Prezidentė D.Grybauskaitė siunčia Darbo partiją į pragarą


Print

V.Uspaskichas premjeru nebus, nebus ir ministru, net Seimo pirmininku netaps, nors pastaruoju metu, lyg norimo žaislo negavęs ir lūpą patempęs mažas berniukas, vis grasino įspirti griežtai Mamai iš Daukanto aikštės ir sėstis būtent į Seimo pirmininko postą. Esą, vis tiek aš kietas.

Būsimasis premjeras A.Butkevičius dabar aiškina, kad V.Uspaskichas atsisakys net ir Seimo nario mandato.

Išgaruos Viktoras kaip kamparo spiritas Andriui panorėjus, o Mamai paliepus. Kaip čia dabar taip? Kai po pirmojo Seimo rinkimų turo V.Uspaskicho emocijos tiesiog per kraštus veržėsi, jis kalbėjo, kad vardan premjero posto atsisakytų europarlamentaro mandato, po to aiškino, kad galėtų padėti Lietuvą gelbėti ir būdamas svarbios ministerijos vadovu.

Dabar gi matome visiškai sutrikusį (bent jau man taip atrodo) ir nuolat besiblaškantį vyriausiąjį dvaro arklidžių prižiūrėtoją, kuriam iki Kėdainių kniaziaus – labai toli.

Ar taip būtų atsitikę, jeigu prezidentė D.Grybauskaitė nebūtų kirtusi V.Uspaskichui ir jo partijai? Neturėjo teisės kirsti, nes Darbo partija pasitikėjo labai daug rinkėjų, nes Konstitucijoje neparašyta, kad prezidentas gali kištis į formuojamos Vyriausybės procesus? Tai kad taip darė visi mūsų šalies vadovai, net ir V.Adamkus neoficialiai sukiojo tuomečiam premjerui A.M.Brazauskui rankas, kol šis nusileido ir tik prezidento išprievartautas finansų ministre paskyrė D.Grybauskaitę.

Tuomet tokiam rankų sukiojimui net jokios rimtesnės dingsties nebuvo, o čia juk kalbame apie Lietuvą viso pasaulio akyse pažeminusį veikėją, kuris slapstėsi Maskvoje, išsižergęs Raudonojoje aikštėje dalino interviu ir dergė mūsų valstybę. Darbo partija – ne šiaip sau partija, o jo ramstis vykdant štai tokią politiką.

Lietuvis – tikras mužikas, vis dar negalintis pamiršti sermėgos ir vyžų. Jei ponas lieps guldyti galvą ant kaladės, tai ir guldys. Jokios savigarbos neliko. 1940 metais daug lietuvių irgi džiaugėsi, kad atėjus rusams gausime daug pigesnės geležies plūgams gaminti, tai gal ir tada reikėjo visu rimtumu atsižvelgti ir į tokių rinkėjų valią?

Tie patys Lietuvos rinkėjai balsavo už Lietuvos Konstituciją, kurią privalo gerbti ir teisėtomis priemonėmis ginti kiekvienas, taip pat ir prezidentas. Ginti valstybę galima ne tik nuo kitų valstybių fizinio įsikišimo ir žmogaus teisių suvaržymo, bet ir nuo moralinio pažeminimo. Skirti galimą sukčių ir apgaviką premjeru ar ministru – valstybės pažeminimas, skirti į aukštą valstybės postą veikėją, kuris kojas į tą valstybę kažkada valėsi – Konstitucijos paniekinimas.

Pernelyg emocingai pasakyta? Trūksta racionalumo? Kruvinų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metu buvau Parlamento rūmuose ir mačiau labai daug emocijų, dar daugiau idealistinio užsispyrimo, ir todėl žinau: vien tik racionalumu valstybės nebūtume apgynę. Tad kodėl dabar turėčiau sviesti į šalikelę idealisto emocijas ir pragmatiškai bei klusniai, kaip tas mužikas, guldyti savo galvą kažkieno išrinktam ponui Viktorui ant kaladės?

Pragmatizmas – moralės duobkasys. Net ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybė slapta vesdavo derybas su Darbo partija dėl kai kurių įstatymų palaikymo, o vėliau, lyg netyčia, Darbo partijos ir jos vadovų baudžiamosios bylos nagrinėjimas imdavo strigti.

Net per šiuos Seimo rinkimus vienas iš konservatorių lyderių V.Matuzas antrajame ture net išsijuosęs sėkmės linkėjo Darbo partijos kandidatui, nors partijos vadovas A.Kubilius žegnojosi ir prisiekinėjo į koaliciją su V.Uspakichu niekada neiti. Gal jiems galvelė nuo to racionalumo apsisuko?

