Kaip nepražiopsoti TIESOS akimirkos


Print

Užverstas paskutinis Vladimiro Bogomolovo romano "Tiesos akimirka" puslapis. Dėmesio verta knyga. Perskaičiau atidžiai, pieštuku pasižymėdamas labiausiai įsiminusias vietas.

Tai – vienas iš tų nūnai itin retų atvejų, kai skaitymui skirtas laikas neatrodo sugaištas veltui, beprasmiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio minėtas romanas mums, lietuviams, – menkai patrauklus. Primityviųjų patriotų akimis žvelgiant, net ir kenksmingas.

Mat romane nekritikuojami 1944-aisiais veikę sovietinės kontržvalgybos karininkai. Atvirkščiai – čia kuriami patrauklūs Antrojo pasaulinio karo metais veikusių karinės kontržvalgybos atstovų paveikslai. Knygos autoriaus V.Bogomolovo, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusio sovietinės armijos kontržvalgybos daliniuose, ir jo romano veikėjų tikrai nepavadinsi Lietuvos valstybingumo bičiuliais. "Tiesos akimirka" – kitoje barikadų pusėje.

Bet ar tai reiškia, kad iš V.Bogomolovo romano neįmanoma išspausti nieko naudingo?

XXX

Romano likimas – unikalus. Knyga iš karto tapo populiari, o sovietiniai cenzoriai bei sovietinės ideologijos sergėtojai neturėjo prie ko prisikabinti. Pirmasis variantas dienos šviesą išvydo žurnale "Junost" dar 1971-aisiais metais. Antrasis, patobulintas, rankraštis buvo paskelbtas 1974-aisiais tame pačiame žurnale. 1975-aisiais romanas jau išleidžiamas atskira knyga. Iki 1979-ųjų šis veikalas turėjo du pavadinimus: "Tiesos akimirka" ir "1944-ųjų rugpjūtis". Tačiau 1979-aisiais knygos autorius vis tik nusprendė, kad tiksliausias pavadinimas  – "Tiesos akimirka".

O ir literatūros kritikai sutartinai gyrė "Tiesos akimirką". Vien 1975-aisiais apie V.Bogomolovo romaną buvo paskelbta apie šešiasdešimt palankių recenzijų. Ir vėliau šis romanas sulaukdavo išskirtinai draugiškų atsiliepimų.

Literatūros kritikas D.Ivanovas pabrėžė, kad pirmą sykį rusų literatūroje taip atvirai, dramatiškai, kvapą gniaužiančiai papasakota apie mažai kam žinomą kontržvalgybininkų darbą Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Literatūros kritikas S.Zemlianoj pastebėjo, kad V.Bogomolovas savo romane parodė Rusiją dirbančią. Ne besimeldžiančią, ne girtuokliaujančią, ne ideologinių lozungų ieškančią, ne biurokratinio preso suspaustą, ne "liaudies priešus" medžiojančią, o būtent konkrečiai, kantriai, kryptingai dirbančią. Nors tas triūsas ir specifinis – gaudyti šnipus bei diversantus.

Literatūros kritikas A.Jelkinas atkreipė dėmesį, kad "Tiesos akimirkoje" nėra tuščiažodžiavimo ir dirbtinai knygos skyrius jungiančių tiltų, joje neaptiksi ir faktų, duomenų, detalių gausos bei chaoso. Žodžiu, romanas pasižymi lakoniškumu, dinamiškumu, kryptingumu.

Ilgainiui literatūriniu V.Bogomolovo pasakojimu apie sovietinių kontržvalgų veiklą sudėtingomis karo sąlygomis susidomėjo užsienio leidėjai. "Tiesos akimirka" buvo išversta į daugiau nei penkiasdešimt pasaulio kalbų. O tai reiškia, kad "Tiesos akimirką" galima vadinti pasaulinio lygio bestseleriu, netelpančiu nei į nuotykinių, nei į detektyvinių romanų rėmus.

