Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apibendrindama šalies saugumo situaciją ir nuveiktus darbus užsienio politikoje, neslepia optimizmo ir pasitikėjimo tuo, kad Lietuva, aktyviai ir drąsiai veikdama, kaip naudinga ir lygiavertė partnerė gali kalbėtis su didžiųjų valstybių lyderiais. Nors Lietuvos girdimumas ir matomumas didina išorinį šalies saugumą, Prezidentė nerimauja, kad tam tikru Achilo kulnu lieka nesibaigiančios politikų batalijos valstybės viduje.
Kalbėdama apie Lietuvai kylančius geopolitinius iššūkius, šalies vadovė svarbiu kovos su atsirandančiomis rizikomis įrankiu laiko ne valstybės dydį, bet šalies aktyvumą, tarptautinį patikimumą ir matomumą. Tik tylint ir jaučiantis mažam rizikuosime būti ištrinti iš istorijos ir geopolitinio žemėlapio, sako Prezidentė, akcentuodama, kad dabar Lietuvos matomumas tarptautinėje erdvėje yra daug didesnis nei tą leistų santykinė valstybės galia.
Komentuodama balandžio mėnesį suplanuotus susitikimus su Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos Prezidentais, D. Grybauskaitė interviu naujienų agentūrai ELTA sakė, kad ir nedidelė, bet aktyviai veikianti Lietuva gali duoti labai reikšmingos naudos didžiosioms valstybėms ir tarptautinei bendruomenei.
Pasak šalies vadovės, jau dabar Lietuvos balsas yra išgirstamas. Lietuvos indėlis, kalbėjo D. Grybauskaitė, kartu su Prancūzijos Prezidentu, davė reikšmingą postūmį inicijuojant kolektyvinį Rusijos diplomatų išsiuntimą iš Europos Sąjungos valstybių. Viskas priklauso mūsų drąsos kažką daryti, – tvirtino D. Grybauskaitė.
Prezidentė neslėpė, kad, jos nuomone, nepaisant geopolitinių rizikų, didžiausi iššūkiai Lietuvai šiuo metu kyla būtent šalies viduje. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad su išorinėmis grėsmėmis susidoroti Lietuvai neabejotinai padės partneriai, tačiau su vidinėmis grėsmėmis, kurios sunkiau identifikuojamos, kol kas susitvarkyti nepavyksta.
Tai pavojinga, akcentavo valstybės vadovė, nes tuo ne tik gali, bet jau ir dabar naudojasi priešiškos jėgos. Todėl Prezidentė sakė su kartėliu žiūrinti į beprasmiškas politikų kovas, kurios tampa stabdžiu šalies ekonominei ir socialinei raidai.
Pabrėždama, kad ne reitingai yra kokybės matas politikoje, Prezidentė ragina mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.
– Kaip vertinate tai, ką Lietuva XXI a. pasiekė tarptautinių santykių ir nacionalinio saugumo srityse? Kokios mažosios valstybės galimybės ir ribos dabartiniame pasaulyje?
– Kiekviena valstybė bet kuriuo istoriniu laikotarpiu turi galimybę atlikti labai reikšmingą vaidmenį. Vienaip ar kitaip veikti ne tik savo likimą, bet ir savo regiono, kartais netgi labai didelio regiono, likimą.
Ir tai mes matėme viduramžiais, tai matėme nuo Vytauto laikų.
Paskelbus nepriklausomybę ir XXI amžiuje Lietuvos geopolitinė padėtis yra ypač gera. Nors mūsų geografinė padėtis nepasikeitė – mes, kaip ir anksčiau, turime gana sudėtingus kaimynus šalia, tačiau galimybės Lietuvai susidarė tikrai labai sėkmingos.
Mes atkūrėme savo nepriklausomybę, tapome visų svarbiausių geopolitinių tarptautinių organizacijų nariais, pradedant saugumo – NATO, baigiant ekonominio bendradarbiavimo organizacijomis, kaip Europos Sąjunga.
Šiuo metu esame ir mokslinių organizacijų, tokių kaip CERN, nariai, šiemet įstosime į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Taigi Lietuva turi visas ekonominio, socialinio, karinio saugumo garantijas, kokios tik yra įmanomos šiuo laikotarpiu.
Ar to užtenka? To neužtenka. Nedidelė šalis turi būti aktyvi, turi būti matoma tarptautinėje arenoje ir turi būti girdima. O svarbiausia, turi būti patikima. Tokia Lietuva ir yra.
