Skandalas Vilniaus apygardos teisme: po 23 metų atpažintas „omonininkas“ – žurnalistas


Print

Vilniaus apygardos teisme šių metų balandžio 11-ąją surengtas trečias posėdis, kuriame už akių teisiami buvę Lietuvos OMON vadai – Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas.

Prisiminus ankstesnįjį, balandžio 3-iosios dienos posėdį, šis taip pat neturėjo pasižymėti ypatingu įdomumu. Juk Vilniaus OMON vadai teismo salėje nepasirodė. Ir maža vilties, jog kada nors pasirodys.

Tad nieko sensacingo išgirsti nesitikėta.

Ir vis dėlto balandžio 11-osios posėdis tapo tikra sensacija. Duodamas parodymus vienas nukentėjusysis pareiškė teismo salėje matąs asmenį, 1991-aisiais dalyvavusį užpuolant Lavoriškių postą. Ir ranka mostelėjo į šių eilučių autorių…

XXX

Bet pradėsiu nuo pradžių. Daivos Pranytės – Zalieckienės vadovaujama Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kaip ir praėjusį sykį,  vėlavo apie 20 minučių ir net nesiteikė į teismo salę susirinkusiems paaiškinti, kodėl vėluojama. Pirmininkaujanti teisėja tiesiog pranešė, jog šaukimai į teismą buvo pakartotinai išsiųsti buvusiam Vilniaus OMON vadui B.Makutynovičiui ir Vilniaus OMON štabo viršininkui V.Razvodovui. Bet šie asmenys neatvyko. Teismas neturįs žinių dėl neatvykimo priežasčių. Proceso dalyvių pasiteirauta, ar galima pradėti teismo posėdį nedalyvaujant kaltinamiesiems. Posėdis pradėtas be kaltinamųjų. Salėje sėdėjo tik du Lietuvos valstybės pasamdyti kaltinamųjų advokatai.

Liudytojų apklausa mažai kuo skyrėsi nuo balandžio 3-osios apklausos. Nukentėjusieji prisiekdavo, kad sakys tiesą, po to pasirašydavo, jog įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tada nukentėjusiais asmenimis šioje byloje pripažinti asmenys papasakodavo, ką asmeniškai patyrė per 1991-aisiais metais surengtus Lietuvos muitinės ir pasienio postų užpuolimus. Dažnas iš liudytojų pabrėždavo, kad visų smulkmenų jau nebeprisimena. Juk nuo tų lemtingų dienų prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai.

Tada teismas perskaitydavo jų parodymus, duotus iškart po incidentų muitinės postuose 1991-aisiais ar šiek tiek vėliau. Pasiteiravus, ar patvirtina anksčiau duotus parodymus, liudininkai atsakydavo „taip, patvirtinu“. Tuomet kviesdavo liudyti naują nukentėjusįjį.

Nukentėjusiųjų apklausos ilgai netrukdavo. Nei prokuroras, nei valstybės samdomi advokatai, nei teisėjai klausimais nukentėjusiųjų neapiberdavo. Buvo galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinis lietuviškosios Temidės tikslas – kuo greičiau apklausti kuo daugiau liudytojų. Nukentėjusiųjų pasakojimai turėjo panašumų: Vilniaus omonininkais įvardinami asmenys juos užpuolė, pargriovė, spardė, automato buože trenkė per galvą, smogė į nugarą, grasino mirtimi, supjaustė batus, tyčiojosi, keikėsi…  

Tiesa, balandžio 11-osios dienos teismo posėdyje vienas nukentėjusysis prisiminė, kaip 1991-aisiais Lietuvos nepriklausomybės priešininkai jam peršovė kojas. Bet, jeigu būsime preciziškai tikslūs, nusikaltėliai iš tiesų šaudė ne į žmones, o į automobilio, kuriame sėdėjo nukentėjusysis, ratus.

Tad šis teismo posėdis taip ir būtų pasibaigęs be ypatingų nutikimų, jei ne priešpaskutiniojo liudytojo pareiškimas, esą vienas iš teismo salėje sėdinčių asmenų dalyvavo 1991-aisiais užpuolant Lavoriškių postą.

