Painiojimasis nepainiuose pavardžių rašymo dalykuose


Print

Stebėjau žurnalistės Ritos Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakant esmės.

Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma.

Ir toks didesnės ir galingesnės valstybės politikų elgesys jau rodo kišimąsi į mažesnės valstybės, šiuo atveju Lietuvos, vidaus reikalus, kai dviejų kaimyninių šalių sutartyje aiškiai parašyta, kad lenkų pavardės lietuviškuose pasuose rašomos pagal skambesį (taip kaip tariama, vadinasi, – lietuviškai, nes lenkiškai tariama ir rašoma skirtingai). Tai kodėl Lenkijos politikai nesilaiko sutarties, o kelia kažkokius papildomus reikalavimus?

Kadangi pavardžių rašyba lietuviškuose pasuose yra ne strateginis, o antraeilis tarpvalstybinių santykių klausimas, labai stebina, kodėl jis nuolat ir primygtinai keliamas ir eskaluojamas kylant pavojui dėl Lietuvos valstybingumo arba agresijos.

Kai agresyvios Rytų šalies – Rusijos diktatorius siekia atkurti Tarybų Sąjungą ir tą savo planą melu ir šantažu pradėjo nuo Ukrainos ir spėjama, kad ruošiasi tęsti savo žygį eidamas į Moldovą ir Baltijos šalis, Lenkija iš Lietuvos reikalauja įteisinti pavardes lenkiškais rašmenimis, vietoj to, kad kalbėtųsi apie itin svarbius gynybos reikalus, o ne užsiimtų politiniais žaidimais, kurie turbūt sąmoningai žaidžiami norint nukreipti dėmesį nuo ne tik Europai, bet ir visam pasauliui kylančios grėsmės.

Įkyriai peršasi mintis, ar tai nėra Rusijos siekis kurstyti Lenkiją per Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų veikėjus (turiu omenyje LLRA), atkirsti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą, kad agresorei būtų sudarytos sąlygos žygiuoti toliau į Europą – į buvusias socialistinio bloko šalis.

Įkyriai peršasi ir dar viena mintis, kodėl pavardžių rašymas ir vietovių pavadinimai lenkų kalba Vilniaus krašte yra tokia svarbi problema Lenkijai. Kas dėl to kursto pačią Lenkiją? Žinant, kad į LLRA yra susibūrę buvę jedinstvos organizacijos ir autonomijos šalininkai, jų tikslai nėra nei dori, nei skaidrūs. Kalbėkime tiesiai ir aiškiai, kad autonomininkams iki autonomijos įtvirtinimo Vilniaus krašte trūksta dviejų neįvykdytų punktų, kuriems buvo vis užkertamas kelias: pavardžių rašymo lenkiškai lietuviškuose pasuose ir Vilniaus krašto vietovių lenkiškų užrašų.

Jeigu Vilniaus krašto lenkams yra dalijamos Lenkijos valstybės vėliavos, vadinasi, mūsų strategine partnere vadinamos šalies elgesys darosi nebepatikimas, nes šitaip vyksta gyventojų kiršinimas – nuteikimas prieš Lietuvos valstybę. Toks elgesys yra ne gera partnerystė, o gudri strategija turint paslėptų, aiškiai neįvardijamų tikslų.

Grįžkime prie laidos, kurioje nebuvo pasakyta tiesiai ir aiškiai, kad lietuviškuose pasuose visų Lietuvos piliečių pavardės, nepriklausomai nuo jų tautybės, pagal Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą yra rašomos lietuvių kalba.

Kuo yra ypatingi lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, kad jiems turi būti suteiktos išskirtinės teisės Lietuvoje? Kam ne paprastiems Vilniaus krašto žmonėms, o LLRA reikalingos tos išskirtinės teisės: ar kurti Vilniaus krašto autonomiją, uždaryti visas lietuviškas mokyklas, jau tą juodą darbą seniai pradėjus, ir varyti iš to krašto lietuvius, ar sudaryti sąlygas Rusijai padėti atkurti TSRS ir toliau įgyvendinti savo tikslus užkariaujant Europą ir visą pasaulį (buvo grasinimų Ameriką paversti pelenais).

Juodi darbai pagal Bibliją yra priskiriami Judui. Gerai, kad yra rengiamos tokios televizijos laidos, nes tauta turi galimybę pamatyti savo judus, kuriuos išduoda dviveidiška šypsena. Per tokius prisitaikėlius ir pataikūnus Lietuva nuolat prievartaujama pažeisti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą.

Ar normali yra valstybė, kurios politikai nuolat skatinami prievartauti Konstituciją ir nesilaikyti įstatymų arba juos pakreipti paprašyta linkme už pažadą gauti storą duonos riekę su sviestu kur nors ES institucijose?!

Tuo tarpu kalbininkai, kuriems skiriamas apdovanojimas arba užkabinamas medalis, ima politikuoti kartu su politikais, matyt, turėdami viltį taip įsiteikus kopti karjeros laiptais. Deja, politikavimas nėra kalbos mokslas, ir kalbos klasiku nuo pataikavimo ir lankstymosi netampama.

Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2014.04.15; 06:30


Prisijunkite prie diskusijos