Mes laikomės žodžio, mes dalyvaujame visur, kur reikia, su partneriais užtikriname tarptautinį saugumą kovojant su terorizmu, dalyvaujame aktyviai reformuojant ir Europos Sąjungą, ir NATO. Į mūsų pasiūlymus įsiklausoma. Pavyzdžiui, dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno Europoje.
Esame išties aktyvi, patikima, matoma, girdima šalis. Daugelis pastebi, kad Lietuva yra matoma daug labiau negu tai turėtų ir galėtų būti vertinant pagal jos santykinį svorį. Iš tiesų, šalies dydis nebeegzistuoja, valstybės galia ir saugumas priklauso nuo aktyvaus savo vidinių, išorinių ir geopolitinių aplinkybių panaudojimo. Kuo aktyviau tuo naudosimės, kuo pozityviau sau tai pritaikysime, tuo de facto būsime ir didesni.
– Jūs sakote, kad Lietuvos įtaka yra kur kas didesnė nei tai leistų jos turima santykinė galia. Reikia sutikti, kad lyginant Lietuvą su kitomis Baltijos valstybėmis, galbūt net su viso regiono šalimis, valstybė savo balsu ir aktyvumu dažnai išsiskiria. Turėjome užsienio politikos laikotarpį, kai kalbėjome apie Lietuvą, kaip regiono lyderę, Lietuva buvo aktyvi sprendžiant problemas Ukrainoje ir Gruzijoje. Kodėl Lietuva tokia išskirtinai aktyvi? Kodėl Lietuva, susidaro įspūdis, regiono geopolitinėmis problemomis rūpinasi net šie tiek daugiau nei kiti? Dėl to, kad geopolitines problemas gerai išmanome, ar dėl kitų priežasčių?
– Manau, kad svarbios yra kitos priežastys. Darome tai, ką darome, nes norime užsitikrinti saugumą. Saugumą gali užsitikrinti tik būdamas aktyvus. Ir ne tik aktyvus tarp savų mažų Baltijos valstybių, bet ir Šiaurės Europos regionas mums gali būti jau per mažas.
Mes esame aktyvūs ir Europos Sąjungos, ir transatlantiniu mastu. Todėl aktyviai bendraujame ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir su kitomis šalimis.
Mūsų regionas išsiplėtė. Dėl to turime būti aktyvūs, nes tik būdami girdimi ir matomi galime būti istorijos ir geopolitiniame žemėlapyje. Tylėsime, jausimės maži, tokie ir būsime arba net būsime ištrinti. Viskas priklauso tik nuo mūsų.
– Esate minėjusi, kad Lietuvos politikai kartais pernelyg susikoncentruoja į nesvarbius dalykus, paskęsta niekur nevedančiose smulkmenose, kai tuo tarpu šaliai iškyla reikšmingų geopolitinių iššūkių.
– Visgi nesakyčiau, kad tai tik lietuviškas bruožas. Ypač dabartinėje situacijoje mes matome Europoje esant nemažai valstybių, kurios labai daug dėmesio skiria vidaus reikalams, ir labai trumpalaikiams, tokiems negiliems ginčams. Ginčams, kurie nei šalies ateities klausimus sprendžia, nei užtikrina žmonių gerovę, nei užtikrina saugumą.
Tai Lietuva čia neišsiskiria. Tiesiog komentavau su apgailestavimu, kad matome, jog labai daug skiriama jėgų tarpusavio ginčams, dirbtiniams politiniams burbulams kurti bei politizuoti visus procesus. Tokiu atveju tiesioginiam darbui, teisėkūrai, reformoms, be jokios abejonės, lieka kur kas mažiau laiko.
Taigi karinės, hibridinės, kibernetinės, arba informacinės grėsmės ne atviro karo metu yra realizuojamos per šalies viduje vykstančius procesus. Per įtaką partijoms, įvairių skandalų kūrimus ar netgi kai kurių politinių jėgų finansavimą.
Tai vyksta visoje Europoje, – ne tik Lietuvoje. Mes, kaip minėta VSD ataskaitoje, esame prie kelių rinkimų slenksčio ir, be jokios abejonės, ta destrukcija, kokią dabar matome viduje, jau yra pradedama režisuoti ir iš išorės.
Taigi tie vidiniai iššūkiai kartais būna daug skaudesni, jie mažiau matomi, juos sunkiau identifikuoti, negu išorės priešą arba išorės problemas.
Tai dėl to aš ir komentuoju su kartėliu, nors ir pajuokaudama, bet su kartėliu. Kad matau, jog labai daug parako ir jėgų išeina tuščiai vienas į kitą šaudant, o nedirbant Lietuvos ateities reikalams. Ir ypač, kai turime tokį gražų valstybės šimtmečio jubiliejų.