Teisėjų kolegijai pirmininkaujanti teisėja liepė parodyti užpuoliką. Liudytojas ranką nukreipė į šių eilučių autorių. Teisėja liepė atsistoti ir prisistatyti. Nustebęs atsistojau, prisistačiau.

Pasijutau šokiruotas. Juk liudytojas mostelėjo ranka mano pusėn nedvejodamas. Jis neištarė „galbūt“, „tikriausiai“ ar „labai panašus“. Jis mostelėjo ranka tarsi būtų šventai įsitikinęs savo teisumu. Tas liudytojo užtikrintumas ir glumino. Kodėl jis toks tikras, jog mato žmogų, 1991-aisiais dalyvavusį užpuolant vieną iš Lietuvos muitinės ir pasienio postų?

XXX

Tačiau labiausiai nustebino teisėjų reakcija. Teisėjai, lyg teismo salėje nieko nebūtų nutikę, tęsė kito liudytojo apklausą.

Taip, neturiu teisininko kvalifikacijos. Bet teisėjai, išgirdę skandalingąjį nukentėjusiojo pareiškimą, man regis, mažų mažiausiai privalėjo įsitikinti, ar iš tiesų esu tas, kuo deduosi. Taigi turėjo paprašyti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Po to būtų buvę logiška išsiaiškinti, ką galiu atsakyti į man mestus kaltinimus. Po mano atsakymų greičiausiai turėjo būti tęsiama „muitinės posto užpuoliką ryžtingai atpažinusiojo liudytojo“ apklausa: kuo remiantis jis padarė tokias išvadas, ar nesuklydo, mesdamas kaltinimus, ar nepamiršo pažado sakyti vien tiesą ir tik tiesą?

Po to, mano supratimu, teisėjų kolegija privalėjo pasiteirauti, gal salėje tariamąjį omonininką atpažinusiam liudytojui klausimų turi prokuroras ir kaltinamųjų advokatai? Galų gale derėjo pasiteirauti, ar nėra iškilusių klausimų netikėtai „atpažintam Lavoriškių posto“ užpuolikui? Tačiau teisėjai elgėsi taip, tarsi nukentėjusysis nebūtų teismo posėdį stebėjusio žurnalisto pavadinęs „vienu iš užpuolikų“. Iniciatyvos nerodė ir prokuroras.

Baigiantis teismo posėdžiui teisėjai nepareikalavo, jog nurodyčiau savo gyvenamąją vietą, jog pasižadu „niekur neišvykti“ bent jau tol, kol paaiškės visos aplinkybės. Pasibaigus posėdžiui iš teismo salės išėjau be trukdžių. Nepriėjo nei policininkai, nei teismo sekretorė. Tik LNK, „Lietuvos ryto“ ir "Karšto komentaro" žurnalistai prašė paaiškinimų, „kaip gi Vilniaus apygardos teismo posėdžių salėje tapau omonininku“.

Kokią nuomonę apie tokį lietuviškosios teisėsaugos elgesį gali susidaryti „statistinis Lietuvos gyventojas“? Žinoma, šis klausimas – absurdiškas. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Šios frazės nederėtų naudoti rimtose diskusijose, ypač analizuojant teisinius reiškinius. Tačiau juk ją kaip svarų argumentą baudžiamosiose bylose įteisino tas pats Vilniaus apygardos teismas. Pasirodo, baudžiamosiose bylose kaltės įrodymai reikalingi ne visuomet. Įsidėmėkime: baudžiamosiose bylose vietoj neginčijamų įrodymų užtenka pasakyti „taip mano statistinis Lietuvos gyventojas“.

Toks vertinimas nė truputėlio nepanašus į teisę. Bet jis teisėjams labai patogus. Tokį argumentą, esant reikalui, lengva pakreipti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Šiuo argumentu vadovaujantis paprasta ir apkaltinti, ir išteisinti. Juolab kad šią frazę įteisinusieji Vilniaus apygardos teisėjai nė nesivargino apklausti bent kelių „būtent taip manančių Lietuvos staistinių skaitytojų“.

