Reali pagalba sunkiai besiverčiantiems
Turtas sukuriamas dirbant. Patenkinti darbu yra laimingesni nei dirbantieji tik dėl pinigų. Laimės tyrimai patvirtino, kad darbas yra ne vien žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, savirealizacijos pagrindas. Retorinis klausimas: „Ar gali būti patenkintas savimi, darbu ir visuomenę dirbantis, uždirbantis, bet negalintis išlaikyti savęs ir šeimos žmogus?“
Atsakymas – akivaizdus. Juo ir reikėtų vadovautis keičiant darbo santykius. O čia, visų pirma, dera atsisakyti seno požiūrio, kuris situacijos darbo sferoje ne tik negali pakeisti, bet ją dar ir pablogina. Nukenčia darbuotojai, įmonės praranda konkurencingumą.
Senų pažiūrų pavyzdys yra ginčai dėl minimalios algos dydžio. Atstovaujantieji dirbančiuosius tikina, kad pelnas padalijamas neteisingai, o atstovaujantieji darbdavius tvirtina, kad yra nepajėgūs didinti minimalią algą, kad tai esą sužlugdytų verslą, o tuo pačiu sumažintų darbo vietų skaičių. Šiame ginče tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik dirbantieji su darbdaviais.
Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau jei norima didinti nepriklausomų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas. Todėl neapmokestinimas pajamų dydis turi būti prilygintas minimalios algos dydžiui. Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie siekia išlaikyti save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas galėtų tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu. O tos menkos lėšos, kurios surenkamos iš vargstančių gali būti ir turi būti padengtos apmokestinus korporacijų turtą.
Mažiau vergų – tvaresnė ekonomika
Atlyginimas, be abejo, svarbus visiems dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia pasitenkinimą darbu. Laiminga visuomenė turėtų rūpintis savo piliečių savirealizacija darbe, darbo prasmingumu ir kūrybiškumu. Tačiau šiandien apie tai beveik nekalbama. Tokį požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas.
Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie siekia nuolatinio darbo našumo kilimo. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie kasos aparato ar konvejerio) darbuotojas dažnai tėra savotiška “mechanizmo” detalė.
Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra požiūris į nedarbą ir nedarbo problemų sprendimo būdai.
Nebūtų sunku pateikti duomenis apie darbingo amžiaus žmonių neturinčių darbo skaičių. Nesudėtinga pastebėti, kad jis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. Kiek rečiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkos ekonomikoje visiškas užimtumas net nėra siekinys. Todėl ekonominio pakilimo metais ES šalyse nedarbo lygis būna 3 – 5 proc., nuosmukio metu – apie 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse gali viršyti ir 20 proc. Netekus darbo prarandamos pajamos ir negaunama pasitenkinimo pačiu darbo procesu. Tai neabejotinai paveikia gyvenimo kokybę.
Bedarbių problemų aptarimas leidžia aiškiau susieti laisvą laiką su darbu. Jis padeda suprasti ir laimės ekonomikos šalininkų siūlomą ekonominių problemų sprendimo būdą – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge artėti prie visuotinio užimtumo.
Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti minėtas problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą (beje, pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu).
Taigi, įprastos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas, kuris galėtų būti derinamas su tenkinančių aukštesniuosius poreikius darbo vietų kūrimu.
Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. 7 – ajame dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. NEF specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.
Jiems sunku nepritarti – trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui. Trumpesnė darbo savaitė paskatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau.
Rimčiausias yra finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai, vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Felicitarinės politikos principus atitinka ir siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašiai elgiamasi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o vieną – valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes. Tokiu keliu bando eiti Prancūzija, kurioje darbo savaitė buvo sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų (nors šiuo metu korporacijos bando primesti naujas taisykles ir paneigti šį modernios visuomenės iškovojimą. Deja, tai labai panašu į naujo Lietuvos darbo kodekso siūlymus).
Siekiant tolygesnio darbo paskirstymo tiktų ir iš esmės apriboti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą.
Valstybiniame sektoriuje, kaip ir kituose, yra gana daug darbų, kuriems atlikti nereikia aukštesnės kvalifikacijos ar ilgai tobulinamų įgūdžių. Vykdant darbo laiko pertvarką šiuos darbus galėtų atlikti žmonės, dirbantys trumpesnę darbo savaitę.
Tokių priemonių įgyvendinimas palankiai veiktų ekonomiką ir kurtų prielaidas esminiams darbo laiko ir turinio pokyčiams bei padidintų visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias – didinamas išėjimo į pensiją amžius, ilginama darbo trukmę ir pan. Taigi susiduria du pasirinkimai: prilyginti žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“, ar laikyti vertybe laiką, skiriamą sau, bendruomenei, šeimai, vaikų ugdymui. Felicitarinė politika nedviprasmiškai pasisako už antrąjį, nes turtingesnė finansais ir laisvu laiku visuomenė gali veiksmingiau spręsti šeimos, vaikų ugdymo problemas, kurti ateities sėkmės prielaidas.