– Balandžio 3 d. kartu su kitomis Baltijos valstybėmis susitiksite su JAV Prezidentu Donaldu Trumpu. Ko Jūs ir kitų Baltijos valstybių lyderiai tikisi iš šio vizito?
– Pirmiausia esame pakviesti į vadinamąjį Baltijos šalių viršūnių susitikimą. Toks formatas bus pirmą kartą (su D. Trampu. – ELTA). Tai yra labai aukštas mums suteikiamas lygmuo, ir aš tai labai gerai vertinu, nes po susitikimo mes priimsime deklaraciją, kurioje bus įtvirtinti abiejų pusių, kaip partnerių, įsipareigojimai ir ginti vienas kitą, ir dėl 5 straipsnio, ir JAV buvimo Europoje bei mūsų regione įsipareigojimai.
Taigi, manau, kad tai yra ir simboliška, kad susitikimas su naujuoju Jungtinių Valstijų Prezidentu bus Lietuvos šimtmečio proga.
Susitikime bus ne tik pokalbiai apie saugumą, bet kalbėsime ir apie dvišalį ekonominį bendradarbiavimą.
Lietuva tikisi ne tik, kaip tradiciškai manome, investicijų iš kitur, bet esame pasirengę ir patys investuoti. Mūsų įmonės važiuoja, ir mes turėsime verslo forumą, kuriame dalyvaus apie 200 įmonių iš JAV ir Baltijos šalių. Iš Lietuvos jų bus apie 20.
Bus pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo tiekiant dujas suskystintų dujų terminalui Klaipėdoje. Tai sudarys sąlygas turėti konkurencingų galimybių daryti spaudimą dujų kainoms pas mus.
Transatlantiniai santykiai tarp JAV ir Europos taip pat bus tarp svarstomų klausimų. Ypač dabar, kai yra šiokių tokių įtampų tarptautinės prekybos srityje. Tad mes, be jokios abejonės, mėginsime kalbėti ir pateikti savo pozicijas ir vizijas dėl laisvos prekybos galimybių išsaugojimo tarp pagrindinių partnerių, nes JAV ir Europa yra pagrindinės partnerės ne tik prekyboje, bet ir saugumo srityje.
Jungtinės Valstijos išliks mūsų regione ir Europoje viena svarbiausių partnerių. Ir šis vizitas, matant Rusijos, Kinijos ir kitų jėgų geopolitinius persistumdymus, dar kartą patvirtina, kad esame matomi Jungtinėse Valstijose.
– Jūs trumpai užsiminėte apie transatlantinių santykių kokybę ir tam tikras trintis tarp sąjungininkų. Tarptautinės politikos apžvalgininkai pastebi, kad šios trintys, pastaruoju metu kylančios tarp transatlantinių partnerių, yra neatsiejamos nuo JAV Prezidento Donaldo Trampo asmenybės. Kaip vertinate transatlantinių santykių perspektyvas ir jiems kylančius iššūkius?
– Galiu pastebėti tendenciją, kad kol kas Jungtinėms Valstijoms trintys yra šiek tiek didesnės su didesnėmis Europos valstybėmis, kurios turi daugiau tarpusavio ginčų prekybos srityje. Tuo tarpu su mažesnėmis, tokiomis kaip Baltijos šalys ar Šiaurės šalys – santykiai, bent jau vizualiai, klostosi labai neblogai.
Manyčiau, kad čia turime gerą galimybę paaiškinti Europos pozicijas, ir tai daryti šiltesnėje atmosferoje, labiau priimtinoje abiem pusėms, tai yra ir Baltijos šalims, ir Jungtinėms Valstijoms.
Be to, visada sakiau, kad realią diplomatiją ir realius santykius apsprendžia realūs darbai, o ne „tviterio“ diplomatija. Todėl ir remiamės į tuos darbus, kuriuos matome, o darbai yra tikrai rimti – sankcijos Rusijai, Rusijos diplomatų išsiuntimas.
Taip pat matome sprendimų karinėje srityje, tai, kiek bus Europai skiriama lėšų saugumo užtikrinimui, koks gynybos biudžetas yra patvirtintas Jungtinėse Valstijose. Taigi realūs darbai iš tikrųjų yra labai matomi, labai reikšmingi ir mums naudingi.
– Taip pat numatytas oficialus dvišalis Jūsų susitikimas su Prancūzijos Prezidentu Emanueliu Macronu. Labai tikėtina, kad iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, Prancūzijos įtaka Europos Sąjungoje natūraliai didės. Tačiau, nepaisant to, kad Lietuva ir Prancūzija nuo 2009 m. yra strateginės partnerės, šalių bendradarbiavimas tiek ekonomikoje, tiek kitose srityse nėra intensyvus. Priešingai, turime gana garsiai nuskambėjusį skandalą su „Veolia“. Kokius
santykių aspektus, Jūsų nuomone, realu pakelti į aukštesnį lygmenį?