Omenyje turiu kad ir savąją bylą, kai Vilniaus apygardos teisme buvau nuteistas ne už tai, ką konkrečiai parašiau, o už tai, ką apie mano straipsnį mano anoniminis „statistinis skaitytojas ir rinkėjas“. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjams neprireikė net „dūmų uždangos“. Todėl ir tvirtinu, kad toks „geležinis“ argumentas labai palengvina teisėjų darbą: kam tirti, analizuoti, jei užtenka kaltinamąjame akte brūkštelėti: „taip mano statistinis Lietuvos gyventojas“.

Todėl Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų skyriui šią sparnuotoją frazę ir grąžinu. Nejaugi balandžio 11-osios atvejis statistiniam Lietuvos gyventojui leidžia manyti, jog lietuviškoji Temidė dirba profesionaliai, principingai, atidžiai? Teismo salėje atpažintas vienas iš tariamųjų Vilniaus OMON smogikų, o visi proceso dalyviai elgiasi taip, tarsi šios frazės nebūtų išgirdę!? Lietuva kiekviena pasitaikiusia proga piktinasi buvusiais sovietų omoninkais, atsisakančiais bendradarbiauti su Lietuvos teisėsauga, o čia nukentėjęs lietuvis teismo salėje atpažįsta vieną iš omonininkų, tačiau atpažintam niekadėjui – nė vieno klausimo!?

Neatmestina versija, jog Vilniaus Apygardos teismo teisėjų kolegija tiesiog nesureikšmino viešai nuskambėjusių skandalingųjų parodymų, suvokdama jų tikrąją vertę. Bet net tokiu atveju šio incidento nebuvo galima nutylėti. Vidury baltos dienos žurnalistas apkaltintas nebūtais dalykais. Mesti sunkūs kaltinimai, pagal kuriuos galima sulaukti kalėjimo iki gyvos galvos. Ir vis tik viešame teismo posėdyje sunkiais nusikaltimais apkaltintam žurnalistui nesudaryta galimybė  paaiškinti savosios versijos.

Prisimenu, Teismo kolegijos pirmininkė buvo ypač griežta, keletą sykių ramindama salėje tarpusavyje pusbalsiu kalbančius liudytojus, reikalaudama tylos ir ramybės. Bet melagingi nukentėjusiojo liudijimai taip ir liko be atsako, be įvertinimo. Vilniaus Apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai nesiteikė pasiteirauti, ką į tai atsakytų „demaskuotas omonininkas“.

Todėl ir stebiuosi tokiu kolegijos teisėjų elgesiu. Vilniaus apygardos teismo teisėjai nežino, kas yra šmeižtas ir įžeidimas? Vilniaus Apygardos teismo teisėjai nesupranta, jog teismo salėje apšmeižtam ir įžeistam asmeniui privalu suteikti galimybę kalbėti? Vilniaus Apygardos teismas nesuvokia, kad nukentėjusysis, davęs akivaizdžiai melagingus parodymus apie salėje sėdintį „užpuoliką“, kompromituoja visų kitų nukentėjusiųjų liudijimus? Ką dabar apie Vilniaus OMON byloje liudijimus duodančius žmones gali pamanyti statistinis Lietuvos gyventojas, jei vienas iš jų „taip užtikrintai“ nesugeba … atskirti omonininko nuo žurnalisto?

Beje, įdomu, kaip teisėjai būtų reagavę, jei nukentėjusysis omonininku būtų pavadinęs ne salėje sėdėjusį žurnalistą, o Lietuvos generalinės prokuratūros atstovą ar kaltinamojo advokatą? O jei mįslingas liudytojo rankos mostas būtų buvęs nukreiptas į vieną iš teisėjų? Reakcija būtų buvusi tokia pat – jokios reakcijos?

Šmeižti žurnalistą teismo salėje – galima, Temidės atstovų – ne?