Žymus vokiečių leidėjas ir literatūros kritikas L.Košutas yra pareiškęs, kad "V.Bogomolovas sukūrė kur kas daugiau nei himną kontržvalgybai…"

Beje, labai nedaug trūko, kad mes, lietuviai, būtume ženkliai prisidėję pagal šį veikalą bandydami susukti meninį filmą. To filmo režisieriumi būtų tapęs mūsiškis – Vytautas Žalakevičius. Vienas iš pagrindinių vaidmenų buvo numatytas mūsų aktoriui Bronislovui Babkauskui.

Svarbu nepamiršti, kad pats V.Bogomolovas skeptiškai žiūrėjo net į labai garsių režisierių ketinimus ekranizuoti "Tiesos akimirką". Romano autorius nuoširdžiai bijojo, kad režisieriai, tegul ir labai talentingi, nepaverstų jo giliai, atidžiai, su išmanymu  karo metų kontržvalgų darbą analizuojančio veikalo banaliu detektyvu ar primityviu nuotykiniu filmu, kur vient šaudoma, lakstoma ir šūkaujama.

Todėl režisieriui V.Žalakevičiui neabejotinai pasisekė, kad V.Bogomolovas būtent jam suteikė teisę ekranizuoti "Tiesos akimirką". Nepaisant net aplinkybės, kad V.Žalakevičius jau buvo žinomas, pripažintas režisierius, pasižymėjęs 1965-aisiais pastatydamas filmą "Niekas nenorėjo mirti".

Tačiau 1975-aisiais metais "Mosfilm" studijoje pradėtus pasirengimus teko sustabdyti tragiškai mirus aktoriui B.Babkauskui. Paskui ištiko dar viena nesėkmė: peržiūrėjęs didžiumą nufilmuotos medžiagos romano autorius liko nepatenkintas režisieriaus sprendimais. Rašytojas V.Bogomolovas pradėjo rimtai abejoti, ar teisingai pasielgė, suteikdamas teisę ekranizuoti savo kūrinį. Ilgokai užtrukusias rašytojo V.Bogomolovo, režisieriaus V.Žalakevičiaus ir "Mosfilm" direktoriaus derybas teko nutraukti neradus visoms pusėms priimtino kompromiso. Kūrybinei grupei nieko kito nebeliko – tik išsiskirstyti.

Beje, kitiems režisieriams taip pat nepavyko pagal šį V.Bogomolovo kūrinį sukurti įtaigaus, intriguojančio, gilaus meninio filmo. 2000-aisiais šio darbo ėmėsi "Belarusfilm" režisierius M.Ptašukas. Tačiau 2002-aisiais, peržiūrėjęs nufilmuotą medžiagą, rašytojas V.Bogomolovas pareiškė nenorįs subtitruose matyti savo pavardės. Jis leido režisieriui paskelbti tik tokį užrašą: "Filmas sukurtas pagal Vladimiro Bogomolovo romaną "Tiesos akimirka".

XXX

V.Bogomolovas – ne istorikas, ne teisininkas. Jo romanas priskirtinas grožinei literatūrai. O grožinė literatūra – tai ne istorinę, ne teisinę vertę turintys dokumentai, net jei karo ir kontržvalgybos veiklos specifiką autoriui teko patirti savo kailiu. Grožinėje literatūroje, kiek ji bebūtų paremta realiais faktais bei asmeninėmis patirtimis, visuomet aptiksi išmonės, išgalvotų herojų, specialiai gražinamų ar specialiai juodinamų situacijų. Kur tikrovė persipina su išmone, autoriaus fantazija, – ne visuomet atskirsi.

Tačiau V.Bogomolovo romane "Tiesos akimirka" aprašoma situacija neatrodo dirbtinai sukurta. Bet tuo pačiu – nieko intriguojančio. Tik pamanyk – SSRS kontržvalgybos karininkams duodamas įsakymas demaskuoti kažkur Baltarusijos teritorijoje sumaniai užsimaskavusią vokiečių šnipų grupę. Kiek tokių situacijų pasitaikė Antrojo pasaulinio karo metais – tūkstančiai, šimtai tūkstančių?