– Išties susiklostė įdomi ir unikali situacija Europoje, kai į jos politiką įsiveržė jaunas politikas, labai proeuropietiškas politikas. Ir ypač tuo laikotarpiu, kai daugelyje Europos šalių kilo nacionalistinės ir izoliacionistinės nuotaikos. Tai išties, aišku, kad Prancūzija su Prezidentu Macronu priešakyje bus tas variklis, kuris stums Europą kartu su Vokietija, su kanclere Merkel gerovės, europietiškos vienybės ir reformų link.
Be jokios abejonės, tai (reformos. – ELTA), kai matome rinkimus pietuose, bus nelengva, nes procesas ir sprendimų priėmimas Europoje turi būti įgyvendinamas konsensuso ir sutarimo pagrindu.
Bet mums šioje situacijoje yra puiki proga, matant tokį lyderį ir matant jo požiūrį į Baltijos šalis, pasinaudoti suaktyvinat esamus mūsų santykius – būtent strateginės partnerystės susitarimą, įpučiant į jį realios gyvybės ir realių darbų. Jau dabar matome, kad karinėje srityje mūsų bendradarbiavimas yra pagilėjęs. Mes taip pat atsiliepėme į Prancūzijos prašymą kovoje su terorizmu ir pagal Jungtinių Tautų misijos pagrindą dalyvaujame Malyje.
Tikrai jaučiame Prezidento geranoriškumą ir norą domėtis mūsų regionu. Taigi tai puiki proga tuo pasinaudoti. Galima sakyti, kad tai bus strateginis vizitas.
– Europos Sąjungoje galima įžvelgti egzistuojančias dvi ES ateities matymo perspektyvas. Emanuelio Macrono ir Jaroslavo Kačinskio Europos vizijas. Kokia kryptimi Europoje Lietuva turėtų keliauti į naująjį savo šimtmetį? Lietuvos interesas yra labiau integruota, stiprias viršnacionalinių institucijų turinti ar stiprių ir suverenių nacionalinių valstybių sąjunga?
– Mes daugelyje sričių palaikome Prancūzijos Prezidento pasiūlymus dėl stipresnės ir gilesnės integracijos Europoje. Mums, nedidelėms valstybėms, stipresnė Europa yra tikrai naudingesnė, svarbesnė, nes stipri organizacija garantuoja ir socialinį, ir karinį saugumą.
Mes esame arčiau vis tik dabartinio Prancūzijos Prezidento pasiūlymų paketo. Esame jo partneriai šioje srityje. Tai duoda naujo impulso mūsų santykiams, europinio lygmens santykiams.
Taigi aš manau, kad nauja bendradarbiavimo banga su Prancūzija, kai ji vėl ateina į europinės lyderystės lygį, mums yra svarbi, nes tai reiškia, kad mes būsime tame klube, kuris prisiima lyderystę už Europos ateitį, o ne atvirkščiai, kurie kaišioja pagalius į Europos ateitį.
– Šis klausimas labai problematiškas, nes gali tekti rinktis federalizuotos Europos perspektyvą.
– Neskubėkime dėl federalizacijos. Kalbėkime, kad norint atsverti globalius iššūkius reikia vieningesnės Europos. Nors, Prezidento Macrono pasiūlymas gal ir juda labiau federacijos link.
Mūsų pasiūlymai yra tai, kad reikia stiprios vieningos Europos. Mes žinome istorinę patirtį, ką reiškia izoliacija, žinome, kodėl buvo sukurta Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo.
Žinome, ką reiškia būti nedidelėmis, pafrontės tarp Rytų ir Vakarų valstybėmis, ką reiškia būti stipresnėje ar silpnesnėje organizacijoje.
Bet mes konkrečiai nediskutuojame, ar tai bus federacija, ar ne. Be jokios abejonės, kiekvienu atskiru klausimu sprendimus daryti reikės atsiklausiant mūsų žmonių. Bet, kaip minėjau, iš principo stipresnė, vieningesnė Europa mums yra didesnis saugumo ir gerovės garantas.
– Ką Lietuva gali pasiūlyti didžiosioms valstybėms? Kuo ji gali pasirodyti naudinga kalbantis su didžiųjų valstybių lyderiais?
– Čia svarbūs keli lygmenys. Jeigu žiūrėti į globalų lygmenį, tai mažosios valstybės dažniausiai gali būti geresnės tarpininkės, nes joms tai tiesiog leidžiama daryti.