XXX

O gal, sakau, balandžio 11-osios teismo posėdis – tai dar vienas bandymas nutildyti šių eilučių autorių, trejetą metų iš eilės kritiškai rašiusį apie tame pačiame Vilniaus Apygardos teisme tendencingai išnagrinėtą Medininkų žudynių bylą ir nūnai nusprendusį stebėti, kaip tas pats Vilniaus apygardos teismas skuba išnagrinėti Vilniaus OMON siautėjimo bylą? Gal tokiais „objektyviais“ nukentėjusiųjų parodymais ir keistu teismo abejingumu siekiama įbauginti šių eilučių autorių, kad jis daugiau nebevaikščiotų į teismo posėdžius ir nesistebėtų, kaip Vilniaus apygardos teismas galėjo nuteisti žmogų kalėti iki gyvos galvos, neturėdamas nei tiesioginių, nei šalutinių įrodymų?

XXX

Balandžio 11-osios teismo posėdis akivaizdžiai byloja, į kokias pavojingas intrigas įsivėlė Lietuva, nusprendusi Vilniaus OMON siautėjimo bylai pritaikyti atsakomybę už senaties terminų neturinčius Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Sykį jau tvirtinau, galiu dar sykį patvirtinti: senaties terminai sugalvoti ne tam, kad žmogžudžiai, prievartautojai ir chuliganai išvengtų atsakomybės teismuose. Senaties terminai reikalingi tam, kad liudytojai teismo salėse nebūtų prievartaujami prisiminti dalykų, kurių po dvidešimties metų neįmanoma tiksliai prisiminti, kad ir kaip giliai jie būtų įsirėžę į atmintį. Priešingu atveju rizikuojame įsivelti į painiavas, kada liudytojai nepajėgūs atskirti … žurnalisto nuo omonininko.

Vilniaus OMON byla dar prieš trejetą metų turėjo keliauti į archyvą. Beveik analogiška Medininkų žudynių byla (čia kaltinimai pateikti Rygos omonininkams) taip pat turėjo keliauti į archyvą. Būkime sąžiningi ir principingi: mūsų Temidė nesugebėjo laiku jų ištirti. Tad ir aiškinkimės šio aplaidumo priežastis – objektyvios jos ar tyčinės.

XXX

Tačiau, deja, šios bylos reanimuotos. Reanimuotos ypač keistai. Dabar jos jau nagrinėjamos žvelgiant per Karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui prizmę. Tarsi Vilniaus OMON siautėjimą 1991-aisiais Lietuvos pasienyje galima drąsiai palyginti su Ruandos, buvusios Jugoslavijos, Čečėnijos ar dabar jau ir ukrainietiškojo Maidano tragedijomis. Tarsi smūgį automato buože, beje, nesukėlusį ilgalaikių sveikatos sutrikimų, įmanoma palyginti su Karo nusikaltimais ar Nusikaltimais žmoniškumui, kai žūsta tūkstančiai civilių asmenų, kai kraujas teka upėmis?  

Be abejo, 1991-aisiais muitinės ir pasienio postuose budėjusių Lietuvos pareigūnų pergyvenimai – unikalūs, išskirtiniai. Jų negalima pamiršti. Tai – mūsų istorija. Nieko džiugaus, kai tau virš galvos paleidžia automato seriją ar smogia „Kalašnikovo“ buože į nugarą. Bet dauguma šių incidentų, laimė, baigėsi lengvais ar apysunkiais kūno sužalojimais. Dažnas liudytojas prisipažino net nesikreipęs pagalbos į medikus. Ir vis tik po dvidešimties metų šių didvyrių pergyvenimus, skausmus ir netektis derėtų analizuoti jau ne teismo posėdžių salėse, bet istorijos vadovėliuose, iškilminguose Seimo posėdžiuose, istorikų konferencijose, meninių filmų kadruose ir nuotykinių romanų puslapiuose.

Tad abejoju, ar lietuviškoji Temidė pajėgs 1991-ųjų incidentams Lietuvos pasienyje pritaikyti griežtąjį „Karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui“ įstatymą. Be sparnuotosios frazės „taip mano statistinis Lietuvos gyventojas“ vargu ar išsivers. Nebent pavyktų eliminuoti šių eilučių autorių, tvirtinantį, jog baudžiamosiose bylose priimant sprendimus negalima vadovautis nei statistinių, nei nestatistinių gyventojų nuomonėmis. Baudžiamosiose bylose reikalingi tik faktai.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.04.14; 18:45


Prisijunkite prie diskusijos