Pelningiausia investicija į šeimą
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Šeimos vertė yra ir asmeninė, ir visuomeninė, todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pati pelningiausia, teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman, leidžianti „taupyti“ lėšas, skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti, svarbią piliečių gyvenimo kokybei, instituciją.. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ji neduoda tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė – didelis skyrybų skaičius, gausu nesantuokinių gimimų, o bendras gimstamumas nebepakankamas gyventojų skaičiui atkurti.
Lietuva, kaip ir dauguma ES valstybių, teigia vykdanti šeimos politiką, tačiau analizuoti, kodėl jį nėra sėkminga, vengiama. Nes tai padarius tektų atsakyti bent į du klausimus: „Ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Koks šeimos modelis remiamas?“
Atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Ji taip pat negali būti skirta visų įmanomų šeimos modelių rėmimui. Nes remiant viską, realiai neberemiama nieko. Deja, abi šios kryptys patrauklios tradicines partijas atstovaujantiems politikams. Pirmuoju atveju kalbėdami apie skurdą jie sau priskiria ir besirūpinančių šeima vaidmenį. Antruoju – jie išvengia konflikto su interesų grupėmis neigiančiomis tradicinį identitetą.
Rinkai būdingas požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį, bet negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes ignoruoja faktą, kad šeima yra ne vien ekonominis dydis, nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti vaikų. Atsakymas gali būti rastas, jei imsime aiškintis, ko reikia, kad tėvai ir vaikai pasijustų laimingesni. Tam trūksta ir išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, išmokų, neleidžiančių tų, nuo kurių priklauso valstybės ateitis, nustumti į skurdą, ir „šeimai draugiškesnės aplinkos.“
O būdai kurti tokią aplinką žinomi – tai geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų sudarymas, palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme kūrimas, mokestinėmis lengvatomis užtikrinamos įvairios nuolaidos šeimoms kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Nemažiau svarbu skatinti santuokas ir palaikyti jų stabilumą. Šeimos teismų, kurie veikia ne vienoje ES šalyje, įkūrimas galėtų net kritiniais šeimų gyvenimo momentais padėti išsaugoti santuokas. Be to, šis sąlyginai paprastas, ekonomiškai ir teisiškai naudingas veiksmas sumažintų teismų apkrovimą. Tokie teismai galėtų padoriau spręsti vaikų gyvenamosios vietos, vaiko išlaikymo ir panašias bylas.
Kam rūpi vaikų laimė?
Laiminga vaikystė darnioje šeimoje kuria laimingos asmenybės savybių pamatus. Vėliau juos plėtoja ugdymas darželyje bei mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Deja, UNICEF atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenys) yra ir patys nelaimingiausi Europoje..
Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Jų analizė rodo, kad ekonominė gerovė pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. Daugelyje modernių šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai tiesiog pritrūksta laiko savo vaikams ir jie pasijunta vieniši bei nuskriausti. Patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės, vaikai tampa pikti ir agresyvūs, tyčiojasi iš savo bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. O užaugę nesugeba kurti laimingesnio gyvenimo nei sau, nei aplinkiniams.
Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai, o esama vaikų teisių apsaugos sistema gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.
Esama sistema orientuota į tradicinės ekonomikos interesus, todėl padeda perkelti ugdymą iš šeimos į visuomenines institucijas ir taip kuria prielaidas tėvams aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, bet nesudaro pakankamų prielaidų dalyvauti vaikų ugdyme.
Suprantama, galima teigti, kad tėvai turi teisę rinktis, ar daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, ar profesinei karjerai. Tačiau jų pasirinkimas žymia dalimi nulemtas iš anksto, nes rinkdamiesi vaikų ugdymą jie daugeliu atveju yra priversti rinktis ir žemesnį materialinį gyvenimo lygį. Taigi prielaidos laimingo žmogaus, kuris veikia laimės ekonomikos sąlygomis ugdymui vis dar menkos.
Esama ugdymo sistema orientuota į tradicinės ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia.
Suprantama, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia ši sistema, nekuria asmeninės laimės. Brandūs žmonės jaučia jos stygių ir gausiai lanko įvairius psichologinės savireguliacijos, autotreningo, jogos, meditacijos, savęs tobulinimo ir panašius kursus. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau paprastai jis tenkinimas neformaliu ugdymu. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai irgi atspindi atgyvenusį ugdymo sistemos pobūdį.
Neatsiribodama nuo tradicinės ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ugdymo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau yra aiškus. Tai sąlygų laimingai vaikystei sudarymas ir laimingo žmogaus savybių ugdymas.
(Bus daugiau)
2016.09.27; 05:35