Ir vis dėlto V.Bogomolovo romano siužetas – intriguojantis. Sovietų karinės kontržvalgybos specialistams įsakyta kuo greičiau sučiupti būtent grupės "Neman" šnipus. To meto Baltarusijos teritorijoje veikė ir daugiau Maskvai priešiškų junginių. Ko tik ten neaptiksi: ir dezertyrų, ir sovietų valdžios nekenčiančių valstiečių, ir diversantų… Tačiau V.Bogomolovo  romano herojams liepta likviduoti būtent "Neman" atstovus. Laiko šiai operacijai skirta itin mažai. Kontržvalgai priversti verstis per galvą.

"Neman" vardu pakrikštyta grupė pavojinga visai ne dėl to, kad ruoštųsi rengti diversijas – sprogdinti karinius objektus ar žudyti aukšto rango sovietų karininkus.

"Neman" grupės keliamas pavojus žymiai rimtesnis nei susprogdinti tiltai, aerodromai ar traukiniai. Ši grupė Maskvai kelia susirūpinimą pirmiausia todėl, kad kruopščiai renka duomenis apie Raudonosios armijos dalinių dislokacijos vietas, judėjimą, o sukauptas žinias racijos pagalba skubiai perduoda į Vokietiją. Jei minėtoji šnipų grupė artimiausiu metu nebus likviduota, Berlynas žinos, kur ir kokia kryptimi sovietai rengia plataus masto kontrpuolimą. Taigi "Neman" atstovus būtina kuo greičiau sučiupti. Priešingu atveju Raudonosios armijos kontrpuolimas Berlynui netaps "netikėtu siurprizu".

Štai čia ir slypi pagrindinė V.Bogomolovo romano įdomumo paslaptis. Sovietų karinės kontržvalgybos karininkams įsakyta sugauti ne bet kokius, o išskirtinai "Neman" grupei priklausančius šnipus. Teoriškai svarstant V.Bogomolovo romano kontržvalgybininkai galėtų pameluoti vyresnybei, girdi, "Neman" vyrus jie sučiupo kaip įsakyta – laiku.  Taip pasielgti nėra sunku: įtartinų žmonių karo nusiabtame krašte – apstu. Griebk pirmą pasitaikiusį, pagrasink, ir prisipažinimas priklausius "Neman" grupei – garantuotas.

Tačiau V.Bogomolovo romano herojai taip pasielgti negali. Jiems reikalingi tikri "Neman" grupės atstovai. Jei būtų likviduota ne "Neman", o kokia kita šnipų, diversantų ar dezertyrų grupė, – melas greitai paaiškėtų. Sučiupus ne tuos, kuriuos įsakyta sugauti, karo tribunolo neišvengsi. Juk po dienos – kitos eteryje ir vėl pasigirstų "Neman" šnipų perduodamos žinios.

Tad V.Bogomolovo romano herojai negali pirmų po ranka pasitaikiusių įtartinų civilių ar kariškių pateikti kaip"Neman" šnipų.

XXX    

"Tiesos akimirkoje" vaizduojami kontržvalgai priversti dirbti ypatingai kruopščiai ir sąžiningai. Jie tikrina visas galimas versijas. Net ir mažiausiai tikėtinas. Seka visus be išimties toje teritorijoje gyvenančius, dirbančius ar komandiruotus asmenis. Įskaitant ir invalidus, ir generolus. Pasaloje sėdi tol, kol kilę įtarimai nepaneigiami akivaizdžiais įrodymais.

Sakykim, du rimtų įtarimų nesukėlę karininkai ankstų rytą iš trobos išėjo ne atsidarę duris, bet pravėrę langą. Keistą išėjimo būdą liudija darželyje po langais išmindžiotos gėlės. Nejaugi kruopščiai ir sąžiningai tyrimą atliekantiems specialistams galima ignoruoti šią "smulkmeną"?

Skaitant romaną įsiminė epizodas, kaip kontržvalgybininkai rinko žinias apie … Baltarusijoje augančių agurkų veisles. Miške karinės kontržvalgybos darbuotojai aptiko pievelę, kurioje prieš parą ilsėjosi keletas žmonių. Dezertyrai, spekuliantai, kaimo vaikai ar šnipai iš "Neman" grupės?

