Portale Slaptai.lt pasirodė Kastyčio Stalioraičio ir Viktoro Šakalio knyga „Vainiai Oranskiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnyboje“, Vilnius – 2006.
„Mintis parašyti knygą apie Vainių Oranskių giminę kilo paskaičius XIX – XX a. gyvenusio lenkų istoriko Kazimiero Pulaskio knygą apie bajorų gimines Ukrainoje, kurioje keli puslapiai skirti Vainiams Oranskiams, rašoma pratarmėje. Tuo metu turėjome vieno iš savo prosenelių – Mikalojaus Vainiaus Oranskio (1825 –1878) dokumentų kopijų iš Rusijos Senato archyvo, nuotraukų, buvome užrašę jo vyresnės kartos palikuonių prisiminimų. Peržvelgę šiandien lengviau pasiekiamą literatūrą supratome, kad jau dabar galime pateikti išsamesnę Vainių Oranskių giminės istoriją. Dėkojame Lietuvos heraldikos tyrinėtojui dr. Edmundui Rimšai už daugelį pastabų ir patarimų perskaičius knygos juodraštį. Jo dėka gimė be galo svarbus skyrius „Jo malonybių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto tarnyboje“, jis nurodė mums Lietuvos valstybės istorijos archyve esant svarbų XVI a. giminės pradininko antspaudą su herbu bei daugelį kitų dalykų. Numizmatikos klausimais konsultavo prof. Stanislovas Sajauskas, ačiū jam. Taip pat dėkojame prof. Alfredui Bumblauskui už tai, kad peržvelgė knygos juodraštį ir pritarė knygos išleidimui. Kviečiame pasivaikščioti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kartu su Vainių Oranskių gimine ir pajusti LDK lietuvių, ukrainiečių ir gudų persipynusios brolybės dvasią.“
Knygoje pateikiamos įvairios istorijos, susijusios su karais, lobiais, net vieno nusikaltimo istorija.
SUCHODOLŲ ŠVENTIKO TĖVO NAUMO SKUNDAS DĖL TO, KAD PONAI ORANSKIAI MUŠĖ JĮ, KANKINO IR, PRIKAUSTĘ GRANDINE PRIE NUŠAUTO ŽMOGAUS LAVONO, PASODINO Į KALĖJIMĄ. VAZNIO APŽIŪRA IR PRANEŠIMAS.
1594 metų liepos mėnuo, 22 diena
Vladimiro Valdovo pilies teismo įstaigoje priešais mane, Joną Duboveckį, į pareigas paskirtą jo malonybės pono Zagorovskio, Vladimiro paseniūnio, Suchodolų tėvas Naumas atpasakojo ir labai sunkiai ir verkdamas skundėsi ponais Oranskiais: Jonu, Tichnos sūnumi, Timočiu, Juknos sūnumi, ir Mykolu Hromyčičiu, Grigaliaus sūnumi, dėl to, kad štai dienos vakarykštės, ketvirtadienį, liepos mėnesį, dvidešimt pirmą dieną, šiais devyniasdešimt ketvirtaisiais metais, išvardinti ponai Oranskiai su savo tarnais, pavaldiniais ir padėjėjais užvažiavę greitai visu būriu į nuosavą žemę mano pono, jo šviesybės kunigaikščio Jurgio Čartoriskio, mane, iš Suchodolų, tautos teisės apsaugotą, asmenį dvasišką, žmogų ramų, niekam niekuo nenusikaltusį, apžiūrintį savo arimus ir jau namų link einantį, ten pat mane ponai Oranskiai prirėmę įkalbėjo, kad kažkokiam pašautam žmogui, kuris jau merdėjo, maldą palydų sukalbėčiau. Ir kai pats laisva valia jų prašomas priėjau prie to pašautojo, ponai Oranskiai nežinia dėl kokios priežasties pasigavo mane, primušė ir į snukį davė, ir atvedę į Oranus grandine su tuo lavonu pašautojo, kuris jau buvo nebegyvas, sukaustė ir čia iki pilies palydėję į kalėjimą atidavė.
Ir mačiau aš pats tą šventiką į kalėjimą pasodintą ir apjuostą grandine, sukaustytą. Ir prašė mane minėtas šventikas, kad tas jo pasakojimas ir kas vaznio sužinota į knygas būtų įrašyta; ką aš įrašyti liepiau.
1594 metų Vladimiro pilies knyga, puslapis 560 (iš LDK senosios slavų kalbos išvertė K. Stalioraitis).
Kodėl Oranskiai šių dienų akimis žvelgiant taip negražiai pasielgė su šventiku Naumu iš Suchodolų?
Galbūt atsakymas glūdi 1577 m. liepos 11 d. Braclavo pilininko, Vladimiro horodnyčiaus, maršalo Bazilijaus Zagorovskio testamente, įtrauktame į Vladimiro pilies knygas. Testamentas rašytas totoriaus Mamajaus-murzos kalėjime, kuriame B. Zagorovskis atsidūrė patekęs į nelaisvę mūšyje su būsimo Krymo chano Mahometo Girejaus kariuomenės būriu Voluinėje prie Redkos kaimo. Maršalas mirė nelaisvėje 1580 m.
1577, LIEPOS 11
Aš Bazilijus Zagorovskis <…>, Braclavo pilininkas, jo malonybės Valdovo karaliaus maršalas, Vladimiro horodnyčius <…>. Kadangi pavedė mano globai žmoną ir vaikus ir turtą savo ponas Jukna Oranskis, tai atskirai jų malonybių, ponų geradarių savo, šiame mano testamente išvardintų, prašau, kad jie tą vargšę našlę ir vaikus savo švelniame apgynime turėti teiktųsi, neleisdami niekam jai skriaudų daryti. O kai dėl velionio pinigų, mano reikalams skirtų, tai perkant medų neišspaustą dvidešimt kapų grašių duota, kurių dalį šventikas iš mano Suchodolų, parduodamas vašką iš to medaus, pasiimti turėjo; todėl ir dabar jos malonybė, ponia dėdienė mano, pastangas dėti turi, kad tos dvidešimt kapų grašių lietuviškų, visos, su tais pinigais, kuriuos už vašką šventikas pasiims, surinktos būdamos į rankas šventiko Suchodolų saugojimui, atiduotos būtų. O kai pono Juknos vaikai metų savo [pilnametystės] pasieks, tuo metu, pagal valią jo, velionio žmonai ir vaikams jos visus pinigus, kaip ir popierius mano, viską šventikas iš Suchodolų gerų žmonių akivaizdoje atiduoti turi, nieko, ir mažiausio, prie savęs nepasilikdamas. (išvertė K.Stalioraitis)
Tai gal neatidavė tėvas Naumas testamente nurodytų lietuviškų grašių kapų Juknos Oranskio žmonai ir jų sūnui Timočiui Oranskiui?
Š.m. vasario 21 dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, atsakydamas į nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos žinių agentūros TASS (Телеграфное агентство Советского Союза) klausimus, išdėstė trumpą Ukrainos istorijos kursą su išvadomis bei vertinimais. Jis užtraukė seną giesmę apie vieną bendrą brolišką rusų – rusų ir ukrainiečių – tautą. Ši knyga turėtų jį gerokai sunervinti.
Slaptai.lt informacija
2020.03.02; 07:00