Prieš keletą metų teko bendrauti su vieno Vokietijos miesto politikais. Draugiško pokalbio metu lengvai šypsodamasis pasiteiravau, ar kiekvieną jų garsų politiką sau tarnauti gali pasisamdyti Rusijos prezidentas V.Putinas ir kokį postą Rusijos energetikos įmonėje žada užimti į kanclerės postą kada nors nebeišrinkta A.Merkel?

„Scheise, scheise…(šūdas),“ – net įraudusiais veidais vis kartojo racionalumu garsėjantys vokiečiai, Jiems, sakė, labai gėda, kad buvęs jų kancleris G.Schrioderis tarnauja Rusijos dujų įmonei, o tuo pačiu ir Kremliui.

Aš irgi nenoriu, kad mane „trauktų per dantį“ kokie nors lenkai ir klausinėtų, kodėl lietuviams prezidentą už milijoną litų nuperka kažkoks Borisovas, arba kodėl leidžiatės taip žeminami, kad į ponus sau renkatės už sukčiavimą teisiamą ir mūsų valstybę viešai paniekinusį veikėją? Gal atsakyti: todėl, kad pigesnės geležies ar dujų gautume?

Apžvalgininkas A.Račas politologus, kurie parėmė griežtą prezidentės D.Grybauskaitės poziciją, pavadino kišeniniais politologais. Kaip sakoma, svarbu, kad tik kišenė būtų, o politologą kaip nors surasime. Jei jau išsirinkome (atleiskite, leidome prisipirkti balsų) Darbo partiją, tai ir kentėkime 1, 11, tada dar 111 dienų ir kaip kokie kvaileliai kantriai laukime 1509 litų minimalios algos. Lyg niekas nieko nesuprastų.

Ar pastebėjote, kaip pastarosiomis dienomis tiesiog akyse keičiasi V.Uspaskichas? Kažkoks sumenkęs ir suzmekęs jau atrodo, lyg suvytęs moliūgas. Jo paskutinis noras tapti Seimo Darbo frakcijos vadovu yra ne kas kita, kaip bandymas griebtis šiaudo – partijos kontrolė tiesiog akyse menksta!

Seime buvo ne vienas atvejis, kai konservatoriai dėl ko nors susitardavo su „darbiečiais“, tačiau iš Briuselio atlėkęs V.Uspaskichas visus sutarimus sugriaudavo. Jis jaučia, kad po D.Grybauskaitės griaustinio žemė iš po kojų ėmė slysti. Partijos vadžias gali prarasti ne tik jis, bet ir jo ginklanešys V.Gapšys. Ministerijose jo partijos nariai gali pradėti tvarkytis taip, kaip to reikia valdančiajai koalicijai ir prezidentei, o ne kaip jam reikėtų.

Jei ir toliau jis bei jo kartu teisiami draugeliai bus stumiami iš visų postų, Darbo partija gali pradėti įgauti ne balsus supirkinėjančio uabo ar paprasčiausios valstybės melžėjos, o normaliai valstybei būdingos partijos bruožus. Štai čia ir pasimatys didžiausia D.Grybauskaitės paleisto griaustinio nauda, kuri V.Uspaskichui lygi tragedijai.

Tiesa, nenustebčiau, kad prezidentė, mainais į tai, kad į Vyriausybę bus įleisti kai kurie Darbo partijos politikai (išskyrus teisiamus veikėjus), pareikalaus finansų ministre palikti tą pačią nepartinę I.Šimonytę. Ji buvo viena artimiausių prezidentei ministrų, o to ryšio D.Grybauskaitė prarasti tikrai nenorėtų.

Netikėti posūkiai D.Grybauskaitei reikalingi lyg oras. Štai pavarė šalin socialdemokratų lyderį A.Butkevičių, leisdama suprasti, jog šis neatidžiai klausėsi anksčiau jos pasakytų žodžių, ir tiek. Kas dar vakar galėjo pasakyti, kad taip atsitiks? Kas šiandien pasakys, kad rytoj I.Šimonytė negaus pasiūlymo tęsti savo darbo ministro poste?

D.Grybauskaitės nepadorus užsispyrimas gali sumažinti jos populiarumą, tačiau bet kuriuo atveju, net jeigu Konstitucinis Teismas paskelbs jai nenaudingą sprendimą, V.Uspaskichui ilgam bus parodyta jo vieta Lietuvos politiniame žemėlapyje. Iki D.Grybauskaitės to niekas net nebandė daryti – taip stipriai visus buvo apžavėjęs rusiškas „trepsiukas“ bei familiarūs juokeliai televizijos ekranuose.

Nuotraukoje: Bronius Matelis, šio komentaro autorius.

Šaltinis – www.panskliautas.lt

2012.11.12


Prisijunkite prie diskusijos