtų galima išvengti didelių bėdų, vedančių į pralaimėjimą?

Štai kad ir toji"Re:Baltica" (Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „Re:Baltica“) paskelbta Ingos Springe, Sallija Benfelde ir Miks Salu publikacija "Maskva Baltijos šalyse yra surezgusi žiniasklaidos ir politikų voratinklį".

Informatyvus, iškalbingas rašinys. Perskaičius jį galima susidaryti užtektinai išsamų vaizdą, kaip Kremlius, pasinaudodamas savo finansiniais resursais ir kai kuriais prorusiškai nusiteikusiais Baltijos šalių politikais, daro įtaką tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje gyvenantiems rusakalbiams. Beje, įtaką daro ne tik saviems, rusakalbiams, bet ir mums, lietuviams, latviams, estams. Toji įtaka daroma per steigiamas televizijas, laikraščius, partijas.

Propagandinė – informacinė Kremliaus įtaka akivaizdžiausia. Visuomenės nuomonės apklausos byloja, jog Baltijos kraštuose rodomas ar retransliuojamas rusiškas televizijas noriai žiūri ir daug lietuvių, latvių bei estų. Žiūri dėl to, kad jos, nors ir tenkindamos Kremliaus paliepimus, savąją propagandą sugeba pateikti subtiliai, išradingai, be tiesmukiškų, primityvių lozungų. Žodžiu, savus propagandinius – informacinius karus ana pusė kariauja taip, kaip ir būtina juos kariauti, – sumaniai. 

Pavyzdžiui, minėtame leidinyje rašoma: "Praeitą rudenį buvęs Maskvos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ redaktorius Olegas Samorodnyj Estijoje išleido knygą, kurioje atskleidžia, kaip Maskva visose Baltijos šalyse vykdo informacijos karą. Tikslas – integruoti vietinius rusus į Vladimiro Putino kontroliuojamą Rusijos žiniasklaidos pasaulį. Žurnalistas buvo įsitikinęs, jog sprendimus remti konkrečią politinę partiją priimdavo ne redaktorių taryba. „Nemanau, jog Estijoje sprendimus priima PBK, taip pat nemanau, jog Rygoje sprendimus priima BMA. Manau, kad sprendimai priimami Maskvoje“, – sakė buvęs redaktorius".

Taigi publikacija – lyg ir be priekaištų. Daug faktų apie leidinius, televizijas, jų savininkus, verslininkus, gausu demaskuojančių pasakojimų apie ryšius su Kremliaus politikais. Bet straipsnyje nėra svarbiausiojo akcento – analizės, kaip Baltijos valstybės galėtų pasipriešinti Rusijos propagandiniams – informaciniams karams? Nejaugi padėtis – be išeities?

Be abejo, padėtis nėra džiuginanti. Labai jau skirtingos svorio kategorijos. Tačiau sunku patikėti, jog Lietuva, Latvija ir Estija, suglaudusios pečius, negalėtų bent jau kiečiau priešintis Kremliaus informaciniams ruporams, stiprindama ir puoselėdama savąsias televizijas bei laikraščius?

Deja, apie tokias pastangas, strategijas bei planus neteko skaityti nei minėtame "Re:Baltica" leidinyje, nei lietuviškuose leidiniuose. Geriausiu atveju mes apsiribojame nubraukdami ašarą, girdi, anoji pusė už mus stipresnė, ir "čia nieko nepakeisi".

Nors išeičių tikrai esama. Tik jų neieškoma. Nes nemokame pasirinkti dalykų, kurie patys svarbiausi, ir apsiribojame vien faktų konstatacija, neieškodami išeičių. O kas neieško, tas ir neranda.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.05.20


Prisijunkite prie diskusijos