Prisimenant karaimų poetą Simoną Firkovičių (1897-1982)


Print

Kalbėdami apie Lietuvoje nuo seno gyvenančių tautų kultūrą, dažniausiai apsiribojame keliais jų materialinio paveldo objektais, kurie gerai matomi ir eksponuojami.

O karaimų nacionalinis patiekalas kybynas jau beveik tapo lietuvišku, nors tokiu pavidalu, kokiu parduodamas gatvėje ar kioskuose, nė iš tolo negali būti vadinamas kybynu…

Koks jis iš tiesų turi būti, galima įsivaizduoti paskaičius karaimų poetų  rašytus eilėraščius. Lietuviškai jie mažai buvo spausdinti, todėl rašytinis kūrybinis karaimų tautos paveldas Lietuvos gyventojui beveik nežinomas. Dabar yra puiki proga šią spragą užpildyti.

Praėjusių metų liepos mėnesį pasirodė ilgamečio Trakų karaimų kenesos vyresniojo dvasininko, vieno produktyviausio karaimų poeto, vertėjo, dramaturgo, visuomenės veikėjo Simono Firkovičiaus (1897-1982) literatūrinės kūrybos antologija „Birkiuń ėdi…/ Buvo tokia diena“, sudaryta ambasadorės Halinos Kobeckaitės ir jos dukters muzikologės Karinos Firkavičiūtės.

Dėkojame už suteiktą galimybę susipažinti su knyga ir su iškilia autoriaus asmenybe ir spausdiname knygos pratarmės tekstą, kurį parašė sudarytoja ambasadorė Halina Kobeckaitė.

Jei knyga ką sudomintų, ją galima įsigyti Akademinės knygos knygyne Vilniuje Universiteto gatvėje.

XXX

PRATARMĖ

Kaip ir kodėl atsirado ši knyga? Aš priklausau kartai, kuri dar gyvai prisimena karaimų vyresnįjį dvasininką Simoną Firkovičių (1897–1982), jo aukotas pamaldas kenesoje, jo sodrų balsą, aidu atliepiamą kenesos skliautų, jo atliekamas įvairias apeigas. Tačiau taip jį prisimenančių kasmet vis mažiau…

Teisybė, karaimų bendruomenė ir šiandien dainuoja dainas, kurių žodžius parašė Simonas Firkovičius, bet iš tikrųjų šios jau tautosaka tapusios dainos tėra tik labai maža visos jo įvairialypės literatūrinės kūrybos dalelė.

Kiek jis yra sukūręs, kur galima rasti likusią didžiąją tos kūrybos dalį? Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus ir žinodama, kad jie kyla ne tik man, bet ir visiems mano ir – juo labiau – jaunesnės kartos žmonėms, pajutau moralinę pareigą parengti spaudai išsamią šio talentingo ir unikalaus žmogaus kūrybos rinktinę, kuri pratęstų ir įprasmintų jo literatūrinio palikimo išsaugojimo darbą, kurį su meile ir dideliu atsidėjimu dirbo Simono Firkovičiaus sūnėnas, mano a.a. vyras, karaimų vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius (1924–2000), kruopščiai surinkęs po spausdintus tarpukario leidinius išsibarsčiusius, taip pat niekur neskelbtus, vien rankraščiuose užfiksuotus savo dėdės poezijos ir prozos kūrinius ir jo į karaimų kalbą išverstus rusų, lenkų, lietuvių, ukrainiečių poetų eilėraščius.

Iš jų Mykolas Firkovičius 1970 m. sudarė rinktinę Trochšaharynda (Trakų mieste) ir ją padauginęs išleido tada nelegaliu savilaidos, arba vadinamojo „samizdato“, būdu. Visai taip pat 1969 m. jis sudarė ir išplatino Simono Firkovičiaus raudų rinktinę Syjytjyrlary.

Daugumą į šias dvi rinktines sudėtų kūrinių Mykolas Firkovičius, kaip pats rašo straipsnyje, kurį galite perskaityti ir šioje knygoje, perkėlė iš smulkia dėdės rašysena prirašytų sąsiuvinių. Nemaža eilėraščių ir raudų dėdės buvo užrašyti ir ant atskirų lapelių arba atspausdinti rašomąja mašinėle ant plono, jau sudilusio ir pageltusio popieriaus…

Šiandien abi Mykolo Firkovičiaus sudarytos rinktinės yra vienas autentiškiausių ir patikimiausių Simono Firkovičiaus literatūrinio palikimo šaltinių, kuriuo remtasi sudarant tiek vėliau (jau legaliai) leistas karaimų poezijos rinktines, tiek ir šią, iki šiol išsamiausią jo vieno kūrybos rinktinę, pavadintą Birkiuń ėdi…(Buvo tokia diena).