Jų atžvilgiu kitos valstybės turi mažiau kompleksų. Maža šalis gali būti ir postūmiu kai kuriems reikšmingiems veiksmams, prie kurių vėliau turi prisijungti ir didžiosios valstybės. Čia galėčiau užsiminti ir apie Rusijos diplomatų išsiuntimą.
Lietuvos bei Prancūzijos Prezidento balsas diskusijų metu ir buvo vienas iš tų postūmių, kuris tą visą sniego kamuolį ir paleido. Kitaip tariant, tarptautinėje erdvėje mažoji valstybė, jeigu ji išdrįsta kažką padaryti ir pasakyti, ji gali būti būtent tas katalizatorius, kuris gali pastūmėti vieną ar kitą veiksmą.
Lygiai taip pat galima kalbėti apie iniciatyvas ir Europos Sąjungos lygmeniu. Mūsų iniciatyva dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno, dėl informacinių karų, dėl melagingų naujienų iš tikrųjų yra priimamos. Mūsų pasiūlymai yra įtraukiami į dienotvarkes.
Taigi nedidelė valstybė turi iniciatyvos laisvę tokiose demokratinėse organizacijose, kuriose mes šiuo metu esame. Viskas priklauso nuo mūsų iniciatyvumo, mūsų administracinių gebėjimų, nuo mūsų drąsos ir nuo patyrimo kažką daryti.
– Kokie didžiausi iššūkiai šiandien kyla Lietuvai?
– Manyčiau, kad iššūkiai yra panašūs visoms šalims.
Tai gebėjimas tarp įvairių smulkių skandalų ir politinių batalijų, matyti atsakomybę už valstybės ateitį, jos raidą ir žmones. Kad mūsų išrinkti politikai būtent taip matytų savo pareigą.
Su išorinėmis grėsmėmis susitvarkysime kartu su savo partneriais. Todėl čia (išorėje. – ELTA) matau netgi mažesnius iššūkius nei šalies viduje. Manau, kad šalies raidą labiausiai veikia vidinis gebėjimas susikoncentruoti ir daryti tai, ko reikia valstybei ir jos žmonėms.
Šiandien esame įvairių organizacijų nariai, tad iš dalies mūsų išorinį saugumą užtikrina mūsų partneriai, kartu su mumis, žinoma, ir mes turime į saugumą investuoti. Tačiau vidinis saugumas, politinis stabilumas ir atsakinga politika yra, ko gero, didesni iššūkiai negu bet kokios išorinės grėsmės.
– Jūsų nuomone, kodėl šitaip užsitęsė, rodos, niekur nevedančios politikų diskusijos. Galbūt čia veikia mūsų nacionaliniai kompleksai?
– Turbūt, kai esi šalies viduje, jauti nerimą ir jautiesi įveltas į įvairias neproduktyvias diskusijas. Bet aš turiu didelę galimybę palyginti Lietuvą su kitomis šalimis. Pažiūrėti iš šono. Mažiau reaguoju į smulkmenas, į tuos kylančius purslus. Ir tada nėra taip jau blogai.
Visose šalyse yra visko. Aš, jokiu būdu, nepateisinu, kas vyksta pas mus, ir aš visada sakau, kad išrinktas politikas turi labai atsakingai žiūrėti į savo darbą, ne reitingai yra kokybės matas ir negali būti politikų tikslu.
Jei norime judėti į priekį, turime ir mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.
Ir netgi labai vienas kito nemylint, turiu galvoje politines partijas, vis tiek yra bendrų darbų, kaip gynyba, kaip šalies ir žmonių gerovė, kaip socialinės atskirties mažinimas.
Tai yra tikslai, dėl kurių priemonės gali šiek tiek skirtis. Dėl jų diskutuokime. Bet jokiu būdu nemėginkime vienas kitą nukirtinėti, nes taip tik silpniname valstybę ir silpniname mūsų potencialią galimybę būti stipriems ir saugiems. Labai svarbu pakilti virš kasdienių intrigų ir kasdienio kerštavimo.
Kiekvienoje šalyje yra savų problemų, ir kai žiūri iš šono tai atrodo, kad kitur geriau, bet taip nėra. Turime vertinti tai, ką turime ir ypač šimtmečio proga, nes dabar visos tos putos, kurios kyla, yra absoliučiai beprasmiškos. Tai yra energijos eikvojimas, tai yra politinio kapitalo išbarstymas ir tai yra stabdys visai mūsų ekonominei ir socialinei raidai.
Interviu autorius – Benas Brunalas (ELTA)
2018.03.31; 04:30
