Prieš keletą dienų prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: “Jei minia pradeda diktuoti valstybei, tai – tragedija”. Tas pasisakymas sukėlė komentarų laviną.
Nemaža komentatorių dalis, taip pat ir šių eilučių autorius, mano, kad Ekselencija tokiais pareiškimais prisideda prie politinės antikultūros, pasireiškiančios “runkelių”, “šunaujos”, “patvorinių”, “violetinių” niekinimo vien dėl to, kad pastarieji turi savo nuomonę, stiprinimo ir sklaidos.
Žmonės, suvokiantys fundamentalių demokratijos principų ir mūsų Konstitucijos turinį, neturėtų svaidytis tokiomis frazėmis.
Primenu Ekselencijai, kad demokratinėje sistemoje valdžia priklauso žmonėms. Tai mūsų Konstitucijos tėvai įtvirtino pagrindinio šalies įstatymo pirmuosiuose straipsniuose. Ten sakoma, kad Lietuva yra demokratinė (ne momenklatūrinė ar klaninė) respublika, kurioje suverenitetas priklauso Tautai. Paskaitykite, pone, Prezidente.
Toliau Konstitucijoje sakoma – niekas negali varžyti ir riboti Tautos suvereniteto, savintis to, kas priklauso Tautai. Dar daugiau, Tauta ir piliečiai turi teisę priešintis tiems, kurie kėsinasi į konstitucinę santvarką, kurios kertinis akmuo yra žmonių valdžia. Pastaroji, jei Lietuvoje būtų laikomasi Konstitucijos, turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Jei valdžia – parlamentinė, vykdomoji, teisinė – ir kiti galios centrai bando privatizuoti valstybę, žmonės, pavieniui ar grupėmis, miniomis, turi teisę priešintis.
Įdomu tai, kad Prezidentas “nemato”, jog Tauta yra agresyviai ir ciniškai nušalinama nuo sprendimų priėmimo, kad jai, taip pat pasitelkus teisėsaugą, trukdoma išreikšti savo nuomonę ir valią. Pastarieji teisėsaugos išpuoliai prieš demonstracijas organizavusius signatarus tai akivaizdžiai rodo. Išeitų, kad V.Adamkus sunkokai suvokia, kas yra tiesioginė demokratija. Tiesioginė demokratija pasireiškia ne tik per referendumus, plebiscitus, bet ir per žmonių sueigas, demonstracijas, piketus, streikus ir pan.
Jeigu žmonės susirenka į “minią”, kurią Prezidentas galėtų vadinti pagarbesniu vardu “Tauta”, jie realizuoja savo demokratinę teisę turėti savo nuomonę apie šalies vadovus, apie politinę padėtį šalyje apskritai. Žmonės gali taip pat svarstyti įstatymų ar teismų sprendimų pagrįstumą. Taip, piliečiai tai turėtų daryti neprievartiniu būdu. Tačiau nepateisinamos prievartos neturi naudoti ir valdžia.
V.Adamkus didžiuojasi savo biografija. Ji didžiąja dalimi susijusi su JAV. Bet jei Prezidentas būtų gerai įsisąmoninęs Amerikos politinės santvarkos esmę, jis Lietuvos piliečių nedrįstų vadinti minia, keliančia grėsmę visuomenei. Už tokius pareiškimus Jungtinėse Valstijose bet kuris politikas būtų nušvilptas ar kitaip pastatytas į vietą.
Ekselencija kukliai užsimena, kad jis daug metų stebi politinį gyvenimą ir jame dalyvauja. Šio straipsnio autorius irgi keletą dešimtmečių stebi ir analizuoja pasaulio politinius procesus. Be didelės baimės suklysti drįstu teigti, jog nei vienas JAV prezidentas neleido sau su juo nesutinkančių piliečių viešai pavadinti minia, o žmonių politinio nepasitenkinimo – tragedija. Neviešai yra pasitaikę.
JAV politinė sistema nėra ideali, neidealūs ir jos lyderiai, visgi ten, Amerikoj, demokratija yra suprantama geriau. O gal Prezidentas mano, kad Amerikos ir Lietuvos demokratijos yra skirtingos?
Lietuvos politinės sistemos tragizmas susijęs su tuo, kad valdžia ir kiti galios centrai visai nekreipia dėmesio į viešąją nuomonę, deramai neatstovauja viešųjų, nacionalinių ir bendruomeninių, interesų, kad mūsų elitas tampa nauja nomenklatūra. Ir tik viešumas, organizuotas žmonių priešinimasis šiems reiškiniams gali mus priartinti prie demokratinės tvarkos.
Pabaigai prezidentui V.Adamkui priminsiu Lietuvoje dabar populiarų JAV prezidento Tomo Džefersono posakį: “Kai neteisybė tampa įstatymu, pasipriešinimas tampa pareiga”.
Lietuviai organizuotai ima priešintis neteisybei ir tai teikia viltį.
Nuotraukoje: prezidentas Valdas Adamkus.
Laikraštis “XXI amžius”
2012.07.27