Joje rasite keturias Simono Firkovičiaus sukurtas raudas, kurios gali būti laikomos karaimams, taip pat ir kitoms tiurkų tautoms būdingo specifinio poezijos žanro pavyzdžiu. Be jų, čia spausdinama ir paties Simono Firkovičiaus atminimui skirta rauda, kurią jam mirus 1982 m. balandžio 16 d. parašė mano tėvas Simonas Kobeckas (1911–1985). Siekiant kuo tiksliau perteikti raudų turinį, pasirinkta laisva, neeiliuota jų vertimų į lietuvių kalbą forma.

Daugiausia vietos šioje knygoje skirta originaliai Simono Firkovičiaus poezijai (atrinkti 108 eilėraščiai) ir poezijos vertimams (28 į karaimų kalbą išversti kitų poetų eilėraščiai).

Kai kurie iš jų buvo publikuoti tarpukariu leistoje karaimų periodikoje – žurnaluose Myśl Karaimska (Karaimų mintis, Vilnius), Karajawazy (Karaimų balsas, Luckas), Onarmach (Pažanga, Panevėžys). Be to, 35 originalūs ir 14 jo išverstų Aleksandro Puškino, Ivano Krylovo, Michailo Lermontovo, Adomo Mickevičiaus eilėraščių buvo išspausdinti 1929 m. Krokuvoje išleistoje lenkų orientalisto profesoriaus Tadeuszo Kowalskio knygoje Karaimische Texteim Dialektvon Troki.

Archyve radau net sąsiuvinį, kuriame Simonas Firkovičius 1925 m. buvo suregistravęs profesoriui perduotus savo eilėraščius. Visos čia paminėtos Simono Firkovičiaus poezijos publikacijos šiandien beveik neprieinamos skaitytojams, nes ir buvę periodiniai leidiniai, ir Kowalskio chrestomatija seniai yra tapę bibliografine retenybe. Be to, jos atspindi tik ankstyvąjį kūrybos laikotarpį, o juk jis kūrė beveik iki pat gyvenimo pabaigos – paskutiniai eilėraščiai, raudos ir vertimai datuojami 1972–1975 metais.

Pirmoji po Antrojo pasaulinio karo legaliai išleista karaimų poezijos rinktinė Karajjyrlary (Karaimų eilėraščiai) pasirodė tik Atgimimo laikais, 1989 metais, kai buvo ruošiamasi pirmajai tarptautinei karaimų sueigai. Ją sudarė Mykolas Firkovičius: kartu su kitų karaimų poetų kūryba čia buvo išspausdintas ir 91 Simono Firkovičiaus eilėraštis. Kita knyga, į kurią pateko 35 jo eilėraščiai (su vertimais į lietuvių kalbą), yra Karinos Firkavičiūtė ssudaryta karaimų poezijos rinktinė Čypčychlejučma Trochka (Į Trakus paukščiu plasnosiu), išleista 1997 m. karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių proga.

Knygoje Birkiuń ėdi… perspausdinami tiek į rinktines Karajjyrlary ir Čypčychlejučma Trochka patekę, tiek ir niekur nespausdinti Simono Firkovičiaus eilėraščiai su jų vertimais į lietuvių kalbą, taip pat ir jo paties poetiniai vertimai iš lenkų, rusų ir lietuvių kalbų. Deja, knygos apimtis yra ribota, todėl joje nėra Aleksandro Puškino poemos Bachčisarajaus fontanas vertimo ir rusų arba lenkų kalbomis rašytų Simono Firkovičiaus eilėraščių, tarp jų ir karaimų mėgstamos, neabejotinai pažintinės vertės turinčios poemos Воспоминания с прогулокпо Тракай (Pasivaikščiojimų po Trakus prisiminimai).

Tačiau eilėraščiai – anaiptol dar ne visa Simono Firkovičiaus, kaip literato, kūryba: tarpukariu per visas karaimų šventes buvo vaidinamos jo ir kitų mūsų poetų parašytos šmaikščios intermedijos, vodeviliai ir pjesės. Iš tėvų pasakojimų žinau, kokius vaidmenis tuose spektakliuose jiems yra tekę vaidinti. Tad smalsu buvo surasti ir tų pjesių tekstus – gal ir dabar dar būtų galima ką suvaidinti?

Ir vėl pagelbėjo minėta Tadeuszo Kowalskio chrestomatija, į kurią buvo įdėtos keturios Simono Firkovičiaus pjesės: viena jų – Dostuüvniuń (Šeimos draugas) – buvo suvaidinta Trakuose 1991 m. vienų karaimų iškilmių metu.

Kitas pjeses, mūsų kartai nežinomas ir niekur nespausdintas, radau rankraštiniame Simono Firkovičiaus archyve. Kad jos buvo vaidintos, liudija rankraščiuose jo paties ranka pažymėti atlikėjų vardai. Deja, nebe visus galime identifikuoti. Šiai knygai atrinkau tris pjeses ir keturias intermedijas, nes sudėti visas, kiek jų buvo parašęs Simonas Firkovičius, dėl ribotos apimties pasirodė neįmanoma.