Išmindžiotoje žolėje rastas nukąstas agurko gabalas. Agurkas – lyg ir nereikšminga detalė. Bet kruopščiai ir sąžiningai tyrimą atliekantys V.Bogomolovo kontržvalgai agurko gabalėlį nuvežė pas garsiausią Baltarusijos agronomą. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokios veislės toji daržovė. Tada ir buvo nustatyta svarbi aplinkybė: "šios veislės agurkai Baltarusijoje neauga, šios rūšies agurkus rasti galima nebent Lietuvoje ir Lenkijoje". Vadinasi, tie, kurie ilsėjosi pievelėje, greičiausiai atsibastė iš Lietuvos ar Lenkijos?

Įsiminė ir daugiau epizodų. Pavyzdžiui, įspūdingi aprašymai, kaip kontržvalgai tikrina keliuose, stotyse ir pamiškėse sutiktųjų žmonių dokumentus. Jei tikrinamasis asmuo – pasimetęs, išsigandęs, jei jo dokumentai – ne visiškai tvarkingi, – tokį įtariamąjį vargu ar galima priskirti profesionalų šnipų grupei "Neman".

Bet jei tikrinami sovietinės armijos karininkų uniformas dėvintys vyrai neparodo nė menkiausio susierzinimo, jei jų dokumentai nepriekaištingi, o papasakota istorija apie komandiruotę į Baltarusiją labai įtikinama, – štai tokie tikrai galėtų priklausyti ieškomai "Neman" grupei. Būtent taip V.Bogomolovo romane ir atsitinka. "Neman" grupės atstovais pasirodo esą būtent tie, kurie, susidūrus akis į akį, pirmosiomis minutėmis kėlė mažiausiai įtarimų.

Ypač įspūdinga romano pabaiga. Ten smulkiai aprašyta, kaip kontržvalgai, pasikartojančiais klausimais apiberdami sovietinės armijos karininko uniformą dėvintį "Neman" grupės vadovą, įvaro jį į kampą – priverčia nervintis, painiotis. Būtent kartodami jau daug sykių užduotus klausimus, tik kiek kitokiomis intonacijomis ir kiek kitokiais žodžiais, V.Bogomolovo romano herojai priverčia "Neman" grupės vadovybę išsiduoti.

Kiekvieną sykį išryškėja nauji akcentai. Nuolat kartojami paprastučiai klausimai, sakykim, "iš kur atvykote, kur einate, kas skyrė komandiruotę, ką nešate krepšiuose", – lyg ir beprasmiai. Bet tik žvelgiant iš šono. Iš tiesų tokia taktika – veiksminga. Patyrusiam tardytojui ji leidžia pajusti, kada pašnekovas sako tiesą, o kada – meluoja.

Įtaigiai, vaizdingai aprašyta, kaip po trumpo susišaudymo likę gyvi "Neman" grupės nariai priverčiami atskleisti slapčiausius duomenis. Pasirodo, nereikia kankinimų. Nereikalingi ir priminimai, jog prisipažinusiųjų laukia švelnesnės bausmės. Tereikia nepražiopsoti momento, kada tardomieji, pasibaigus grumtynėms, bet vis dar neatslūgus įtampai, pasiruošę patys viską iškloti kaip per išpažintį.

Tą momentą V.Bogomolovas vadina "tiesos akimirka".

Skeptikams belieka priminti, jog sąvoka "tiesos akimirka" – ne tušti žodžiai, ne literatūrinis terminas. Maskvos Baumano vardo fizikos ir technikos instituto studentams iki šiol rekomenduojama pradėti taikomosios matematikos studijas nuo pažinties su V.Bogomolovo romanu "Tiesos akimirka". Juk V.Bogomolovo veikale literatūrinėmis priemonėmis užfiksuotas universalus mokslinės paieškos modelis, kuriuo vadovaujasi rimti, sąžiningi visų valstybių tyrėjai, kaupdami duomenis, analizuodami surinktą informaciją, atsisakydami aklavietėje atsidūrusių idėjų ir ieškodami naujų versijų.

Beje, šio romano studijos iki 1991-ųjų buvo privalomos mūsų specialiųjų tarnybų atstovams. Lietuvos operatyvininkams V.Bogomolovo romaną perskaityti buvo privalu ne propogandiniais sumetimais. Tiesiog lietuvių literatūra neturi panašaus pobūdžio kūrinių.

Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.11.11


Prisijunkite prie diskusijos