Daugiau nei šešis dešimtmečius būdamas karaimų vyresniuoju dvasininku, Simonas Firkovičius pasireiškė ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas, ir kaip publicistas. 1935 m. jis išleido nedidelį proginių maldų rinkinėlį Koltchalar (Maldos), 1938 m. – nedidelę brošiūrą lenkų kalba O Karaimach w Polsce (Apie karaimus Lenkijoje), aktyviai dalyvavo Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugijos darbe, ypač rūpinosi gimtosios kalbos išsaugojimu. Šioje knygoje spausdinami dviejų jo pranešimų, skaitytų minėtos draugijos posėdžiuose 1935 ir 1938 m. ir publikuotų žurnale Myśl Karaimska, vertimai į lietuvių kalbą.

Simono Firkovičiaus kūryba šiandien ypač vertinga ne tik dėl eilių grožio ir poetikos savitumo, bet ir dėl to, kad atskleidžia dvasininko ir poeto sielos gelmes, autentišką XX a. Trakų karaimų bendruomenės gyvenimą ir jo aktualijas. Kadangi jo poezija rašyta gyvos šnekamosios karaimų kalbos Trakų dialektu, ji, be jokios abejonės, pasitarnaus ir kaip karaimų kalbos pavyzdys, ir kaip mokslinio jos tyrimo objektas, ir kaip kalbos mokymo (ar mokymosi) šaltinis.

Už galimybę parengti išsamią Simono Firkovičiaus kūrybos rinktinę labiausiai esu dėkinga savo a.a. vyrui, vyresniajam dvasininkui Mykolui Firkovičiui ir dukrai Karinai Firkavičiūtei – jų didelis, gal ir ne visada tiesiogiai matomas įdirbis tapo knygos Birkiuń ėdi… (Buvo tokia diena) pagrindu ir postūmiu tęsti jų anksčiau pradėtus darbus. Dėkoju Simono Firkovičiaus vaikaičiui ambasadoriui Romualdui Kozyrovičiui ir Tautinių bendrijų namų direktorei Alvydai Gedaminskienei, kurie pritarė knygos idėjai ir visokeriopai ją parėmė.

Ypač esu dėkinga doc. dr. Reginai Venckutei, išvertusiai didžiąją dalį anksčiau į lietuvių kalbą neverstų Simono Firkovičiaus eilėraščių ir intermedijų ir davusiai dalykiškų redakcinių pastabų bei patarimų. Nuoširdžiai dėkoju Gabrieliui Juzefovičiui, parengusiam daugelio eilėraščių pažodinius vertimus, ir poetui Vladui Braziūnui, savo vertimais prisidedančiam prie karaimų poezijos populiarinimo.

Ši knyga nebūtų pasirodžiusi be finansinės ir moralinės Lietuvos karaimų kultūros bendrijos, Lietuvos karaimų religinės bendruomenės, AB Lietuvos geležinkeliai ir Tautinių bendrijų namų paramos. Už tai visiems kuo nuoširdžiausiai ačiū.

Ambasadorė, dr. Halina Kobeckaitė

XXX

Taip pat spausdiname Simono Firkovičiaus eilėraštį „Daina apie kybynus“

 

DAINA APIE KYBYNUS

 

Saugo karaimai

Trakų miestą slauną,

Pilyje karalių

Krupniką ragauna.

 

Broliškai gyvena,

Srebia sriubą riebią,

Kol dar neataušęs

Kybynėlį griebia.

 

Priedainis:    Motinų mokintos

                      Sukas gaspadinės, –

                      Valgykit, mielieji,

                      Valgykit kybynus

 

Liūdesys pranyksta

Lyg naujai užgimus,

Vos tiktai kybyną

Ima karaimas.

 

Jie lėkštėj išlinkę

Kaip delčia prieš rytą,

Net pavalgęs drūčiai

Jų penkis prarytų,

 

Priedainis

 

Papročiai neliauja

Eit su karaimais;

Ei, daina linksmybių,

Šlovinki kybynusǃ

 

Mitrios šeimininkės

Pjausto jau avieną,

Jau kočioja tešlą –

Bus puota šiandienąǃ

 

Priedainis

 

Atskrenda kybynai

Nelauktai lyg strėlės;

Vėl jų siekia rankos,

Vėl pasaulis mielas.

 

Saujoje laikai jį,

Sultim apšlakstytą;

Sušlamštei jau vieną,

Bet pradėjai kitą.

 

Priedainis

 

O dabar taurelę

Moteriškėms pilsim;

Jei merginos kepė,

Joms piršlius atsiųsimǃ     

 

Metų ir kybynų

Lai nemąžta niekad, –

Lyg padangėj žvaigždės

Glauskimės, gausėkimǃ

 

Priedainis

Vertė Alfonsas Bukontas

 

Nuotraukose:  karaimų poetas, vertėjas, dramaturgas, visuomenės veikėjas Simonas Firkovičius (1897-1982), ambasadorė dr. Halina Kobeckaitė ir literatūrinės kūrybos antologijos „Birkiuń ėdi…/ Buvo tokia diena“ viršelis.

2016.03.20; 19:07


Prisijunkite prie diskusijos